Nuotraukos šaltinis Science.org
Kalbant apie labiausiai nykstančius Europos žinduolius, viena pirmųjų rūšių, kurią mini gamtosaugininkai, yra europinė audinė Mustela lutreola. Tai smulkus, pusiau vandens gyvenimo būdui prisitaikęs plėšrūnas, kuris dar XX amžiaus pradžioje buvo paplitęs didelėje žemyno dalyje, o šiandien jos arealas susitraukęs iki kelių izoliuotų regionų.
Pagal IUCN Raudonąjį sąrašą europinė audinė Mustela lutreola šiuo metu turi statusą Critically Endangered – kritiškai nykstanti rūšis.
Didžiausia grėsmė šiai rūšiai tapo invazinė kanadinė audinė Neogale vison, dar vadinama amerikine audine. Būtent ši rūšis praktiškai visoje Europoje išstūmė vietinę europinę audinę iš jos natūralių buveinių.
Kur dar gyvena europinė audinė
Istoriškai europinė audinė buvo paplitusi nuo Ispanijos iki Uralo kalnų. Šiandien laukinės populiacijos išlikusios tik keliose teritorijose. Svarbiausia ir gyvybingiausia populiacija aptinkama šiaurės Ispanijoje ir pietvakarių Prancūzijoje. Nedidelės, fragmentuotos grupės dar randamos Rumunijoje, Ukrainoje bei Rusijos europinėje dalyje.
Bendra laukinių individų gausa vertinama tik keliais šimtais. Kai kurie vertinimai rodo, kad gamtoje gali būti likę mažiau nei tūkstantis suaugusių europinių audinių. Daugelyje valstybių ši rūšis jau laikoma regioniškai išnykusia.
Europinė audinė yra glaudžiai susijusi su natūraliomis upėmis, pelkėmis ir užliejamomis pievomis. Ji vengia intensyviai urbanizuotų teritorijų, yra jautri buveinių fragmentacijai ir vandens taršai. Tačiau lemiamas veiksnys jos nykimui buvo ne tik buveinių praradimas.
Kaip kanadinė audinė išstūmė vietinę rūšį
Kanadinė audinė į Europą buvo atvežta XX amžiaus pradžioje kailininkystės reikmėms. Iš fermų pabėgusios ar tyčia paleistos audinės greitai prisitaikė prie laukinių sąlygų. Dėl didelio ekologinio plastiškumo ir agresyvesnio elgesio ši rūšis sėkmingai kolonizavo upių sistemas, ežerus, pakrančių teritorijas ir net žmogaus stipriai pakeistus kraštovaizdžius.
Kanadinė audinė yra didesnė, stipresnė ir reprodukciškai produktyvesnė už europinę audinę. Ji užima tas pačias ekologines nišas, tačiau pasižymi platesniu mitybos spektru ir didesniu gebėjimu prisitaikyti. Dėl konkurencijos dėl maisto ir slėptuvių europinė audinė daugelyje regionų buvo palaipsniui išstumta.
Papildomą spaudimą sukėlė ligos. Kanadinė audinė gali būti tam tikrų patogenų nešiotoja, kuriems europinė audinė yra jautresnė. Taip susidarė situacija, kai vietinė rūšis pralaimėjo tiek ekologinėje, tiek epidemiologinėje konkurencijoje.
Kur gyvena kanadinė audinė ir ką ji medžioja
Šiandien kanadinė audinė paplitusi beveik visoje Europoje, taip pat ir Baltijos šalyse. Ji aptinkama prie upių, ežerų, tvenkinių, pakrančių zonoje, žemės ūkio kraštovaizdyje ir net miestų pakraščiuose.
Tai oportunistinė plėšrūnė. Jos mitybą sudaro žuvys, varliagyviai, vandens paukščiai ir jų kiaušiniai, smulkūs žinduoliai, vėžiagyviai. Kai kuriose vietovėse ji daro reikšmingą poveikį vandens paukščių kolonijoms bei retoms varliagyvių populiacijoms.
Kanadinė audinė laikoma viena žalingiausių invazinių plėšriųjų žinduolių Europoje. Ji ne tik prisidėjo prie europinės audinės nykimo, bet ir daro ilgalaikį poveikį jautrioms ekosistemoms.
Europinės audinės sugrįžimas Estijoje
Estija šiandien yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kur europinė audinė ne tik saugoma, bet ir realiai sugrąžinta į laukinę gamtą. Nors XX amžiaus pabaigoje rūšis šalyje buvo visiškai išnykusi, kryptinga apsaugos politika pakeitė situaciją.
Paskutiniai natūraliai gyvenę individai Estijoje užfiksuoti XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Po to europinė audinė laukinėje gamtoje išnyko. Tačiau Estijoje jau buvo pradėta ilgalaikė veisimo nelaisvėje programa, kurią koordinavo Tallinn Zoo. Zoologijos sodas tapo vienu svarbiausių europinės audinės išsaugojimo centrų Europoje.
2000 metų pradžioje pradėtas reintrodukcijos projektas Hiiumos saloje. Ši teritorija pasirinkta neatsitiktinai. Saloje nebuvo kanadinės audinės, todėl sumažėjo konkurencijos ir ligų plitimo rizika. Į Hiiumą buvo išleidžiamos veisimo programoje užaugintos europinės audinės, o jų išgyvenamumas ir plitimas buvo nuolat stebimi.
Vėliau projektas išplėstas ir į Saremos salą. Pirmosios audinės čia išleistos 2022 metais. Šiuo metu Hiiumoje jau susiformavusi stabili laukinė populiacija, vertinama keliomis dešimtimis individų. Skaičiai nėra dideli, tačiau svarbiausia, kad populiacija dauginasi natūraliai ir palaipsniui plečiasi.
Estijos pavyzdys rodo, kad europinės audinės išsaugojimas įmanomas tik esant kelioms sąlygoms. Pirmiausia būtina pašalinti arba griežtai kontroliuoti kanadinės audinės buvimą teritorijoje. Antra, reikalingas ilgalaikis veisimas nelaisvėje ir nuoseklus genetinės įvairovės valdymas. Trečia, būtinas sistemingas monitoringas ir vietos bendruomenių įtraukimas.
Šiandien Estija yra viena iš nedaugelio šalių, kur europinė audinė dar turi realią galimybę išlikti natūralioje aplinkoje. Tai ne tik apsaugos projektas, bet ir aiškus pavyzdys, kad invazinės rūšys gali būti valdomos, jei sprendimai priimami laiku ir nuosekliai.
Ar dar įmanoma išsaugoti europinę audinę
Kai kuriose šalyse vykdomos apsaugos programos ir veisimo nelaisvėje projektai, siekiant išsaugoti genetinę įvairovę ir stiprinti likusias populiacijas. Tačiau be efektyvios kanadinės audinės kontrolės ir buveinių atkūrimo europinės audinės ateitis išlieka labai trapi.
Europinė audinė šiandien yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip invazinė rūšis, atvežta žmogaus ekonominiais tikslais, gali per kelis dešimtmečius beveik visiškai sunaikinti vietinę Europos rūšį. Jei situacija nebus valdoma nuosekliai, ši rūšis gali likti tik veisimo centruose ir gamtosaugos projektuose, bet nebe natūraliose Europos upėse.
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
