Du trys mėnesiai – idealus amžius supažindinti jagdterjerą su darbo aplinka ir pradėti ruoštis rudeniniam medžioklės sezonui. Einant pasivaikščioti, žaidžiant, tiesiog treniruojantis šuo gauna būsimo darbo pagrindus, o šeimininkas mokosi suprasti savo kompanioną.
Pirmoji Taisono treniruotė su kraujo pėdsaku
Namų sąlygomis ir einant pasivaikščioti šeimininkas jau buvo išmokęs šunį gerai elgtis, laikytis elementarių buities taisyklių, pažinti savo vardą, atkreipti dėmesį kviečiant ir reaguoti į pirmąsias paklusnumo komandas: „šalia“, „sėdėt“, „prie manęs“. Atėjo laikas pradėti šį tą rimtesnio.
Su Taisonu pirmą kartą susitikau vasaros pradžioje, kai jam buvo kiek daugiau nei trys mėnesiai. Iki ančių dar toli, bet buvo aišku, kad laiko eikvoti negalima – jagdterjeras suauga ir savarankiškas tampa labai greitai. Suėjus penkiems mėnesiams pabus didysis užsispyrėlis ir tada ko nors išmokyti bus daug sunkiau. Kad sutaupytume laiko, ėmėmės kraujo pėdsako.
Prieš treniruotę verta pavaikščioti kokį pusvalandį.
Pamiškės pievose, kur ir žmonių, ir gyvūnų takai, pastatėme automobilius ir ėjome pasivaikščioti. Pirma, šuo turi susitvarkyti gamtinius reikalus, kad jie netrukdytų jam mokytis. Antra, reikia šiek tiek atsikratyti įtampos, susikaupusios laukiant pasivaikščiojimo – pernelyg daug energijos trukdo treniruotei. Po pasivaikščiojimo šuniui lengviau susitelkti, o apetitas irgi pagerėja – šeimininko dovanotas gardėsis skatina šunį vykdyti komandas. Tarp kitko, 3–4 valandos prieš treniruotę šuns geriau nešerti.
Draugiškas ir lengvai dresuojamas vokiečių jagdterjeras
https://youtube.com/shorts/luKMw5HFY8A
Šunų dresūra yra kūrybinis procesas, kur daug kas priklauso nuo šuns būdo, aplinkybių ir užduoties. Kadangi Taisonas yra dirbančių tėvų palikuonis, nusprendžiau ne supažindinti jį su kraujo kvapu, o leisti ieškoti pėdsako be jokio pasirengimo. Norėjau pamatyti, ką ir kaip jis darys.
Šeimininkai liko su šunimi prie automobilių taip, kad šuo nematytų mano maršruto. Į mineralinio vandens buteliuką buvau įpylusi stirnos kraujo. Turėjau 3 metrų ilgio virvę ir seną bebreną. Apipyliau ją krauju, pririšau prie virvės, o kitą galą paėmiau ta pačia ranka, kuria laikiau ir buteliuką su krauju. Kas antrą žingsnį stengiausi palašinti kelis lašelius žolėje. Pirmas kraujo pėdsakas buvo 50 metrų ilgio su vienu posūkiu. Svarbiausia buvo suprasti, kaip suveiks Taisono juslės ir ką šuo gali padaryti savarankiškai.
Šeimininkas laisvai vedė šunelį už pavadžio. Kaip vokiečių medžiokliniam terjerui, jam norėjosi bėgti ir siautėti. Neleidau šuns stabdyti, tik laisviau paleisti pavadį, kai jis pabėgėja toliau. Šuo du kartus prabėgo pro vietą, kur prasidėjo pėdsakas ir buvo papilta daugiau kraujo. Leidome dirbti laisvai, netaisėme, nerodėme. Pėdsakai ėjo pavėjui, kad šuniukui reikėtų ieškoti kvapo ant žemės, tačiau per vieną iš ratų jis viršutine uosle pagavo kvapą. Atrodė, tarsi kas jį būtų pagavęs už nosies. Bėgant galva pakilo ir pasisuko prieš vėją.
Per medžioklę toks elgesys irgi pastebimas – šuo pakelia galvą ir uosto vėją. Taip jis rado kraujo pėdsako pradžią. Šuo vėl azartiškai puolė pirmyn – kvapas dingo. Vis dėlto jis jau buvo pasimokęs, todėl instinktyviai apėjo aplink tą vietą, kur dingo kvapas, ir vėl rado pačią liniją. Taisonas nubėgo atgal į pradžią, kaip daro daugelis nepatyrusių šunų, pirmą kartą susidūrusių su tokia užduotimi, bet tada pasisuko teisingai ir pradėjo traukti. Aišku, prabėgo pro posūkį, bet šeimininkas sustojo ir leido šuniui apsisukti ir vėl surasti pėdsako tęsinį. Pagaliau šuo rado žolėje padėtą bebreną, kurią su dideliu malonumu išdidžiai ištraukė iš krūmų.
