Nuotrauka: Darius Babelis
Ilgalaikė snieginga ir speiguota žiema laukiniams gyvūnams tampa vienu sudėtingiausių metų laikotarpių. Natūrali pašarinė bazė tampa sunkiai pasiekiama, gyvūnai daugiau energijos išeikvoja judėjimui, o silpnesni individai rizikuoja neišgyventi. Moksliniai tyrimai ir oficialios gamtosaugos institucijų rekomendacijos sutaria dėl vieno dalyko – papildomas šėrimas gali būti naudingas, tačiau tik tada, kai jis atliekamas atsakingai, tikslingai ir laikantis biologinių bei teisinių principų.
Papildomas šėrimas nėra skirtas pakeisti natūralią gyvūnų mitybą. Jo tikslas yra padėti kritiniais laikotarpiais, kai storas sniego sluoksnis ir įšalas ilgam apriboja galimybes pasiekti natūralų maistą.
Leistini ir tinkami pašarai laukiniams žinduoliams
Mokslinėje literatūroje ir oficialiose rekomendacijose pabrėžiama, kad šeriant laukinius žinduolius svarbiausia laikytis jų fiziologijos ir virškinimo ypatumų. Stirniniai ir elniniai gyvūnai yra prisitaikę prie stambiųjų skaidulų, todėl jiems tinkamiausi yra natūralūs, mažai apdoroti pašarai.
Dažniausiai rekomenduojamas šienas, ypač ankštinių ir pievų žolių mišinys, kuris yra lengvai virškinamas ir artimas natūraliai mitybai. Taip pat tinka lapuočių medžių ir krūmų šakos – drebulės, gluosniai, beržai. Tokia papildoma mityba ne tik suteikia energijos, bet ir padeda palaikyti normalų virškinimo procesą.
Šernams gali būti naudojami grūdai, kukurūzai ar šakniavaisiai, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad jų kiekiai turi būti riboti. Per didelis koncentruoto pašaro kiekis keičia elgseną, skatina gyvūnų koncentraciją vienoje vietoje ir didina ligų plitimo riziką.
Griežtai nerekomenduojama vežti į mišką duonos, kepinių, sūdytų, pelėsiu padengtų ar termiškai apdorotų maisto atliekų. Tokie produktai gali sukelti rimtus virškinimo sutrikimus ir net gyvūnų žūtį.
Kaip padėti paukščiams, kurie beveik miršta iš išsekimo
Šių metų žiema yra rimta. Ilgalaikiai šalčiai, storas sniego sluoksnis ir sparčiai užšąlantys vandens telkiniai sudaro itin sudėtingas sąlygas laukiniams paukščiams. Didžiausiame pavojuje atsiduria žiemoti pasiliekantys vandens paukščiai. Užšalus ežerams, tvenkiniams ir net upių pakrantėms, jie tiesiog netenka galimybės pasiekti savo natūralų maistą. Be vandens ir be maisto energijos atsargos senka labai greitai.
Todėl būtent dabar ypač svarbu ieškoti vietų su tekančiu arba bent iš dalies atviru vandeniu. Upių sraunumos, ištekėjimo vietos, užtvankų ar šliuzų zonos, šaltinių vietos tampa paskutiniu prieglobsčiu vandens paukščiams. Jei tokiose vietose pastebite antis ar kitus vandens paukščius, padėti galima ir tai padaryti nėra sudėtinga.
Grūdus rekomenduojama berti tiesiai į vandenį 10–15 centimetrų gylyje, kad paukščiai galėtų juos pasiekti natūraliai. Jei tokios galimybės nėra, lesalą galima berti ir pakrantėje, parenkant ramią, netrikdomą vietą.
Antims tinka grūdai. Kurapkoms laukose įvairių piktžolių sėklų mišiniai arba smulkinti kviečių grūdai.
Kitiems paukščiams galima naudoti tiek specialius lesalų mišinius su saulėgrąžų sėklomis, tiek kitus tinkamus grūdus ir sėklas. Tačiau svarbiausias principas yra atsakomybė. Jei paukščių lesinimas pradėtas, jis turi būti tęsiamas iki pat pavasario. Paukščiai greitai pripranta prie lesinimo vietų ir ima pasikliauti tuo, kad maistas bus prieinamas. Staiga nutraukus lesinimą, jie gali nebeskirti pakankamai energijos maisto paieškoms gamtoje ir dar labiau nusilpti.
Ne mažiau svarbus ir saugumas. Lesinimo vietos turėtų būti parinktos taip, kad paukščiai būtų apsaugoti nuo plėšrūnų ir intensyvaus žmonių judėjimo. Ramybė, pastovumas ir tinkamai parinktas lesalas tokiomis žiemos sąlygomis gali lemti, ar paukščiai išgyvens iki pavasario.
Papildomas maitinimas laukiniams paukščiams
Laukiniai paukščiai, ypač žemėje mintantys, sniegingomis žiemomis patiria ypatingų sunkumų. Pilkosios kurapkos, kurapkėlės ir kiti atvirų teritorijų paukščiai natūraliai maitinasi žemėje esančiomis sėklomis, augalų likučiais ir žolės atžalomis. Kai sniego sluoksnis storas ir kietas, šie maisto šaltiniai tampa nepasiekiami.
Papildomam maitinimui rekomenduojami natūralūs grūdai – kviečiai, avižos, miežiai, taip pat saulėgrąžos. Pašaras turėtų būti barstomas ant žemės arba specialiai įrengtose vietose, kad paukščiai galėtų maitintis jiems įprastu būdu. Svarbu, kad grūdai būtų sausi, be pelėsio ir cheminių priemaišų.
Moksliniai stebėjimai rodo, kad reguliariai ir saikingai šeriamos paukščių grupės geriau išgyvena ilgus šalčio periodus ir sėkmingiau pradeda pavasarinį perėjimo sezoną.
Sniego nuvalymas laukuose kaip pagalbos priemonė
Viena iš paprasčiausių, bet itin veiksmingų pagalbos priemonių yra sniego nuvalymas atvirose vietose. Tai ypač aktualu laukuose ir pievose, kur laikosi pilkosios kurapkos ir kiti antžeminiai paukščiai.
Nuvalius sniego juostas ar nedidelius plotus, paukščiai ir smulkūs žinduoliai gali pasiekti po sniegu esančią žolę, piktžolių sėklas ir kitus natūralius maisto šaltinius. Ši praktika laikoma viena iš ekologiškiausių pagalbos formų, nes ji neįveda naujų maisto elementų, o tik atveria prieigą prie natūralios mitybos.
Moksliniai tyrimai rodo, kad tokiose vietose paukščiai praleidžia daugiau laiko, mažiau energijos skiria kasimui ir turi didesnes išgyvenimo galimybes per ilgus šalčio laikotarpius.
Atsakingas požiūris į žiemos pagalbą
Papildomas šėrimas ir sniego tvarkymas turi būti apgalvotas. Perteklinis šėrimas, netinkami pašarai ar gyvūnų telkimas vienoje vietoje gali turėti priešingą efektą – skatinti ligų plitimą, keisti migracijos ir elgsenos modelius.
Atsakinga pagalba remiasi saikingumu, biologiniu supratimu ir pagarba laukinei gamtai. Žiema yra natūralus atrankos laikotarpis, tačiau žmogaus pareiga – kritinėmis sąlygomis padėti taip, kad tai stiprintų, o ne silpnintų laukinių gyvūnų populiacijas.
Pavojingas lietuvių elgesys, šernai puola vilką, lūšis tyko statybininko. Miško naujienos #19
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
