Uncategorized

Kastytis Šimkevičius: visada geros nuotaikos medžioklėtyros specialistas0

Nuotrauka: iš archyvo

Kastytis, vos kursu už mane vyresnis, – mano kolega Miškų ir ekologijos fakultete. Visada geros nuotaikos, pozityviai nusiteikęs. Jei kam pritrūksta žinių ar reikia pasitarti medžioklės klausimais, pirmas kelias pas jį. Nors visada užsivertęs nesibaigiančiais darbais Medžioklėtyros laboratorijoje, tačiau ne tik man, bet ir kolegoms bei studentams visada ras minutę rūpimą klausimą išspręsti ar teisingu keliu nukreipti.

Jį visada rasi laboratorijoje, tai įnikusį į kompiuterį, bedarantį statistines analizes, tai laboratorijos preparatų ruošimo kambaryje ką nors matuojantį ar apsuptą studentų auditorijoje. Rodos, be jo niekas negali apsieiti.

Kastytis yra plataus profilio medžioklėtyros specialistas, lektorius, išleidęs nemažai mokslinių ir populiarių straipsnių, prisidėjęs prie įvairių metodikų kūrimo, dalyvavęs daugybėje mokslinių konferencijų, dažnai skaito pranešimus Aplinkos ministerijoje, kai reikia mokslininkų žodžio medžioklės klausimais, dalyvauja moksliniuose projektuose ir pats nemažai tyrinėja, dėsto studentams, konsultuoja medžioklės klausimais. Dar galima tęsti…

Kastytis Šimkevičius

Pirmieji žingsniai su medžiokle

Gimė Kastytis Radviliškio rajono viduryje, Baisogaloje, ir vidurinę mokyklą ten baigė. „Nuo vaikystės su kaimynu turėjome keistą potraukį eiti į mišką ir ten susirast įvairios veiklos. Darydavom būstynkes – slėptuves, namelius medžiuose, apkasus ir bunkerį po žeme buvome išsikasę, mėtydavome kirvius į medžius kaip kokie indėnai. Šie vaikiški žaidimai truko iki 8 klasės.

Žinoma, pomėgis leisti laiką miške išliko ir vėliau, – pasakoja pašnekovas. – Tėvai nebuvo medžiotojai ir nieko bendra su tuo neturėjo. Tačiau dėdė buvo medžiotojas. Kai atvažiuodavo, papasakodavo daug įdomių istorijų apie vieno ar kito žvėries sumedžiojimą. Didelį įspūdį man, vaikui, darė dėdės šautuvai. Pamenu, kai pirmą sykį davė palaikyti karabiną, tai mano pirmas klausimas buvo – kiek sveria šitas ginklas? Atrodė be galo sunkus, nes buvo didesnis už mane“, – vaikystę atsimena pašnekovas.

Vėliau, bėgant laikui, Kastytis nusprendė tapti miškininku ir baigęs mokyklą nutarė stoti į Lietuvos žemės ūkio universitetą (dabar VDU Žemės ūkio akademija). „Iš pirmo karto neįstojau, nes balai iš mokyklos nebuvo blizgantys. Tačiau nenuleidau rankų ir pateikiau dokumentus į tuometinę Kauno aukštesniąją miškų mokyklą (vadinamuosius Girionis), miškininko specialybę.

Ten studijavau miškininkystės dalykus, tačiau medžioklėtyros dalyko tuomet dar nebuvo. Kadangi buvau aktyvus studentas, grupės kuratorius, šviesaus atminimo Evaldas Survila, kuris buvo medžiotojas ir medžiojo medžiotojų klube Girionys, pasikvietė mane į medžioklę pavaryti. Pirma medžioklė labai patiko ir taip susiviliojau, kad trejus metus kas savaitgalį eidavau varovauti. Medžiotojo bilieto tuo metu nelaikiau, nors labai norėjau, nes šeima buvo nepasiturinti ir tam nebuvo pinigų“, – pirmąją patirtį su medžiokle prisimena Kastytis.

