Tekstas ir nuotraukos: Kostas Slivskis
Po perkūnais, esu aptekęs bebrais. Mano miške netrukdomos gyvena dvi šeimos. Viena įsikūrusi per mišką tekančiame mano privatizuotame upelyje, o kita – už gero kilometro esančioje didžiulėje pelkėje susirentė, kaip bebrininkai juokauja, penkių aukštų namą, smagiai sau gyvena ir vis dar paaukština užtvanką, pagilina pelkę.
Tuoj pasakysite: koks aš medžiotojas, jei nesugebu jų išmedžioti ar spąstais išgaudyti. Bėda ta, kad negaliu. Esu prisižadėjęs bebrų savo valdoje neliesti. Kitur galiu, o savo valdoje – ne. Tiesiog taip sumaniau, nes tinklais, metaliniais venteriais (tokiais pat kaip žvejų, tik padarytais iš metalinio tinklo), spąstais, o vėlesniais metais dar ir šautuvu keliasdešimt metų mažinau jų populiaciją. Ne šiaip sau mažinau. Sovietmečiu buvo paruošų kontoros, kurios supirkdavo ne tik bebrų, bet ir kitų žvėrių kailius.
Mūsų kompanija: aš, jau amžinuosiuose medžioklės plotuose esantys buvęs Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas, o paskui, sujungus pareigybes, dar ir pirmininkas Aleksandras Grigaitis bei Stasys Vyšniauskas bebrus ėmėme gaudyti 1974 metais ir iki nepriklausomybės atgavimo, kai nebeliko paruošų kontorų, kasmet jų sugaudavome apie šimtą.
Kiek duodavo licencijų, tiek per porą rudens mėnesių bebrų ir sugaudavome. Tiesa, yra buvę, kad ir gruodį, užšalus vandeniui, važiuodavome bebrauti, nes kartais papildomai gaudavome licencijų. Kai jau būdavo ledas, bebrus gaudydavome kanaluose ar siauruose upeliuose. Su motoriniu pjūklu perpjaudavome ledą, kad pastatytume tinklą. Paprastai tinklą statydavome už kokių 50 metrų į vieną pusę nuo namelio, o kitą tinklą – kitoje namelio pusėje, irgi tolėliau. Tada į namelį įleidi šunį ir bebreliai atsiduria viename ar kitame tinkle. Kartais abiejuose.
Kaip suprantate, uždirbdavome nemažus pinigus. Kai mano draugai atgulė amžinojo poilsio, dar ir vienas susidorodavau. Savo taksę buvau išmokęs toli nuo manęs nenubėgti. Kai tik ji užuosdavo bebrus, tuoj kojomis kasdavo duobę, o aš spėdavau už urvo užstatyti graibštą. Tada prakasdavau duobelę, įleisdavau šunį į urvą, ir prasidėdavo „mūšis“. Tuoj pat, žiūrėk, graibšte ir spardosi bebras. Pavaikščioji paupiu, sugauni kokius penkis bebrus, o juos gi reikia nunešti į mašiną, kuri bus besanti už kelių kilometrų. Tad ne taip paprastai tas uždarbis ateidavo.
O dar namo parsiradus reikia nulupti. Ir ne bet kaip, o kad ant kailio neliktų jokio riebalo, ir jį ištempus išdžiovinti. Būdavo, atneši kailius pas priėmėją, jis ranka perbraukia, jei ant delno liko riebalų, iškart mažina kainą.
Rašau „sugaudavome“, nes tada šautuvo neimdavome. Gaudėme išardę bebrų užtvankas ir nuleidę vandenį kanale, upelyje ar patvenktoje pelkėje. Šunys, dažniausiai taksai, dirbo pakaitomis. Ne kartą juos bebras yra sužeidęs. Nors taksas gana atsargus, bet susitiko urve su bebru, prasilenkti reikia, tai tas ir griebia savo „kaltais“. Mano kalei Zuzai buvo išilgai perkirtęs pilvą, bet veterinaras susiuvo ir po dviejų savaičių – vėl į bebryną. Kitam taksui sugriebė už snukio ir jį padarė „kreivą“.
