Žinoma, kalbame apie paprastąjį meškėną (lot. Procyon lotor). Tai invazinė rūšis, į Europą atkeliavusi praėjusio amžiaus pradžioje kaip kailinis žvėrelis. Per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje pastatytos veisyklos buvo sunaikintos, o gyvūnai pateko į laisvę. Nuo to laiko meškėnai plinta po visą Europą ir dėl savo neprilygstamo gebėjimo prisitaikyti ir išgyventi, iš dalies dėl klimato kaitos, jau pasiekė Lietuvą.
Lietuvoje pirmą kartą rūšis registruota 2010 m. Iki šiol Lietuvoje meškėnų aptikta Pasvalio, Rokiškio, Šilutės, Kazlų Rūdos ir Varėnos rajonuose, o dažniausiai jų pastebima Neringoje. Kuršių nerijoje jie stebimi nuolat ir jau patvirtinta, kad dauginasi. Dėl slapaus gyvenimo būdo ir panašumo į usūrinį šunį tikslus paplitimas ir populiacijos dydis nežinomi. Gali apsigyventi įvairiose buveinėse. Pirmenybę teikia seniems lapuočių miškams, esantiems netoli vandens telkinių ir šlapynių. Kokias buveines meškėnai pasirenka Lietuvoje, duomenų nėra, kaip ir apie šių gyvūnų populiaciją šalyje.
Ilgą laiką buvo žinoma tik apie pavienius meškėnų stebėjimus ar jų sumedžiojimą. Per 2020–2021 m. medžioklės sezoną sumedžioti penki, 2021–2022 m. – du, 2022–2023 m. – vienuolika šių gyvūnų. Aplinkos ministerijos duomenis
Dažniausiai meškėnai sutinkami Kuršių nerijoje
Anksčiau buvo manoma, kad meškėnai atsirado laukinėje gamtoje, nes jie išpopuliarėjo kaip naminiai gyvūnai. Buvo manoma, kad šeimininkai, kuriems šie naktiniai gyvūnai atsibodo, tiesiog paleisdavo juos į laisvę.
Latvijoje gyvenančio profesionalaus meškėnų medžiotojo Magnuso Pelzo teigimu, meškėnai yra invazinė rūšis, tačiau jie plinta natūraliai, dauginasi ir užima vis daugiau teritorijų. Šią teoriją iš dalies patvirtina tai, kad jų daugiausia pastebima Kuršių nerijoje ir apskritai vakarinėje pakrantėje. Per Lenkiją jie atkeliauja iš Vokietijos.
„Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija nuo 2013 m. nereguliariai, sporadiškai renka informaciją apie pastebėtus gyvus, sumedžiotus, sugautus ar kelyje žuvusius paprastuosius meškėnus. 2013–2024 m. laikotarpiu stebėjimus teikė parko direkcija, VĮ Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio, Klaipėdos aplinkos apsaugos departamento darbuotojai, gamtininkai, vietiniai gyventojai ir lankytojai“, – informavo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Modestas Bružas.
Šiuo metu Aplinkos ministerija ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos yra sukūrusi Invazinių rūšių informacinę sistemą (INVA, prieiga internetu: Biip.lt), į kurią galima ir skatintina suvesti Lietuvos teritorijoje, įskaitant Kuršių nerijos nacionalinį parką, pastebėtas invazines rūšis. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija turimus stebėjimus planuoja perkelti į šią sistemą netolimoje ateityje.
Paklaustas apie rajone pastebėtus meškėnus, vyr. specialistas M. Bružas atsakė, kad skirtingais metais fiksuotas skirtingas paprastųjų meškėnų skaičius, tai patvirtina surinktų duomenų sporadiškumą: „Dalis stebėtų individų buvo sumedžioti ar sugauti spąstais, rasti žuvę kelyje Smiltynė–Nida, tačiau didžioji dauguma pastebėti gyvi teritorijoje. Šie stebėjimai tik iš dalies reprezentatyvūs vertinant meškėnų populiacijos pokytį Kuršių nerijoje, nes kai kurie pastebėti individai gali būti tie patys, mat pastebimi tose pačiose vietose, tik kelių dienų skirtumu. Stebėjimų skaičius taip pat susijęs su tuo, ar žmonės praneša apie pastebėtus meškėnus. Paviešinus informaciją socialiniuose tinkluose, pasklidus žiniasklaidoje, tam tikrą laikotarpį (paprastai apie mėnesį ar du) Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija sulaukia daugiau pranešimų iš visuomenės apie pastebėtus gyvūnus.“
Kita vertus, tokių sporadiškų duomenų pakanka patvirtinti, jog meškėnai dažniausiai pastebimi vasaros pabaigoje, rudenį. Šiuo laikotarpiu meškėnai intensyviai lankosi žmonių kiemuose, sodybose, kaupia riebalinį sluoksnį prieš žiemą, nes yra iš dalies hibernuojantys (miegantys žiemos miegu) gyvūnai. Apskritai dažniausiai meškėnai pastebimi Juodkrantėje ir jos apylinkėse bei kelyje Smiltynė–Nida tarp Juodkrantės ir Alksnynės.
