Nuotrauku autorius Vytalius Judickas
Vienas gamtos fotografas socialiniame tinkle Facebook pasidalijo išskirtinėmis nuotraukomis, kurias pavadino Vandens paukščiai. Iš pirmo žvilgsnio jos tikrai galėtų būti paukščių serija – tačiau šiuose unikaliuose kadruose užfiksuotos laukinės kiaulės, įsimaišiusios į ančių būrį.
Laukinė kiaulė yra nepaprastai plastiška ir universali rūšis, galinti prisitaikyti prie beveik bet kokių gyvenimo sąlygų. Tai įrodo ne tik jų gebėjimas įsitvirtinti įvairiose buveinėse, bet ir daugybė pranešimų iš didžiųjų Europos miestų, kur šernai ramiai gyvena priemiesčiuose, gano žolę parkuose ar maitinasi prie šiukšliadėžių. Didelė paprastųjų šernų populiacija ir laukinių kiaulių rūšių įvairovė pasaulyje tik patvirtina, kad šie protingi ir fiziškai puikiai prisitaikę gyvūnai gali gyventi beveik visur.
Viena svarbiausių jų išgyvenimo priemonių – gebėjimas plaukti. Ši savybė leidžia įveikti vandens kliūtis ir pelkėtas vietas, o tai įmanoma dėl ypatingos kojų sandaros.
Plaukikai su kanopomis
Laukinės kiaulės – stiprūs ir ištvermingi plaukikai. Jų kūno sandara leidžia ilgą laiką išsilaikyti vandenyje ir įveikti didelius atstumus, pavyzdžiui, tarp salų ar iš vieno ežero kranto į kitą. Storesnis riebalų sluoksnis padeda išlaikyti kūno temperatūrą vandenyje, o stiprios kojos sugeba efektyviai judėti tiek brendant, tiek plaukiant.
Pritaikytos purvui ir pelkėms
Laukinės kiaulės gebėjimas judėti sudėtingose vietovėse tiesiogiai susijęs su jų kojų struktūra. Kiekviena koja turi keturis pirštus: du pagrindiniai – su aštriais, kietais kanopos raginiais dangalais – sudaro pagrindinį atramos tašką. Už jų, aukščiau ant pėdos užpakalinės dalies, yra mažesni antriniai kanopėlės, vadinamos atnadziais. Judant per minkštą gruntą, šie antriniai kanopos taškai veikia kaip papildoma atrama, neleidžianti gyvūnui smigti per giliai.
Pirštai sujungti tvirtais jungiamaisiais audiniais, o pėdos apatinė dalis yra minkšta, amortizuojanti. Toks anatomijos derinys leidžia gerai paskirstyti kūno svorį, sumažinti grimzdimą ir užtikrina stabilumą net judant per klampų purvą ar pelkę.
Pasaulio purvynų meistrai
Nors dauguma žmonių laukines kiaules sieja su Europa ar Azija, šie gyvūnai prisitaikę gyventi įvairiose buveinėse visame pasaulyje. Kai kurios rūšys ypač mėgsta pelkėtus ir užmirkusius regionus. Pavyzdžiui:
Barzdotasis šernas (Sus barbatus) Pietryčių Azijoje dažnai aptinkama mangrovėse ir potvynių užliejamose miškuose.
Vysetės šernas (Sus cebifrons) Filipinuose gyvena ir miškuose, ir pelkėtose vietovėse.
Sulavesio šernas (Sus celebensis) neretai laikosi upių pakrančių ir drėgnų miško vietų.
Šiose vietose laukinės kiaulės naudoja savo anatominius privalumus – nuo stiprių kojų iki plaukimo gebėjimų – tam, kad galėtų ieškoti maisto ir išvengti plėšrūnų.
Kiek laukinių kiaulių rūšių yra pasaulyje?
Mokslininkai priskiria laukines kiaules Sus genčiai, kuriai priklauso 8 pagrindinės rūšys ir keliolika porūšių. Plačiausiai paplitusi ir žmonėms geriausiai žinoma rūšis yra paprastoji šerninė kiaulė (Sus scrofa), kuri aptinkama nuo Europos iki Tolimųjų Rytų, taip pat introdukuota į Šiaurės ir Pietų Ameriką bei Australiją.
Didžiausia iš laukinių kiaulių rūšių – tasmaninis šernas (Sus scrofa) užaugantis ypatingai didelis introdukuotuose arealuose, bet natūraliai stambiausia yra Javan warty pig (Sus verrucosus) arba kai kuriais duomenimis giant forest hog (Hylochoerus meinertzhageni) iš Afrikos, kuris gali sverti iki 275 kilogramų ir laikomas stambiausiu laukiniu kiauliniu gyvūnu pasaulyje.
Laukinės kiaulės – ne tik miškų ir laukų gyventojos, bet ir puikios plaukikės bei pelkių įveikėjos. Jų kojų struktūra ir fizinės savybės leidžia prisitaikyti prie daugybės skirtingų buveinių, todėl jos sėkmingai gyvena tiek mūsų platumose, tiek tolimuose tropikuose.
Savo balsu ar švilpuku? Kas veiksmiau priviliotų auksinį stirniną?
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