Svarbu!
Vykdant pirmąją užduotį leiskite šuniui pačiam sugalvoti, ką ir kaip daryti. Nereikia baksnoti snukio į žemę, iš tiesų net rodyti nereikėtų. Galbūt tik reikia paeiti, kad grąžintumėte šunį ant pėdsako. Pavadžio tampyti negalima – nei koreguojant šuns maršrutą, nei einant paskui pėdsaką. Jeigu einama su pavadžiu, reikia stebėti, kad jis neužkibtų, nes bet koks timptelėjimas gali priversti šunį laikinai nustoti mokytis – jis galvos, kad šeimininkas neleidžia, todėl traukia pavadį.
Apskritai pirmasis pėdsakas Taisonui buvo labai sėkmingas, todėl taip tą dieną ir užbaigėme.
Mat žvėries paieška, ypač pagal kraujo pėdsakus, šuns organizmui sukelia didelį krūvį.
Temperatūra pakyla iki 40 laipsnių, ir nedidelio kūnelio ištekliai eikvojasi labai greitai – vadinasi, kraujo pėdsako treniruočių nereikia daryti dažniau nei kartą per savaitę jaunikliui ir porą kartų per savaitę suaugusiam šuniui. Didelis dažnumas nėra reikšmingas. Supratimą ir patirtį lemia situacijų įvairovė ir pėdsakų sudėtingumas.
Antroji treniruotė
Antrą kartą jau buvo smagiau. Šuo buvo savaite vyresnis ir labiau savimi užtikrintas – jis juk viską žino. Tokio amžiaus šunys tarsi vaikai vystosi labai greitai. Be to, po pirmosios treniruotės Taisonas turėjo laiko suvirškinti informaciją ir pamatęs mane iš karto „įsijungė“.
Viskas įvyko pagal tą patį scenarijų, tik kiek giliau krūmynuose. Net vėjo kryptis buvo ta pati, tik pėdsako posūkiai buvo į kitą pusę ir iš viso du. Kaip galima įsivaizduoti, jaunasis jagdterjeras greitai rado pėdsako pradžią ir vikriai nubėgo maždaug tinkama kryptimi, bet praleido vieną posūkį, o paskui ir antrą. Specialiai netaisiau nei šuns, nei šeimininko, nes reikia leisti klysti.
Taisonas sustojo, pasuko galvą, kilnojo nosį. Iš šalies atrodė, kad šuo nieko nesupranta ir veikia nesiorientuodamas. Liepiau šunį paimti ir grįžti į pradžią. Jis vėl puolė ieškoti. Šį kartą reikėjo švelniai pastabdyti pavadžiu. Aiškiai matėsi momentas, kai šuo nustojo mėtytis ir sustojo pagalvoti. Kūnas sustingo, akys žiūrėjo į niekur, tarsi susimąsčiusio žmogaus, o kitą sekundę jis nudūrė nosį į žemę ir pradėjo ieškoti pėdsako. Su nedidelėmis klaidomis, tačiau nuėjo iki pat kailio, su kuriuo jam buvo leista pažaisti ir išnešti iš krūmų.
Man atrodė, kad mažasis jagdterjeras mokosi labai greitai. Dėl terjerams būdingos savikliovos ir energijos po pirmosios treniruotės jis galvojo, kad viską žino, todėl daug klydo. Tačiau šie mažieji šunys turi gerą galvą – reikia leisti jiems klysti ir patiems ieškoti sprendimo.
Trečioji treniruotė
Kita vieta. Nebe krūmai su pievelėmis, o tikras miškas. Ieškomas laimikis – šerno koja. Beje, apylinkė, kurioje vyko treniruotė, vis dar nėra afrikinio kiaulių maro zonoje.
Šuo su šeimininku liko už krūmų, kad manęs nematytų. Pėdsako ilgis – 200 metrų, trys posūkiai. Iš pradžių pėdsakas ėjo proskyna, tada įstrižai į kairę mišku, po 30 metrų tiesiu kampu į dešinę, dar po 50 metrų smailiu kampu į kairę ir dar apie 50 metrų tiesiai tiksliai pavėjui. Maždaug 20 metrų iki pėdsako pabaigos nustojau lašinti kraują. Prieš padėdama koją dar šiek tiek palašinau.
Šį kartą šuo ėjo su ilgesniu pavadžiu. Jis vėl rovėsi į priekį, bet tai jagdterjero energija, kuri verčia jį taip skubėti, o ne proto trūkumas. Jis prabėgo pro pradžią, bet pernelyg toli nenuklydo. Nubėgęs 10 metrų Taisonas grįžo, ir matėsi, kad suprato: reikia naudoti nosį ir ieškoti ant žemės. Radęs kraujo pėdsaką jis vėl pradėjo skubėti ir praleido nuožulnų posūkį.
