Traumos
Agresyvūs, aršūs ir atkaklūs šunys patiria rimčiausių traumų ir paprastai tai įvyksta medžiojant barsukus. Šis plėšrūnas moka labai gražiai perkąsti skruostikaulius ir žandikaulius. Terjerų ir urvinių šunų skausmo slenkstis apskritai yra labai aukštas ir sužeidimus jie iškenčia gana lengvai. Įsijautęs į kovą šuo net nejaučia skausmo. Aršus medžiotojas stengsis, nepaisydamas nieko, sulaikyti grobį ir rezultatas neretai yra atplėšti žandai, lūpos, skruostai, ausys, nekalbant apie perkąstą liežuvį, gerklės ir pečių sužeidimus.
Žaizdos kartais būna gilios ir rimtos. Bebras taip pat gali sužaloti šunį savo dantimis, bet taip būna daug rečiau. Lapė ir usūrinis šuo gindamiesi retai kanda kaip reikiant, jie tik grasina ir įsikimba, bet iš karto paleidžia.
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Pirmoji pagalba
Medžiotojas turi turėti vaistinėlę su dezinfekavimo skysčiais žaizdoms ir akims, raiščiais, įrankiais, pavyzdžiui, pincetu, žirklėmis, švirkštais, pipetėmis. Visų pirma reikia praplauti žaizdas. Vandenilio peroksidas nėra universalus, nes netinka plėštinėms, didelėms ir gilioms žaizdoms. Jis kiek apdegina audinius, bet sužeidimai, kuriems reikia siūlo ir adatos, turi būti švarūs ir neliesti.
Būtina turėti skysčio akims praskalauti, nes jos visuomet būna pilnos smėlio ir šiukšlių. Abiejų priemonių galima įsigyti veterinarinėje vaistinėje arba iš gydytojo. Urvuose gautas žaizdas geriau atidžiai praskalauti, perrišti ir keliauti tiesiai į artimiausią veterinarijos kliniką. Jeigu didžiosios kraujagyslės nepaliestos ir kraujas sunkiasi lėtai, užteks sustabdyti kraujavimą perrišant žaizdą. Jeigu sužeista letena kraujuoja čiurkšlėmis, reikėtų uždėti timpą. Jeigu vaistinėlėje nėra tikros timpos, tiks virvė, nosinė ar skuduras. Timpą suveržkite stipriai, kad sulaikytumėte kraują, bet ne per stipriai, kad nepažeistumėte raumenų ir gyslų.
Iš karto skaičiuokite laiką. Vasarą timpą reikia perdėti po pusantros valandos, žiemą – po valandos. Kaskart dėkite kitoje vietoje, kad neprasidėtų audinių nekrozė (apmirimas). Be to, kiekvienas medžiotojas tikrai turi vieno ar keleto gydytojų telefono numerį, kad prireikus galėtų pasikonsultuoti.
Infekcijos
Niežai. Juos sukelia niežinė erkė, gyvenanti ir besidauginanti gyvūno odoje, sukeldama nepakenčiamą niežulį. Liga labai paplitusi, ja serga kailiniai žvėrys: lapės, usūriniai šunys, rečiau barsukai, taip pat vilkai. Niežais sergantis gyvūnas kone visiškai iškaso vilną, todėl oda sužalojama ir gali kilti antrinė bakterinė ar grybelinė infekcija. Jeigu šuo kontaktavo su sergančiu gyvūnu, kovojo su juo ar jį ėdė, yra didelė galimybė susirgti. Didžiausia rizikos grupė yra urviniai šunys, tačiau ir paprastieji namų augintiniai gali užsikrėsti vaikščiodami vietose, kur gyvena ligotų lapių ar kitų miško žvėrių. Niežų paplitimas ir inkubacinis periodas kinta. Geriausiai tai pajunta veterinarai pagal padidėjusį pacientų srautą.
Niežų inkubacinis periodas yra 5–10 dienų, rečiau – iki 2 savaičių. Ligos vystymasis priklauso nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui, oro sąlygų, kontakto lygio, šuns imuniteto. Ligą pradinėje stadijoje rodo ryškus kasymasis. Paprastai pirmieji ligos lokalizacijos taškai yra ant pečių ir šonų. Dieną šuo gali apie tai net nežinoti, bet vakarop ima kasytis. To priežastis yra niežinės erkės dienotvarkė: naktį ji rausia odoje kanalus ir sukelia niežulį, o dieną deda kiaušinėlius. Šuo pradeda kasytis vis labiau, susibraižo odą ir iškaso vilną. Blogiausiu atveju jis gali visai nusilpti. Liga yra labai kankinanti ir gali šunį pražudyti.
Jeigu įtariate, kad šuo galėtų būti užsikrėtęs niežais, patariama nelaukti, ar liga pasireikš, o kitą dieną po kontakto kreiptis į gydytoją. Galima lašinti ant sprando specialius lašus Stronghold ar Advocat, o veterinaras gali atlikti reikiamas injekcijas kartą per savaitę 3–4 savaites iš eilės. Didesniuose miestuose veterinaro vizitas ir gydymas gali kainuoti 50 eurų, mažesniuose miestuose ir kaimuose – daug pigiau. Pradedant gydyti laiku, kad ir profilaktiškai, galima išvengti daug didesnių problemų. Veterinarai įspėja, kad apie 10 procentų šunų netoleruoja injekcijų nuo niežų. Jautriausi injekcijoms yra koliai, bet ir kitų veislių šunims gali kilti mažesnių ar didesnių sveikatos problemų, nes tai yra gana stiprūs nuodai.
Injekcijas reikėtų rinktis esant stipriai infekcijai, o profilaktikai ir infekcijai išvengti rekomenduojami lašai ant sprando. Urviniams ir apskritai medžiokliniams šunims lašus patariama vartoti reguliariai. Veikimo laikas – vienas mėnuo. Yra ir tepalų nuo niežulio, bet toks gydymas sudėtingas, nes reikia gerai įtrinti, be to, tepalų kvapas yra specifinis. Kad pagerintumėte šuns imunitetą ir gebėjimą kovoti su infekcijomis, duokite vitaminų, omega 3 riebalų rūgšties (žuvų taukų) ir visavertiškai maitinkite, ypač žiemą ir esant dideliam krūviui. Tarp kitko, pasak veterinarų, gyvūnų niežai žmonėms nėra pavojingi.
Grybelinių ir bakterinių infekcijų būna labai įvairių. Jeigu įtariate ką nors panašaus, geriau vykti pas veterinarą, kuris iš karto ar ištyręs odos mėginį patars, kaip gydytis.
Pasiutligė Baltijos šalyse pastebima retai, bet kad išvengtumėte problemų, medžioklinius šunis reguliariai skiepykite.
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
