Latvijoje stirnos – vieni dažniausiai sutinkamų laukinių gyvūnų – matomos miškų pakraščiuose, pievose ir žemės ūkio laukuose. Žmonėms jos dažnai atrodo švelnios, grakščios ir netgi mielos būtybės. Tačiau bet kuris medžiotojas žino – stirninai yra labai teritoriniai ir, jei reikia, gali būti nepaprastai agresyvūs. Kovos dėl teritorijos tarp patinų gali būti žiaurios: tai ne tik ritualinės galios demonstracijos, bet ir tikros kovos, kurių tikslas – laimėti ir užsitikrinti vietą bei priėjimą prie patelių. Šios kovos neretai baigiasi rimtais sužalojimais ar net vieno gyvūno žūtimi.
Kalbant apie stirninų teritorijas, Latvijoje dažniausiai remiamasi prielaidomis ar asmeniniais stebėjimais. Manoma, kad briedžių teritorijos yra labai didelės, elnių –mažesnės, o stirnų – gana nedidelės. Tačiau ne visi suvokia, kokios, iš tiesų, jos gali būti mažos, ypač pavasarį ir vasarą. Siekiant geriau tai suprasti, naudinga pasiremti palyginamuoju užsienio tyrimu, kuriame šiuolaikinėmis telemetrijos metodikomis analizuotas stirninų erdvinis elgesys ir teritorijų dydis skirtingais laikotarpiais. Rezultatai tikrai stebina.
Stirnos plačiai paplitusios Europoje, jų elgesys ir teritorijų naudojimas jau seniai domina mokslininkus. 2017 m. žurnale Journal of Vertebrate Biology paskelbtas tyrimas, kuriame, pasitelkus telemetriją, analizuotas stirninų teritorinis elgesys ir aktyvumo lygis Apeninų kalnuose Italijoje.
Tyrimo tikslas buvo suprasti stirninų erdvinį elgesį ir aktyvumo modelius teritoriniu laikotarpiu, kuris paprastai trunka nuo kovo iki rugpjūčio. Naudojant GPS ir VHF telemetrijos metodus, buvo stebimi 13 stirninų trimis dviejų mėnesių laikotarpiais: kovo–balandžio, gegužės–birželio ir liepos–rugpjūčio. Tyrimo teritorija apėmė apie 120 kvadratinių kilometrų miškingą Apeninų vietovę, kurioje dominuoja mišrūs įvairių rūšių medžių miškai. VHF dažnis leidžia tyrėjams su radijo imtuvu nustatyti gyvūno kryptį ir buvimo vietą artimoje aplinkoje.
Tyrimo teritorijoje nuolat gyveno dvi kanopinių rūšys – stirnos ir šernai. Šioje vietovėje stirnų natūralūs priešai yra pilkasis vilkas ir rudoji lapė. Šie du šuninių šeimos plėšrūnai kanopiniais maitinasi nevienodai: vilkai dažniausiai medžioja vidutinio ir didelio dydžio gyvūnus (pavyzdžiui, vyresnes nei keturių mėnesių stirnas), o lapės pasirenka jaunesnius ir mažesnius gyvūnus, daugiausia stirnos jauniklius. Tyrimo zonoje medžioklė buvo visiškai uždrausta. Vis dėlto, už šios zonos ribų buvo vykdomos šernų medžioklės varant su šunimis ir stirnų medžioklės iš stacionarių bokštelių.
Tyrimo rezultatai parodė, kad stirnų patinų namų teritorijų dydis svyravo nuo maždaug 10,8 iki 341,8 hektaro, priklausomai nuo sezono ir individualių ypatybių. Vidutiniškai teritorijos buvo didesnės kovo–balandžio laikotarpiu ir sumažėjo liepos–rugpjūčio mėnesiais. Aktyvumo lygis buvo aukštesnis teritorinio laikotarpio pradžioje ir mažėjo vasaros pabaigoje.
Stirninai demonstravo aiškų teritorinį elgesį, ypač rujos metu. Patinai gynė savo teritorijas, siekdami užtikrinti priėjimą prie patelių ir padidinti savo poravimosi galimybes. Teritorijos buvo žymimos vizualiais ženklais ir kvapais, pavyzdžiui, trinant ragais krūmelius ir šakeles. Įdomu tai, kad tyrimas taip pat atskleidė, jog ne visi patinai buvo teritoriniai. Jaunesni ir žemesnės hierarchijos patinai dažnai rinkdavosi alternatyvias poravimosi strategijas, pavyzdžiui, klaidžiojimą ir galimybių ieškojimą už dominuojančių patinų teritorijų ribų.
Medžiotojai galėjo pastebėti, kad artėjant vasaros viduriui, ypač liepai ir rugpjūčiui, viskas tarsi nurimsta – stirninus matome rečiau, jie juda mažiau ir elgiasi atsargiau. Sakoma, kad vasaros pradžioje stirnos matomos visur, tačiau artėjant rujai jos dingsta, ypač dideli ir stiprūs individai. Kodėl taip yra? Tyrime buvo analizuojamas ir šis reiškinys, o surinkti duomenys pateikė labai įdomų paaiškinimą.
