Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija pavasarį atkreipia dėmesį į vis dažniau viešojoje erdvėje aptariamą reiškinį – elninių žvėrių numestų ragų ieškojimą. Nuo vasario ir balandžio taurieji elniai meta ragus. Briedžių Lietuvoje yra gerokai mažiau nei tauriųjų elnių, tačiau ir jų numesti ragai laikomi vertingu radiniu, nors juos rasti pasiseka gerokai rečiau. Tas pats pasakytina ir apie danieliaus ragus, kurie yra itin dekoratyvūs ir neretai naudojami įvairių aksesuarų, interjero detalių bei baldų gamyboje. Miškuose bei žemės ūkio laukuose likę trofėjai daugeliui tampa azartišku laisvalaikio užsiėmimu. Tačiau ką tai reiškia teisiniu požiūriu?
Teisiniu požiūriu situacija gana aiški. Lietuvos teisės aktai nenumato specialių apribojimų numestų ragų rinkimui, o rastas ragas priklauso jį radusiam asmeniui. Pats ieškojimo faktas nėra draudžiamas. Tačiau tai nereiškia, kad šiai veiklai negalioja jokios taisyklės.
Kadangi ragų ieškojimas nėra atskirai reglamentuotas, ieškotojams taikomos Lankymosi miške taisyklės. Jos draudžia triukšmauti, trikdyti laukinius gyvūnus, niokoti miško paklotę ar žaloti augmeniją. Būtent čia ir atsiranda riba tarp teisėto hobio ir neatsakingo elgesio.
Pavasaris laukiniams gyvūnams yra vienas sudėtingiausių laikotarpių. Po žiemos jie išsekę, energijos atsargos sumažėjusios, daugelis patelių jau laukiasi jauniklių, netrukus prasidės atsivedimo metas, paukščiai krauna lizdus ir peri. Papildomas stresas šiuo metu gali turėti realių pasekmių išgyvenimui. Intensyvus vaikščiojimas per žvėrių susitelkimo vietas, sąmoningas jų sekimas siekiant rasti ką tik numestus ragus, bandymai pakelti gyvūnus iš guoliaviečių ar net jų vaikymas transporto priemonėmis, kad šie numestų ragus, prieštarauja elementariems etikos principams. Miško šukavimas didelėmis grupėmis šaukiant ar vedžiojant šunis taip pat trikdo ramybę ir daro žalą.
Ne mažiau svarbi atsakomybė prieš žemės savininkus ir ūkininkus. Ankstyvą pavasarį dirvožemis dar minkštas, pažliugęs, jautrus suslėgimui. Važinėjimas keturračiais, motociklais ar visureigiais per laukus ir pievas daro didelę žalą žemės paviršiui, miško paklotei, samanoms, taip pat žiemkenčių pasėliams. Transporto priemonėmis išvažinėjami plotai, paliekamos gilios provėžos, kurios ilgai išlieka ir sukelia tiesioginius nuostolius ūkininkams. Privati nuosavybė turi būti gerbiama, o patekimas į privačius sklypus galimas tik gavus savininko leidimą.
Svarbu prisiminti, kad keturračiams, motociklams ir kitoms motorinėms transporto priemonėms galioja judėjimo ribojimai. Judėti leidžiama tik keliais ir miško kvartalinėmis linijomis ar kitais tam skirtais pravažiavimais. Savavališkas važiavimas per laukus ar mišką nėra nei teisėtas, nei atsakingas elgesys. Be to, tai pavojinga ir patiems ieškotojams. Įvažiavus į pažliugusį lauką ar griovį atokioje vietoje, be pagalbinės technikos išvažiuoti gali būti sudėtinga ar net neįmanoma.
Dar vienas aspektas – per intensyvus lankymasis jautriose teritorijose gali trikdyti saugomas rūšis, sunaikinti ant žemės perinčių paukščių lizdus ar pažeisti retų augalų augavietes. Gamta pavasarį tik pradeda atsigauti po žiemos, todėl bet koks neatsargus elgesys gali turėti ilgalaikių pasekmių.
Ragų ieškojimas gali būti prasmingas ir gamtai artimas užsiėmimas, jei jis grindžiamas pagarba. Nereikia specialiai persekioti gyvūnų, jų vaikyti ar sąmoningai trikdyti. Miškas nėra pramogų aikštelė. Tai gyva ekosistema, kurioje žmogus yra svečias.
Teisė rinkti numestus ragus egzistuoja. Tačiau ją lydi atsakomybė. Būtent etika, pagarba laukinei faunai, žemės savininkams ir sąmoningas elgesys yra tikrieji ribojimai, apibrėžiantys šio hobio ribas.
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