Meškėnų populiacijos vystymosi Lietuvoje prognozės
Informacijos apie meškėnų stebėjimus Lietuvoje ieškota internete prieinamuose šaltiniuose: žiniasklaidos priemonių straipsniuose, medžiotojų forumuose. Rokiškio rajone 2010 m. rudenį buvo sumedžioti trys meškėnai (informacija iš forumo Medziotojas.eu). 2011 m. tame pačiame forume palikta žinučių, jog meškėnai pastebėti Aukštadvario apylinkėse, 2012 m. – Švenčionių ir Ignalinos kraštuose.
2010 m. rugsėjo 19 d. į Medžioklės taisykles buvo įtrauktas paprastasis meškėnas, kurį medžioti leista visus metus. Nuo 2013 m. du individai medžiotojų buvo sugauti Nidoje ir Juodkrantėje. Iki šiol meškėnai periodiškai stebimi Kuršių nerijoje – populiacija gali siekti iki 20–30 individų.
2014 m. zoologas Egidijus Bukelskis Respublikai paminėjo, jog meškėnų buvo pastebėta Kupiškio apylinkėse, sumedžiota Šilalės rajone. 2017 m. meškėnai stebėti Žuvinto biosferos rezervate. Pasak medžiotojų būrelio Miškininkas-2 medžiotojo, 2020 m. žiemą meškėno pėdsakai pastebėti Kliošių kraštovaizdžio draustinyje, Klaipėdos r. sav.
Nuo 2012 m. Lietuvoje draudžiama veisti ir prekiauti meškėnais
Rokiškio rajone meškėnų aptikta miške netoli Panemunės geležinkelio stoties. Ten eina tarptautinė geležinkelio linija, kuria prekiniai traukiniai važiuoja iš Vakarų Europos į Rusiją gabendami prekes, tarp kurių gali būti ir maisto produktai. Daroma prielaida, kad šie gyvūnai ar vaikinga patelė būtent šioje stotyje galėjo išlipti iš traukinio. Ignalinos rajone meškėnai taip pat buvo pasirodę netoli šios geležinkelio linijos. Vėlesnė informacija apie paplitimą Lietuvoje nenagrinėta, tačiau gali būti prieinama INVA sistemoje.
Koks bus šių gyvūnų poveikis mūsų gamtai?
Natūraliame paplitimo areale Šiaurės Amerikoje meškėnai gyvena daugelyje buveinių tipų. Kadangi tai oportunistinė visaėdė rūšis, besimaitinanti daugeliu gyvūnų rūšių, gyvenančių tiek ant žemės, tiek medžiuose, taip pat vaisiais ir uogomis. Europoje meškėnai užima naują ekologinę nišą, nes neturi giminingų rūšių, kurios taip pat gebėtų laipioti medžiais. Vokietijoje, manoma, meškėnai gali kelti grėsmę vietinėms tetervinų populiacijoms, bet tam įrodyti trūksta duomenų. Kanadoje introdukuoti gyvūnai darė neigiamą įtaką perinčioms sidabrinėms alkoms ir kanadinėms berniklėms.
JAV didėjanti meškėnų populiacija darė neigiamą įtaką perintiems paukščiams, o pasekmės siekė net 10 proc. sumažėjusias populiacijas per 10 metų. Dėl to, kad meškėnai gali maitintis plačiu spektru maisto šaltinių, dažniausiai tuo, ko aplinkoje yra daugiausia, pastebėti tiesioginį neigiamą poveikį atskiroms rūšims sudėtinga, nes poveikis išskaidytas, o ir mokslinių faktų įrodymams praktiškai nėra. Lietuvoje specializuotų meškėnų tyrimų kol kas nėra atlikta, todėl tik ekspertiškai galima vertinti, kad, pavyzdžiui, Kuršių nerijoje paukščių veisimosi laikotarpiu esanti meškėnų populiacija randa pakankamai maisto, vėliau gali maitintis miške augančiomis uogomis, o rudeniop eina į žmonių kiemus maitintis soduose, nes gamtoje natūralaus maisto sumažėja arba jis tampa nebepatrauklus. Kol kas populiacijai nesant pernelyg didelei neigiamas poveikis tiesiogiai nepastebimas, tačiau nesprendžiant šios rūšies reguliavimo klausimo tas poveikis netrukus gali pasimatyti.
Dėkojame Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai ir jos vyr. specialistui M. Bružui už bendradarbiavimą ir parengtą informaciją.
Plėšrūnai nebijo žmonių? Populiarioje poilsio vietoje nufilmuoti šakalai
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