Medžioklėtvarkos darbai

Pabaigęs miškininkystės studijas, tada, norėdamas turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, vis tiek dar sykį pabandė stoti į Miškų fakultetą universitete. „Man pavyko. Miškininkystės žinių jau turėjau pakankamai, todėl pasirinkau studijuoti aplinkotyrą ir ekologiją ir įgyti ekologo specialybę. Tuo metu medžioklė buvo užmesta. 2002 m. įstojęs į universitetą apsigyvenau bendrabutyje su vakarėlius mėgstančiais kolegomis, bet po trijų savaičių studentavimo pasakiau sau: Kastyti, stop! Ir nusprendžiau ieškoti kitokios veiklos.

Vieną dieną Miškų fakulteto skelbimų lentoje pamačiau skelbimą, kviečiantį prisijungti prie Tado Ivanausko ornitologų klubo. Net nedvejojau, taip tapau ornitologu. Ten susipažinau su įdomiais, kūrybingais žmonėmis, patiko nauja įdomi veikla. Pamenu, kai važiuodavome plėšriesiems paukščiams lizdų kelti, karstydavomės aukštai medžiuose, be jokių apsaugų, kaip pamišę, jei dabar kas pamatytų, sustabdytų tokią veiklą… Dalyvaudavom Paukščių raliuose, kur atstovaudavome universitetui, žiemojančių paukščių apskaitas darydavom, rinkdavom įvairią statistiką.

Vienas iš labai vykusių stebėjimų buvo zylių fenologiniai stebėjimai. Kamšos botaniniame-zoologiniame draustinyje buvo iškelta trisdešimt inkilų zylėms. Pasikeisdami stebėdavome ir vesdavome žurnalą, kada parskrenda, kiek, kada lizdus suka, peri, kiek kiaušinių kada padeda ir t. t. Ši veikla buvo naudinga, nes iš veiklų su ornitologų klubu gimė bakalauro, magistro darbiai, straipsniai. Vėliau duomenis pradėjome teikti Lietuvos ornitologų draugijai“, – pasakoja Kastytis.

Trečiame kurse susipažino su šviesaus atminimo doc. dr. Kęstučiu Pėteliu, kuris dėstė medžioklėtvarkos dalykus. „Man pasisekė, nes nuo pirmų dienų jis turėjo ant manęs akį. Jam patiko, kad buvau baigęs vadinamuosius Girionis, mokėjau medžiojamųjų žvėrių apskaitas atlikti ir kitus darbus. 2006 m. universitetas laimėjo konkursą atlikti medžioklėtvarką Lietuvoje ir Kęstutis mane pakvietė darbuotis Medžioklėtvarkos grupėje. Grupėje intensyviai dirbau virš ketverių metų ir vėliau. Kai prisimenu šį projektą, dabar džiaugiuosi, kad tuometinis aplinkos ministras, ar pats, ar kitų įkalbėtas, sutiko ir skyrė finansus medžioklėtvarkai. Išties buvo atlikta nuostabių dalykų, kurie padėjo pagrindą tolesniems gyvūnų populiacijų valdymo tyrimams Lietuvoje.“

Medžioklėtvarka tąkart buvo atlikta beveik pusei Lietuvos (apie 400 medžioklės plotų vienetų). Medžioklėtvarkos grupė su Kastyčiu parengė projektus beveik 300 klubų ir būrelių. Komandoje nuolat dirbo nuo 4 iki 7 žmonių, kitus ekspertus kviesdavo ir papildomai dar pritraukdavo studentų, kurie nebijojo eiti į mišką ir mokėjo atlikti apskaitas: „Kovas ir balandis būdavo patys aktyviausi mėnesiai miškuose. Važinėdavome pas medžiotojus, atlikdavome apskaitas ir kitus projektui parengti būtinus tyrimus. Daugiausia laiko užtrukdavo elninių žvėrių apskaitos pagal žiemos ekskrementus. Nors brangiausia, tačiau tai tiksliausia ir patikimiausia apskaita, kokia šiandien egzistuoja, – jos paklaida tik 10 proc.“