Pasirodo, šis aktyvumo sumažėjimas nėra atsitiktinis. Stirninai priklauso vadinamiesiems income breeders – rūšims, kurios nekaupia riebalų atsargų ateičiai, o energiją naudoja iš karto, vos tik gavusios jos iš maisto. Tai reiškia, kad jų aktyviausias gyvenimo laikotarpis sutampa su metu, kai gamtoje yra prieinamas aukščiausios kokybės maistas – pavasarį, kai augalai yra turtingi baltymų ir dar nepradėję kaupti skaidulų. Teritorijų kūrimo ir gynimo procesas, reikalaujantis daug jėgų ir išteklių, vyksta būtent šiuo laikotarpiu.
Kitas svarbus aspektas, kurį pabrėžia tyrimo autoriai, yra žemų sąnaudų – mažos naudos strategija, kurią stirninai taiko poravimosi sezono metu. Jie paprastai nesiblaško po dideles teritorijas, vengia ilgų konfliktų ir ištikimai laikosi vienos teritorijos keletą metų. Toks elgesys padeda taupyti energiją, palengvinti maisto išteklių pasiekimą ir išvengti susidūrimų su kitais patinais ar plėšrūnais.
Kai teritorija įtvirtinama, aktyvumas reikšmingai sumažėja. Tai nereiškia, kad gyvūnas prarado motyvaciją – tiesiog energijos ištekliai taupomi, o elgsena tampa atsargesnė. Vyresni patinai, jau nebegalintys efektyviai ginti savo teritorijos, tampa klajokliais – jie klaidžioja platesnėse vietovėse, stengdamiesi išvengti susidūrimų su dominuojančiais patinais. Jų aktyvumas taip pat sumažėja, bet tai jau ne dėl pasirinkimo, o dėl fizinių galimybių stokos.
Mokslininkai mano, kad toks elgesio modelis tiesiogiai susijęs su tuo, kaip stirnos paskirsto savo energiją visus metus. Didžiausias aktyvumas sutelkiamas pavasarį, kai gamtoje prieinamas aukščiausios kokybės maistas ir yra būtinybė ginti teritoriją. Antroje vasaros pusėje, kai tiek energijos, tiek poreikio intensyviai veikti mažėja, stirninų elgsena tampa žymiai ramesnė ir tylesnė.
Šis tyrimas įrodo, kad gyvūnų elgsena glaudžiai susijusi su sezoniniais ritmais ir prieinamų išteklių kaita. Tai ne tik įdomus biologinis reiškinys, bet ir svarbi informacija medžiotojams, norintiems geriau suprasti stirnų populiacijos elgesį ir pritaikyti tinkamą ūkininkavimo strategiją. Stirninas, balandį lakstantis po pievą, rugpjūtį gali atrodyti dingęs, tačiau iš tikrųjų jis tiesiog žino, kada metas veikti, o kada – ilsėtis.
Apskritai šis tyrimas suteikia vertingų įžvalgų apie stirninų teritorinį elgesį ir aktyvumo modelius, pabrėždamas, kad teritorijos dydis ir aktyvumas glaudžiai susiję su sezono pokyčiais ir socialine struktūra. Šie rezultatai svarbūs ne tik ekologijos teorijai, bet ir praktinei gamtos apsaugai bei medžioklės ūkio planavimui.
Šį tyrimą apie stirninų teritorinį elgesį Italijos Apeninuose galima puikiai pritaikyti Lietuvos sąlygoms, nes nepaisant geografinių skirtumų, stirnos elgiasi panašiai ir čia. Tyrime nurodyti teritorijų dydžiai (nuo 10 iki 340 ha) gali padėti prognozuoti, kiek patinų realiai gyvena tam tikroje vietovėje ir Lietuvoje. Jei gyvūnų tankis didelis, teritorijos gali būti mažesnės, o konkurencija – didesnė. Tai svarbu trofėjų kokybei ir tinkamai populiacijos amžiaus bei lyties struktūrai formuoti. Deja, Lietuvoje trūksta tokių šiuolaikinių telemetrijos tyrimų apie stirninų teritorinį elgesį. Tačiau užsienio tyrimas parodo, kokius metodus galima būtų taikyti ir pas mus, siekiant gauti tikslesnius duomenis.
Pagrindinės išvados: stirnų ir stirninų teritorijos iš tikrųjų yra labai mažos. Jei vieną kartą tam tikroje vietoje matei stirniną – greičiausiai jis vis dar čia. Stirninai, ypač vyresni ir patyrę, kurie logiškai mąstant gali turėti geriausius ragus, per rują taupo energiją, vengia nereikalingų konfliktų ir stengiasi nevaikščioti toli, išlaikydami nedidelę teritoriją. Tai paaiškina, kodėl per rujos laikotarpį ir po jo mes retai matome geriausius stirninus. Tačiau medžiotojams reikia būti kantriems – dažniausiai tai atsiperka.
Dar daugiau istorijų, patarimų ir įdomybių iš medžioklės pasaulio! Prasideda 2026 metų prenumerata!
26-ąjame elnių kvieslių čempionate susirungs dalyviai iš ES
