Realiai iš gyvenimo… Twitter diskusija apie arogantiškus medžiotojus, kurie nori vien tik viską iššaudyti, kad medžiotojams reikia viską susigrobti, kad jie nori galimybės šaudyti kuo daugiau… Tuo pačiu metu Facebook vienas labai agresyvus žemės savininkas, sprendžiant iš konteksto – taip pat ir ūkininkas, apie medžiotoją, kuris nelabai palaiko jo norą panaikinti įvairius limitus, sezono ir medžioklės plotų ribojimus, visiškai viešai pasakė: „Atrodo, [medžiotojas] savo ūkininkų pinigų tiek prisirijęs, kad nihilizmas prieš bet kokią demokratiją ir žmogaus teises yra jo kasdienybė, jis nori įvesti visišką fašizmą!“
Kaip įprasta, tiesa slypi kažkur per vidurį. Bet kur tas vidurys? Visiškai paprasta – ten, kur laikydamasis norminių aktų reikalavimų limitų visuomenės medžiotojas paprasčiausiai medžioja. Nepriklausomai nuo to, kokia yra kiekvieno medžiotojo motyvacija – mėsa, trofėjus, mėsa ir trofėjus, pramoga, poilsis, hobis, gyvenimo būdas ar kt.
Taip, žinoma, medžiotojas nori, kad miške būtų daugiau žvėrių. Gal ne tiek dėl to, kad būtų galima daugiau sumedžioti, o dėl to, kad norisi tuos žvėris matyti, stebėti. O vienoje kitoje Twitter diskusijoje paaiškėjo, kad medžiotojų priešininkai mano, jog medžiotojai medžioja daugiau, nei sakosi, nors oficiali statistika yra visiškai laisvai prieinama kiekvienam.
Vidutiniškai yra taip, kad vienas medžiotojas, šiurkščiai skaičiuojant, sumedžioja maždaug vieną stirną, šiek tiek mažiau nei vieną šerną, tas pats pasakytina apie bebrus, tauriuosius elnius, jau nekalbant apie briedžius. Žinoma, tai pasakojimas apie du žmones, stovinčius eilėje: vienas gauna keturis kotletus, kitas – nė vieno, bet vidutiniškai kiekvienas turi po du kotletus.
O tas nesumedžiojimo faktas priklauso nuo daugybės aplinkybių: limito, sezono, medžiotojų klubo politikos, galimybių, sėkmės, oro. Ir čia prieiname prie to, kad tarp žemės savininkų ir medžiotojų santykių per vidurį yra trečioji šalis – valstybė, nustatanti ribojimus, kontrolę, keičianti įstatymus ir taisykles. Ir galų gale, jei kyla konfliktas tarp žemės savininkų ir medžiotojų tada, kai medžiotojas negali kažko padaryti dėl valstybės nustatytų ribojimų, tai kas kaltas? Medžiotojas!
Tad galiausiai tas medžiotojas tampa blogiukas, kuris vienu metu per daug ir per mažai medžioja, kuris turi įrodyti savo egzistavimo naudą tai visuomenės daliai, kuri gyvena mieste, bijo erkių, rūko saldainius ir bando paglostyti sergančią lapę…
Kur tas sprendimas, ar jis įmanomas? Greitoji medžiotojų apklausa rodo: du trečdaliai medžiotojų pripažįsta, kad bendradarbiavimas su žemės savininkais yra geras. Vadinasi, trečdaliu atvejų dar yra kur tobulėti ir ieškoti naujų sprendimų. Kaip sakė vienas medžiotojas: viskas priklauso nuo komunikacijos. Šiuo metu ties tuo ir sustosime!
Šaukite pro šalį!
Linda Dombrovska
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