Antras išvažiavimas pas medžiotojus grupės sprendimu būdavo skirtas aptarti biotechninių ir medžioklės įrenginių planą. Jis pagal pageidavimą buvo derinamas su klubų vadovais. „Jame sužymėdavome, įvertindavome biotechninių įrenginių būklę ir efektyvumą. Viską suplanuodavome dešimtmečiui, kur ir ką medžiotojai norėtų įsirengti, ir pan., – pasakoja Kastytis. – Taip pat pateikdavome rekomendacijas, pavyzdžiui, įvertindavome šėryklas, tada rekomenduodavome vasarą atlikti dezinfekciją. Kęstučio pavedimu, įrašėme privalomą įrenginį – kiekviename 250 ha plote būtinai įrengti po vieną druskos laižyklą, nes Lietuvoje nėra druskožemių.“

Medžioklėtvarkos problemos

Didžiausia medžioklėtvarkos projekto dalis buvo Medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymo planas. „Šioje dalyje suskaičiuodavome medžiojamųjų gyvūnų gausą, palygindavome su būrelio apskaitų duomenimis. Įvertindavome, kokios buvo taikytos miško apsaugos priemonės ir kt., kaip reikėtų reguliuoti medžiojamųjų gyvūnų populiaciją: ar ji per didelė, ar per maža, kokios sumedžiojimo modelius ir metodus taikyti, kuri rūšis pagrindinė, kuri šalutinė, kuri nepageidaujama. Taip sudarydavome planą dešimtmečiui ir atrasdavome mokslui įdomių dalykų.

Medžioklėtvarkos projektas buvo kaip mokslinis darbas, nustatyta gausa, sudarytas populiacijų valdymo planas, sudėta į bylą, susegta, kaip mokslas reikalauja, ir visa tai nuėjo šuniui ant uodegos… Nors rajonuose sudarytos limitų skirstymo komisijos, kurios turėtų remtis mokslu pagrįstais duomenimis, tačiau joms nusispjauti, ką ten Kęstutis Pėtelis su komanda nustatė ir kaip teisingai reikėtų limitus skirti. Be galo gaila, kad laukinių gyvūnų populiacijų valdymas ateina iš kitos pusės, nei turėtų būti. Tai buvo skaudu ir pikta“, – teigia Kastytis.

Jis sako, kad daug diskutuota tuo klausimu ir su ministerija, tačiau valstybė eina lengviausiu keliu – apskaitas vykdyti yra labai brangu. „Savivaldybės sudaryta komisija tik pagal kelis aspektus nustato limitus, žiūri, ką parodė medžiotojų atliktos apskaitos, ką pernai skyrė medžioklės plotų vienetui, kiek sumedžiojo, kiek prašo skirti limitų ir pasižiūri miškininkų pateiktus elninių žvėrių daromo neigiamo poveikio miškui duomenis. Tai valstybei beveik nieko nekainuoja, bet ji ir nežino, kiek realiai turi žvėrelių. Man buvo skaudu ir pikta, bet buvo, kaip buvo, – pasakoja pašnekovas. – Jei dabar būtų medžioklėtvarka, pirmiausia reikėtų sutvarkyti šitą dalyką, kad jeigu paskaičiuota ir padarytas populiacijų valdymo planas, taip turi būti ir projektuojama. Visa medžioklėtvarka buvo atliekama po valstybinės miškotvarkos. Dabar yra dar viena grėsmė – valstybinė miškotvarka nevykdoma nuo 2017 m., bet aš jau su kolegų pagalba sugalvojau, kaip galima tai išspręsti. Tam tikslui galima naudoti šiuolaikines duomenų bazes ir kitokiu būdu skirti medžioklės plotų kategorijas – rišantis globaliai per Corine duomenų bazę. Joje išskirti spygliuočių miškai, lapuočių, mišrūs miškai, kirtavietės ir krūmynai. Žinoma, tai valstybė turėtų įteisinti.“