Gaudėme graibštais, tinklais ir „susemdavome“ visą šeimą. Ne kartą – net Platelių ežere. Gaudėme upėse, o čia jau reikia išmanyti, kaip tinklą pastatyti. Galiu kirsti lažybų, jog mums nebuvo tokio vandens telkinio, kur neišgaudytume bebrų. Dar ir šiandien sugebėčiau tai padaryti, nors ant nosies 80 metelių. Esu parašęs knygą Bebrų medžioklė, nuotykiai ir dar šis bei tas. Tik nepamanykite, jog ją reklamuoju. Knygą parašiau 2015 metais ir vargu, ar berasite, kur ją įsigyti.
Galų gale, taip, kaip mes, jau mažai kas bebrus begaudo – medžioja šautuvu ir tiek. Tik daugelis taip medžiojančiųjų tikrai yra nuskandinę ne vieną bebrą. Na, nepalaukė, kol išlips ant kranto, šovė į esantį vandenyje, ir neretai taip šautas bebras nuskęsta. Žvėrelį nužudei, o naudos jokios. Tiesa, dabar dauguma šautuvu medžiojančių bebrus turi specialius meškerykočius jiems iš vandens ištraukti. Žinoma, su sąlyga, jei žvėrelis nespėjo nuskęsti.
Šiandien medžioklės įstatymai yra gerokai pasikeitę. Tinklais, venteriais gaudyti nebegali, mat bebras kankinsis, kol nuskęs. Jei įpuolė į graibštą – turi nušauti. Jau pagaliu nevalia užmušti, nors bebrui tas pats – jo likimas toks, bet medžioklės kultūra tai kita.
Nesiginčysiu – yra, kaip yra. Tik štai viena bėda: valdų savininkai kelia triukšmą dėl užlietų žemių ar miško. Atvažiuoja medžiotojas, nupyškina vieną kitą bebrelį, o likusieji toliau darbuojasi. Bebrai tai puikiai moka. Na, tarkim, nuleidai vandenį, žiūrėk, po kelių dienų užtvanka sutvarkyta ir valdos savininkas vėl dejuoja.
Jei gaudysi spąstais, teks daug kartų važiuoti į bebryną, o degalai dabar gerokai pabrangę. Galiausiai, jei šeimoje, tarkim, buvo aštuoni bebrai, o tu spąstais sugavai kokius penkis, kiti pajuto pavojų, yra jautresni ir nebejuda. Tai ta žemė ar miškas taip ir liks užlieti.
Buvo laikas, kai moterys iš bebrenų siuvosi kailinius. Mano šeimos moterys ne po vienus turi. Tačiau kiek jų gali turėti? Bebro kailiniai yra ilgaamžiai. Tai ne kokių lapių, kai po kelerių metų plaukai ima smukti. Dargi ir žiemos nebe tokios, retai kada kailinius beužsivilksi. Prisisiuvo ne vienas medžiotojas liemenių. Ilgaamžės jos, nešiosi, kol medžiosi. Tad dabar, bent jau man, kyla klausimas: negi tik dėl mėsos tą bebrelį nužudyti? Kailių tai mažai kam bereikia. Na, dar daro užtiesalus mašinos sėdynėms, sofą užtiesia medžioklės kambaryje. Kai kurie dar ką nors sugalvoja, bet jau ne kažin kam to bereikia, nebent kokiam jaunam medžiotojui. Pagaliau, dabar kailių išdirbimas tapo nepigus.
Suprantama, bebrų populiaciją mažina vilkai. Tų tai jau tikrai yra kelis kartus daugiau, nei turėtų būti. Ypač puikiai bebrelius naikina lūšys. Kaip mane patikino Žvėrinčiaus (Telšių r.) įkūrėjas Petras Dabrišius, lūšys bebrus medžioja kaip katinas peles.
Su tais bebrais tikrai man nemažai vargo. Jie išsijuosę kerta drebules, beržus. Pasodinau kažkiek ąžuolų. Ūgtelėjo, ir kai jau buvo gal kokių aštuonių metrų aukščio, ne vieną nugraužė bebreliai. Tai čia nedidelius medžius, o kiek nugraužia tokių, kad vos apimi. Tų medžių nepaliksi pūti. Supjaustai ir į krosnį. Tačiau, jei bebrai medžių prikirstų visai žiemai, velniai jų nematė, o jie pasirinktinai tai vienur, tai kitur nuverčia medį, ir tu surankiok medieną, gulinčią palei upelį stačiais krantais ar aplink visą pelkę.
Užjauskit. Vargsiu aš toliau, tegu bus nuostoliai, bet savo valdose bebrų nemedžiosiu – prisižadėjau ir pažado, kol gyvas, laikysiuosi. Aš – gamtos žmogus.
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
