Autorius: Žanas Vaiduoklis
Medžioklė nebūtų medžioklė, jei joje nevyktų visokių stebuklų! Kiek kartų girdėta, kad po šūvio elnias apsimeta negyvu, o kai medžiotojas nusisuka eiti link automobilio parsinešti leidimo, žvėris pašoka ant kojų ir sprunka į mišką.
Pats praėjusį rudenį turėjau sekti sužeistą briedį. Medžiotojas paleido šūvį į raguotą žvėrį, šis krito kaip pakirstas! Tačiau dar kilnojo galvą. Medžiotojas nusprendė daugiau nebešauti ir priėjo arčiau. Norėdamas įamžinti laimikį, atrėmė šautuvą šalia briedžio, išsitraukė telefoną ir paspaudė fotografavimo mygtuką. Tuo momentu briedis pašoko ant kojų – ir tiek jį tematė! Laimei, šautuvas nebuvo atremtas į ragus, tad, briedžiui sprunkant, nukrito ant žemės, o ne išnyko kartu su žvėrimi miško tankmėje! Kadangi tada dar neturėjau medžioklinio šuns, teko iš nevilties padėti kolegai ieškoti laimikio. Iš pradžių tarp tankių paparčių dar buvo galima aptikti kraujo lašų, bet jų vis mažėjo ir mažėjo… Galiausiai, po kelių kilometrų, jau nakties tamsoje, pamačiau to paties briedžio pėdsakus ant kelio, kuris skyrė mūsų ir kaimynų medžioklės plotus. Paiešką teko nutraukti ir tęsti jau ryte, gavus kaimynų leidimą ir su šunimi. Deja, net šuo nepadėjo – teko dalytis ne briedžiu, o tik mažu plastikiniu licencijos dirželiu…
Tą naktį, ropodamas beveik ant kelių po paparčius, galvojau du dalykus: jei žvėris juda – reikia šauti, o ne fotografuoti, ir prisiminiau senelio pasakojimą apie šerną, kuris atsibudo beveik po valandos nuo pataikymo.
Tai įvyko dar kolūkių laikais. Kolūkio pirmininkas, pats didelis medžiotojas, kaip įprasta, medžioklei ir laimikiams pervežti skyrė techninės pagalbos automobilį – GAZ markės sunkvežimį su dideliu kėbulu, kuriame buvo net krosnelė. Taip vyrai keliavo nuo vieno varymo prie kito. Nesisekė, kol trečiame varyme nekrito solidus šernas! Gerokai pasistengę, jį ištempė iš eglaičių ir įgrūdo į kėbulą. Kadangi iki sutemų dar buvo laiko, nusprendė greitai paimti dar vieną varymą. Pirmininkas įsitaisė šalia vairuotojo, o likę medžiotojai – prie laimikio kėbule.
Staiga kabinoje sėdintieji išgirdo tikrą triukšmą – baisius riksmus ir tokius žodžius, kokių blaiviam žmogui net liežuvis nesiverčia tarti! Pasirodo, šūvis nebuvo toks taiklus – tebuvo kliudytos tik stuburo ataugėlės. Važiuojant duobėtu keliu šernas atsigavo ir nusprendė parodyti, kas šeimininkas kėbule! Vyrai kaip kregždės šoko ant viršutinių lentynų ir bandė ten išsilaikyti. O šernas tarškino iltimis ir šnypštė kaip pats velnias!
Automobilis sustojo, ir kilo klausimas – kas iš lauko pusės atidarys durų skląstį… Pirmininkas sukaupė visą drąsą ir… paėmė šautuvą, o durų atidarymo garbę patikėjo vairuotojui.
Šis, prakaituodamas iš baimės, ėmėsi darbo. Durys su trenksmu atsivėrė ir pro jas tiesiog išlėkė šernas! Laimei, ant apledėjusio kelio jis paslydo ir pirmininkas spėjo herojiškai paleisti dar vieną šūvį. Šerną teko antrą kartą kelti į kėbulą. Bet šįkart jis jau tikrai iškeliavo į geresnius medžioklės plotus!
O vyrai? Sveiki ir gyvi. Tik pirmininkas nuo tada į medžiokles skyrė ir nedidelį autobusiuką. Dėl viso pikto!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