Medžioklė ir mokslas

Kai pradėjo vykdyti medžioklėtvarką, Kastytis daug laiko praleisdavo su Medžioklėtvarkos grupe. „Vakarai prie laužo, bendravimas, medžioklės kartu ir vieną dieną Kęstutis paklausė, ar aš medžiotojas: „Tai ką… Reik padaryt tave medžiotoju!“ Pagalvojau, kad labai noriu, ir tada išsilaikiau medžiotojo bilietą Kauno medžiotojų sąjungoje.“

Tapus medžiotoju 2007 m., prasidėjo Kastyčio, kaip medžiotojo, karjera. Pirmiausia medžiojo mokslo ir mokymo medžioklės plotuose, žinoma, atlikdamas visokius mokslinius tyrimus. „Kęstutis labai gerai pastatė į vėžes, kad ne vien populiacijų naudojimas ir valdymas yra medžioklė, bet ir mokslas turi būti daromas. Taip ir išliko man, kad medžioklė turi vykti kartu su šviečiamąja veikla, ne naudotojiška, o tiriamoji“, – atsimena savo mokytojo pamokas Kastytis.

Ir prisimena vieną linksmą istoriją iš tokių medžioklių. „Nuvykome su Kęstučiu į prie Šilutės esančius mokslo ir mokymo plotus. Medžioklės tikslas buvo įvertinti, kuris iš turimų įvairių vilioklių stirninams veikia efektyviausiai. Buvo karštoka diena, vidurdienis, o laiko dar iki medžioklės buvo, tad nutarėme papietauti lauko kavinės terasoje. Papietavom, Kęstutis skaitė paskaitą, kaip tais viliokliais ir kada naudotis, pademonstravo. Pyyyp, pyyyp, pašvilpia jauniklio balsu, pyyp, visi klausom ausis ištempę… Ir kaip tik tuo momentu į kavinę užplūsta didžiulis būrys moteriškių ir susėda gretimais. Leipome juoku, kad Kęstutis tikrai moka gerai privilioti pateles“, – nusijuokia kolega.

„Pradžioje mano moksliniai tyrimai buvo nekryptingi, nes supranti, kad būtinai reikia kažką tirti, kažką matuoti, degi noru ir viskas įdomu. Vėliau prisidėjau prie mokslo ir mokymo plotų mokslinių ataskaitų ir programų rengimo. Nusimatėme atlikti visų paukščių, kurie susiję su medžiokle, kad ir netiesiogiai, bet juos galbūt veikia medžioklė, tyrimų planą. Įdomiausi iš tyrinėtų paukščių yra tetervinai. Šiuo metu jau turiu išbrėžęs tikslias tetervinų elementariosios populiacijos ribas Radviliškio rajone esančiuose mokslo ir mokymo plotuose bei aplink juos. Šie tyrimai patys seniausi, pradėti 2007 m. epizodiškai, o nuo 2014 m. uždėti pastovūs tyrimų taškai. Galime pasidžiaugti, kad net Lietuvos ornitologų draugija neturi tokių duomenų, nes deklaruota, kad šioje populiacijoje gyvena 22 tetervino patinai. O mes, padedami Tado Ivanausko ornitologų klubo, šioje teritorijoje suskaičiuojame nuo 47 iki 50 patinų.“

Įdomiausia ir linksmiausia apskaitų dalis, anot Kastyčio, būna tada, kai reikia su studentais nueiti į pelkės vidurį. Norint pasiekti stebėjimo taškus, reikia pusantros valandos naktį klampoti pelke. Studentai turi tik mažus prožektoriukus, kad netrikdytų paukščių, ir eina vorele. „Vieno tyrimo metu einam ir girdžiu: „Dėstytojau, dėstytojau, Andželika jau penkis kartus į pelkę įkrito iki pusės!“ Visiems studentams tai išlieka pati įspūdingiausia praktika, nes reikia išlikti sausam, sugebėti nueiti per pelkę naktį ir išlaukti iki apskaitos pabaigos.“

