Patirtis

Kai fotomedžiotojas pasiruošęs tapti tikru medžiotoju0


Kristupas Armoška
Kristupas Armoška
Nuotrauka: iš archyvo

Kiekvienam medžiotojo instinktas pasireiškia kitaip: vienas sportuoja ir renka prizus, kitas dalyvauja šunų parodose ir varžybose, dar kitas kolekcionuoja monetas. Gamtos ir gyvūnų fotografai savo instinktą išnaudoja 80–90 procentų ir yra artimiausi medžiotojams – laikui bėgant neretai ir patys tokiais tampa.

Kristupas Armoška mūsų žurnalui pirmą kartą parašė praėjusiais metais: „Sveiki, ar yra galimybė patekti į jūsų žurnalą arba sudalyvauti kokiame įraše? Fotografuoju žvėris, kaip daugelis medžiotojų mėgsta pažiūrėti į tai. Tad siūlau savo nuotraukas, jog medžiotojai žinotų, kad ir manyje yra dalelė gamtos ir medžiotojo kraujo dalis.“

Kurį laiką susirašinėjimas buvo nutrūkęs, bet praėjusį mėnesį gavome ilgai lauktą rašinį ir Kristupo nuotraukas. Aptarinėjant medžiagos publikaciją jis papasakojo, kad medžioklė jam ne svetima. „Mano tėtis medžiotojas. Visą gyvenimą jį stebėjau, iš jo mokiausi. Ir žvėriena mūsų namuose – įprastas dalykas. Ir dabar pats nusprendžiau tapti medžiotoju. Šį rudenį gausiu medžiotojo bilietą ir galėsiu medžioti nebe tik su fotoaparatu, bet ir patraukti į tikrą medžioklę“, – atskleidė Kristupas.

Suvienyti medžiotojo ir fotomedžiotojo talentai atvers naujus horizontus – tai galiu pasakyti iš asmeninės patirties. Todėl linkiui Kristupui nei plauko, nei tauko, ir medžioklei valio!

Kristupo Armioškos gamtos nuotraukos

Tai kokia ta jaunojo gamtos fotografo duona?

Tekstas: Kristupas Armoška

Na, kaip mane pristatytų daugelis aplinkinių, sekėjų ir draugų? Esu puikus gidas po miškus ir talentingas jaunuolis bitininkystėje. Bet šiandien papasakosiu viską nuo pradžių: kas, kaip ir kodėl mane suviliojo pradėti gamtos fotografo karjerą?

Taigi, viskas prasidėjo jau nuo pat vaikystės – mano tėtis medžiotojas, dėdė taip pat. Ir abu mėgsta išvykti į gamtą pailsėti, šitaip ir įtraukė mane. Būnant dar vaiku, manęs taip nekabliavo nei medžioklės, nei gamtos fotografija, mėgau skaityti knygas…

Tas lūžis įvyko mano 13-ais gyvenimo metais, kai įsėdau su dėde į bokštelį ir pamatėme be galo daug faunos laukuose. Tuomet man kilo mintis: kodėl nepradėti domėtis gamta ir jos fotografuoti? Padaręs išvadas ėmiau taupytis pirmajam fotoaparatui, kibau į žinias apie gamtą, fotoaparatus, tačiau informacijos apie žvėrių fotografiją labai mažai…

Na, po truputėlį viskas klojosi puikiai ir vasarą, įsigijęs pirmąjį savo fotoaparatą, pradėjau fotografo karjerą. Pirmi dveji metai buvo prastoki, bet motyvacija niekur nedingo, ji vis didėjo. Šiuo metu man 18 metų, esu jau šiek tiek pažengęs gamtos fotografas, bet visados yra kur tobulėti.

Per tuos penkerius metus išmokau prisivilioti stirninus, lapes ir tauriuosius elnius rujos laikotarpiu. Labai džiugu, kad aplink mano gyvenvietę Šiluvą gyvūnijos pilna, niekuomet nežinosi, kas gali išlįsti į laukus ir papozuoti prieš objektyvą. Pastarieji metai buvo skirti tobulėjimui, rudenį tikiuosi įstoti į medžiotojų gretas, taip pat pagaliau išmokau ir sėlinti link žvėrių, perpratau daugelį gudrybių, kaip kvepėti, jog žvėris neužuostų, kaip greitai pasislėpti, jeigu akylai stebi kažkieno akys.

Vienas to nebūčiau padaręs – ir laiko stoka, ir mokslai, ir kiti hobiai bei darbai vis dėlto atima dalį laiko nuo fotografijų. Tačiau neįmanoma užmiršti tų nuotykių, tuo labiau, kai viskas klojasi kaip iš pypkės ir žvėrys netgi 20 metrų spinduliu tavęs nejaučia ir vaikštinėja bei uostinėjasi tarpusavyje. Per penkerius savo fotografavimo metus išmokau bendradarbiauti su medžiotojais, randame daug bendrų kalbų, bet pasitaiko ir atvejų, kai pasiūlo medžiotojai ir pinigų už, pavyzdžiui, stirnino atskleidimą, bet tuomet manyje sukyla nirštas ir dažniausiai išvis nebekalbu su jais. Yra medžiotojų, kurie mielai priima mane į savo laukus, leidžia per elnių rują paerzinti juos baubimu bei ragų kovomis.

Šiandien labai noriu nufotografuoti vilką ir lūšį. Pavasarį ne kartą teko rasti pėdsakų, maisto likučių bei jų buveinių, bet taip ir nepavyko jų užfiksuoti, nors aplink Šiluvą šių plėšrūnų tikrai yra. Gyvenime vilką esu matęs tris kartus, o kai pirmąjį kartą pamačiau, adrenalinas ir išgąstis buvo neįsivaizduojami…

Kaip fotografui man smagiausia elnių rujos fotografija, tas haremo klausymasis ankstyvą rudens rytą bei ragų kovos garsai. Vis dėlto galiu išskirti dar vieną dalyką – labai mėgstu stirninų fotografijas. Puikiai įgudau naudotis jų viliokliu ir atitaikęs nuostabią progą erzinu stirninus kaip jų priešininkas ir bandau prisivilioti juos vis arčiau, nes praktika fotografijoje neišvengiama. Šiais metais jaučiu, kad patobulėjau, vasarą teko dalyvauti netgi keliose vaikų stovyklose ir papasakoti apie Lietuvos laukinę gamtą, jos ypatumus. Visus bandžiau įtikinti, kad gamta – visų mūsų namai, ir prašiau visų pagalvoti, ar jūs ir savo namus teršiate taip, kaip gamtą?

Turiu ir kelis mokinius kaime, kuriuos mokau gamtos subtilybių, veduosi į varymines medžiokles, į ragų ieškojimus, bandau juos paversti tais žmonėmis, kuriems gamta būtų svarbi gyvenime.

Susiję straipsniai

Tai tiek apie mane šįkart, o daugiau galite pamatyti mano socialinių tinklų paskyrose: Facebook – KrisPhotography, Instagram – kristupo_fotoklajones.

Žurnalo priedas Medžiojamieji gyvūnai – kanopiniai prekyboje!

LA.lv