Liepiau šeimininkui sustoti ir švelniai prilaikyti pavadį, kad paskatintų šunį padaryti lanką. Pradėjome paiešką iš naujo. Tolesnius du posūkius šuniukas įveikė labai gerai ir jau ramia ristele, tad šeimininkas galėjo lengvai laikyti pavadį. Finišo tiesiojoje šuo vėl pradėjo skubėti ir nubėgo tiesiai į priekį, nesuglumdamas, kad kraujas dingo. Koja buvo paslėpta už medžio, bet šuo ją lengvai rado.
Papildoma užduotis viršutinei uoslei
Kam teko turėti reikalų su paukštšuniais ir laikomis, kurie aktyviai naudoja viršutinę uoslę, žino, kaip dirbti su vėju. Įsivaizduokite baltą staltiesę su joje išilgai įaustu vienu raudonu siūleliu. Einate palei staltiesės kraštą, vėjas pučia į šoną. Pasiekęs raudoną siūlelį, kuris yra kvapo srautas vėjyje, šuo pajunta jį ir eina šia linija iki laimikio. Taip galima plačiose teritorijose rasti net mažą paukštį, kailinį žvėrelį, kiškį – tiek gyvą, tiek sumedžiotą. Medžiokliniai šunys instinktyviai naudoja vėją, kad rastų grobį, ir žmogus gali tuo pasikliauti, treniruodamas savo medžioklės kompanioną.
Kai Taisonas trečią kartą įveikė kraujo pėdsaką, atlikome nedidelį sumanumo testą. Šeimininkas vėl liko krūmuose, o
aš panėšėjau šerno koją 100 metrų į priekį ir netraukdama žeme, nelašindama kraujo tiesiog pakabinau ją medyje maždaug pusantro metro aukštyje
Taikydami tą patį raudono siūlelio principą, t. y. vėjui pučiant iš šono, žingsniavome miško takeliu į tą pusę, kur medyje kabo mūsų laimikis. Medis buvo kiek žemiau nei kalvelė, į kurią, sekdamas mūsų maršrutu, šuo turėjo nueiti ir ten pajusti kvapo siūlą. Atidžiai stebėjau, kad ir šuns šeimininkui parodyčiau tą momentą, kai šuns nosis pagauna „raudoną siūlelį“. Šuo bėgo ir tarsi atsidūrė į sieną. Nosis aukštai, staigus galvos pasukimas ir jau visas kūnas seka nosį. Šuniui šis kvapas žinomas. Jis pasitiki savimi, ir net atrodo pasikėlęs. Taip ir prabėgo medį, kojos neradęs. Nėra! Kur grobis? Šuo sukosi vietoje, bėgo atgal pas mus, uostinėjo žemę. Jis net rado mano pėdsakus ir nuėjo jais pirmyn ir atgal. Tada vėl nubėgo prie kalvelės pas mus.
Baigėsi tuo, kad jis priartėjo prie medžio per kokius du metrus ir iš nevilties atsistojo ant užpakalinių kojų, kad pagaliau suprastų, kur tas kvapas. Parodėme šuniui koją, nes šernai vis dėlto medžiuose negyvena ir keturių mėnesių šuneliui tokia užduotis tikrai gana sunki. Taisonas su tikro terjero ryžtu šokinėjo, kol pagavo šerno koją dantimis, kabėjo ir tampė, kad tik nuleistų savo grobį ant žemės. Koks šaunuolis! Sumanus ir ryžtingas terjeras!
Antys
Pirmosiomis sezono dienomis kartu su Taisonu, jo šeimininku ir jų jaunuoju šuneliu jagdterjere Rože, kuri pora mėnesių jaunesnė, ėjome į ančių medžioklę. Pasisekė vieną sumedžioti. Kadangi toks laimikis dar nebuvo matytas ir paukštis nukrito kitapus 7 metrų pločio polderio, antį rado suaugę šunys, o jaunieji jagdterjerai turėjo progą apuostyti ir atnešti lauke numestą paukštį. Abu parodė labai didelį susidomėjimą ir buvo pasirengę nešti didžiąją antį, net kovojo, kuriam teks ta garbė. Nugalėjo 2,5 mėnesio amžiaus Rožė.
Epilogas
Žinoma, treniruotės tęsis, tačiau šie keli užsiėmimai aiškiai parodė, koks sumanus ir savimi pasitikintis yra Taisonas, nė nekalbant apie Rožę, kuri jau pirmojoje savo gyvenimo treniruotėje atėmė iš vyresnio kolegos laimikį.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