Taip pat Kastyčiui teko ir bebrus nemažai tyrinėti. Bebravietes suskaičiuoti yra viena, bet bebrų skaičių bebravietėje nustatyti, taip pat jų aplinką talpai įvertinti sudėtinga, sako jis. Tam skirta ištisa metodika: bebrų skaičius, šeimos struktūra bebravietėje nustatoma pagal nugraužtus medžių kelmelius, graužimuose likusių dantų plotį, atliekamas bebraviečių bonitavimas, kiek gali joje tilpti bebrų, ir kt.
„Praviršulio tyrelio botaninis-zoologinis draustinis yra šlapia teritorija. Ten Tytuvėnų regioninis parkas atliko natūralaus hidrologinio režimo atkūrimo projektą. Su kolegomis stebėjome šį procesą ir šypsojomės pro ūsą… Kur projekto laimėtojai prikaldavo dirbtinių plastikinių patvankų pelkės hidrologiniam režimui atkurti, už kelių metrų prieš patvankas bebrai įsirengdavo savo užtvanką ir vanduo nustodavo tekėti. Arba užpildavo griovius žemėmis, kad susidarytų patvanka, į tuos žemių kalnus sukaldavo karklų kuoliukus, o kitais išpindavo tvorelę… Bebrai staigiai užuosdavo ir ne tik išpindavo tvorelę, bet ir kuoliukus pavogdavo, nes pelkėje trūksta karklų. Kai pagalvoji, juokas ima, kaip pinigai išmesti į balą… Žinoma, dabar vandens lygis aukštesnis, tačiau ne dėl sukaltų kuoliukų, o dėl bebrų.“

Gyvūnų stebėsenos iššūkiai

„Visus sumedžiotus žvėris matuojame ir sveriame. Tai mano uždavinys: nustatyti bendrą kūno, pėdos ilgį, krūtinės apimtį, uodegos, ausies ilgį ir kūno svorį. Kai turiu tokius matavimus, susieju juos su ekologinėmis aplinkos sąlygomis, biotiniais, abiotiniais veiksniais, tai daug pasako. Dabar su kolegomis pradėjome tyrinėti stirnų apsikrėtimą gyliais. Pastebėję, kad gylių populiacija labai didelė, pradėjome tyrinėti jų įtaką stirnoms – gruodžio mėnesį randame individų, kurių infekcija tokia sunki, kad net oda ant nugaros nesilaiko, viskas supūliavę… Susieję stirnų kūno matavimus nustatėme, kad mūsų Radviliškio mokslo ir mokymo plote stirnų masė ir ragai yra menkiausi iš visų universiteto turimų mokslo ir mokymo plotų. Pačios stirnos menkos, visi patinai atrankiniai. Akivaizdu, kad gyvūnai labai kankinasi ir tai daro įtaką trofėjams. Tyrimas tik įsivažiuoja, dar ieškosime ryšio su pelke ir kitais aplinkos veiksniais. Ateityje planuojame pirkti vaistus ir suduoti kartu su druska. Detalūs tyrimų rezultatai bus paskelbti vėliau“, – pasakoja Kastytis.

Jį taip pat labai domina įvairios informacinės technologijos. 2015 m. Kastytis sugalvojo ženklinti šernus ausų įsagais ir GPS siųstuvais. „Iššūkių buvo daug. Tuo metu GPS siųstuvai gyvūnams Lietuvoje buvo „kosmosas“, labai daug kainavo ir universitetas tam lėšų neskyrė, tad pabandėme pigius kiniškus siųstuvus. Pirmiausia gavome leidimus iš Aplinkos apsaugos agentūros. Antra, ilgai užtruko, kol ištobulinau šernams skirtas gaudykles. Dabar jau galiu patarti ir kitiems, kaip ji turėtų būti įrengta, kad ilgai ir gerai funkcionuotų. Kitu atveju gyvūnai susižeidžia ir juos jau ne ženklinti, o gelbėti reikia. Pradėjome gaudyti. Ausų įsagais ženklindavome visus sugautus šernus, o GPS siųstuvą uždėjome tik trims. Jie veikė apie mėnesį. Pamenu, paženklintą pirmą šerną paleidau ir stebiu ekrane, kur bėga. Matau, perplaukė vieną griovį, antrą, trečią ir prietaisas nebeveikia, o tiek darbo įdėta. Kitas šernas į gaudyklę atėjo per Kalėdas, naktį. Miegu ir girdžiu: šernas „skambina“ iš gaudyklės… Pašokau tarsi įgeltas, net žmona nesuprato, kur aš čia bėgu. Tada iš Utenos į Radviliškio rajoną atvažiavau kosminiu greičiu…“

Šiandien Kastytis teigia, kad ausų įsagai pasiteisina, nes prieš ketverius metus suženklinta šernė iki šiol vaikšto pažymėta. „Įsagais suženklinome 20 individų, tai palyginti mažai. O GPS siųstuvų duomenys parodė, kad bandos gyvena sėsliai, niekur iš 2500 ha miško ploto nepasitraukia, ir visi šernai buvo sumedžioti tame pačiame miške. Kuiliai rujos metu nueina toliausiai. Toliausiai sumedžiotas buvo už 17 km nuo ženklinimo vietos. Detaliems tyrimams reikia paženklinti nuo 100 iki 200 šernų.“

Apie invazines rūšis

„Noriu pasidalinti dar vienu tyrimu, kuris nepatiks medžiotojams – tai beatodairiškas danielių leidimas į laisvę, norint kompensuoti šernų trūkumą. Lietuvoje dar nepadaryti tyrimai, kokį poveikį jie daro vietinių stirnų populiacijai. Danieliai pas mus, galima sakyti, atitinka invazinėms rūšims keliamus kriterijus. O invazinė rūšis yra ta, kuri daro poveikį vietinėms rūšims. Švedai, lenkai, italai atlikę daug tyrimų, kad danieliai poveikį stirnoms daro keliais būdais. Pirma, patelės veda vaikus visiškai vienodose buveinėse ir danielių patelės stirnas išstumia į prastesnes buveines atsivesti jauniklių. Antra, papildomo maitinimosi vietose danieliai visada išveja stirnas, t. y. jie agresyvesni. Trečia, konkuruoja dėl maisto, nes persidengia mitybos bazė, o stirna yra mažesnė ir konkurencinėje kovoje pralaimi. Danielių labai sparčiai daugėja visoje Lietuvoje, todėl būtina daryti tyrimus ir sekti stirnų populiacijų būklę, – tvirtina Kastytis. – Tuo labai stipriai turėtų susirūpinti valstybė.“

Dar jis priduria, kad tauriųjų elnių populiacijai didelę grėsmę kelia ir laisvėje gyvenančios trys dėmėtųjų elnių populiacijos. „Kyla didelis pavojus mūsų tauriųjų elnių genofondui. Dėmėtieji elniai sėkmingai dauginasi ir plinta, o teisinio reglamentavimo jiems išimti iš populiacijos nėra. Šią problemą jau reikia spręsti, kol nepasiekė didžiulio masto, ir nustatyti jiems terminą medžioti. Tai lengviausias būdas.“

Kitos veiklos

„Be mokslinių tyrimų, vedu studentams mokomąsias medžiokles, praktikas, medžiotojų kursus būsimiesiems medžiotojams. Moksleiviams ir visiems norintiems vedu su medžiokle susijusias švietėjiškas veiklas“, – savo darbus vardija pašnekovas.

Kastyčio nuomone, studentų ir apskritai jaunimo, kuris tampa medžiotojais, labai mažėja, statistika liūdna medžiotojams. Sunku net prognozuoti, kiek jų liks, kai mūsų karta nueis, sako jis. „Medžiotojų ir studentų kasmet mažėja. Pastebiu tai ne tik universiteto auditorijoje, bet ir vesdamas medžiotojų kursus. Universitete matome labiau motyvuotus studentus. Dažnai jų tėvai yra miškininkai, o vaikai jau daug ką žino, yra matę, miške buvę. O kursuose susirenka pačių įvairiausių specialybių: mechanikas, inžinierius, kompiuterininkas… Jie visiškai žali, kitaip nei tie, kuriuos matome auditorijose. Universiteto studentai supranta, kad medžioklė nėra vien pašaudymas. Kursuose per pirmą paskaitą visada paklausiu, ko tikitės iš medžioklės, ir dažniausias atsakymas būna „pašaudyt“… Oi ne, sakau, pašaudyti galite eiti į šaudyklą, tada nereikia vargti, mokytis. Medžioklė nėra pašaudymas, medžioklė – labai platus dalykas, ten ne pašaudyti žmonės važiuoja! Kai išklauso visą kursą, sako: „Dabar supratom, jūs pakeitėt mūsų nuomonę.“

Požiūris į medžiotojus ir gyvūnus

Kastytis teigia stebintis, kaip medžiotojai atrodo socialinėse medijose. „Dažnai su sarkazmu į tai žiūriu! Dažniausias klausimas medžiotojams: tai ką jūs gero padarot? Klausia tie, kurių tikslas – uždrausti medžioklę… „Mes saugom!“ Ką jūs saugot? „Šeriam!“ Sakau: stop, šitoj vietoj išvis nubraukiam! Šėrimas absoliučiai nėra apsauga, nes aplinkai, gamtai ir žvėrims be šėrimo būtų dar geriau. O kas dar? Jūs geriausiu atveju saugot aplinką nuo žvėrių! Medžioklė dėlto ir vadinasi aplinkos apsauga, nes reiškia saugoti aplinką nuo žvėrių, taip pat pasėlius, miško želdinius, ūkinius gyvūnus, žmones keliuose, infrastruktūrą ir kt. Ir tai labiau populiacijų valdymas, reguliavimas, ūkininkavimo forma. Kitas dažnas klausimas: ar myli žvėris? Oi, kaip, myliu! Žvėrį reikia mylėti lygiai taip pat, kaip akmenį, medį – neutraliai ir žiūrėti į jį normaliai.

Visuomenė neaišku kodėl nemyli šerno. Kartais atrodo, galėtų jų miške visai nebūti, o stirnelė, briedis, elnias – oi, koki mieli. Jei tik šernus medžioji, tai ne žudikas ir tai ne blogis, jei elnią – absoliutus blogis, vilką taip pat. Per daug sudievinamos kai kurios rūšys“, – mano Kastytis.

„Šiemet rudenį sumedžiojau labai juokingai elnią. Anksti rytą dar tamsoje susėdame į bokštelius tykoti. Prieš tai buvo daug naktų nemiegota, ir taip miegas suėmė. Tamsu. Girdžiu, elnias baubia už kokių 200 metrų ant lauko, bet dar jo nematau. Sakau, truputį snūstelėsiu, kol prabrėkš. Susirangau ant suolo. Po kurio laiko pramerkiu vieną akį – tamsu, dar po kurio laiko – vėl tamsu… Trečią sykį prabudau nuo telefono skambučio. Šviesu šviesu! Kaip šokau, klausau: dar baubia… Apžiūrėjau, kad selekcinis, ir sumedžiojau! Pasirodo, kai kada nereikia dėti daug pastangų, kas tau skirta – ateis.“

Pokalbio pabaigoje Kastytis sako, kad labai mėgsta tai, ką daro. „Jei mano gyvenimas pasisuktų kita linkme, neįsivaizduoju savęs kitoje veikloje. Tikiuosi, taip ir nebus, nes mokslas, tyrimai, švietėjiškas darbas, medžioklė – tai vienas esminių mano gyvenimo dalykų. O medžiotojų bendruomenei linkiu mąstyti racionaliai ir kiekviename žingsnyje. Visuomenė keičiasi, labai ryškios ir gyvos tampa žaliosios idėjos, medžioklės tema tampa vis jautresnė, todėl visada reikia gerai pagalvoti, ar pasakyti žodžiai, poelgiai, darbai nesukels nereikalingo erzelio. Reikia dėti visas pastangas, kad medžiotojo įvaizdis būtų reabilituotas!“

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!

LA.lv