Keistas tas ruduo: lapkričio 18 d. Dzūkijos miškuose dar buvo galima pasirinkti lepučių (voveraičių) ir zelionkų (žaliuokių), Rakatanskų ežerėlio pievose stebėjau gervių, kurios jau seniai turėjo būti išskridusios, šeimynos dramą, kai abu tėvai gal tris valandas bandė priversti jauniklį skristi, tačiau šiam dėl neaiškių priežasčių niekaip nesisekė pakilti – graudu buvo stebėti. Kitą dieną tėvai jau buvo palikę jauniklį likimo valiai, aišku, jis tapo lapių ar vilkų maistu.
Gruodžio 2 d., pirmas žiemos mėnuo, o medžiotojas Romas Černius šalia Kančėnų miestelio pievutėje stebėjo linksmai vaikštinėjančių varnėnų būrį – visai pablūdo paukščiai. Ir nors gruodžio 10 d. iškrito pirmasis sniegas, miškuose dar buvo galima pasmaguriauti likusiomis nuo paukščių pietų paprastojo putino ar šermukšnio uogomis – tikra vitaminų sankaupa.
Žemę padengus sniego apklotu visada smagu skaityti žiemos knygą – pėdsakus. Jie pasako viską: gyvūnų rūšį, jų emocinę ir iš dalies – sveikatos būklę, galima nustatyti populiacijos dydį ir struktūrą, gyvūnų dienojimo ir maitinimosi vietas, mėgstamas judėjimo kryptis, ir šiaip gyvūnai lengviau matomi. Aišku, pirmomis dienomis gyvūnai stengiasi judėti mažai, nepalikti pėdsakų, neiti į atviras vietas, vėliau įsidrąsina – juk reikia ieškoti maisto.
Štai gruodžio 13 d. gyvūnus stebėjau Pakaršio miške. Į įrengtą viliojimo vietą iš lėto, be galo atsargiai atėjo trejų metų šernė. Elgesys – psichologiškai stabilus, ėdė ilgai ir neskubėdama, kaip tikra miško dama, gėrėjausi ja ir galvojau apie jos liūdną dalią – išgyventi, o tuo labiau užauginti jauniklius esant tokiai vilkų gausybei jai vienai nėra jokių galimybių. Apie susidūrimą su vilkais bylojo uodegos trūkumas ir skausmingai statomos užpakalinės kojos, matyt, apkramtytos.
Truputį apie šernus. Lapkričio pabaiga, gruodis – tai šernų rujos laikotarpis. Šiuo laikotarpiu rujojančios patelės ir patinai renkasi tam tikrose vietose, patinai kovoja dėl meilės objektų, savo iltimis stengiasi vienas kitam brūkštelti per šoną, kurį saugo 3–6 cm storio tankus riebalų sluoksnis, vadinamas šarvu. Girdisi kriuksėjimai, ilčių kalenimai, žvygavimai, kovojant lūžta krūmų šakos, žodžiu, tikras vyrų snukiadaužis, viskas kaip gerame kaimo vakarėlyje. Pasimylėjusios patelės grįžta pas paliktus jauniklius ar į savo moterišką būrį, o patinai žvalgosi kito vakarėlio.
Šernai iki afrikinio kiaulių maro buvo pagrindinis medžioklės objektas ir vilkų maistas. Šernas – įprastas Lietuvos miškų gyventojas, medžioklės scenose vaizduojamas nuo XIII a., tai rodo, kad jo medžioklė buvo gana pavojinga ir laikyta garbinga. Iki dabar šernas puikuojasi beveik visuose medžioklės atributuose, ant medžioklės įrankių ir priemonių, stalo indų ir t. t.
Patelės sveria iki 150 kg, patinai – iki 200 kg, literatūroje minima, kad sumedžiota patinų, kurių svoris siekė 300 kg, deja, man tokių matyti neteko. Šernas gyvena miškuose, tačiau dienas sėkmingai gali leisti ir javų ar kukurūzų laukuose, krūmynuose, švendrynuose, jį galima aptikti daugelyje Europos miestų, žodžiu, gyvenamajai aplinkai nėra išrankus, svarbu, kad būtų saugu ir ko paėsti.
Šernas – spalvinga būtybė, visaėdis: uogauja, sliekauja, peliauja, riešutauja, neatsisako šviežios mėsytės ar dvėselienos, valgo beveik visas grūdines kultūras, šveičia vaisius ir daržoves, įvairias žoles ir jų šaknis, žmonių valgomą maistą, žodžiu, į skrandį kemša beveik viską… Taip pat jis turi unikalią klausą ir uoslę, tačiau blogai mato, kaip medžiotojai sako – niekada nemato žvaigždžių ir saulės, socialus, t. y. lengvai prisitaiko gyventi šalia žmogaus ir gali net bendrauti su juo, gudrus, turi puikią nuojautą, gali būti agresyvus, ypač gindamas savo jauniklius, ir yra vienintelis gyvūnas Lietuvoje, auginantis svetimus jauniklius, susietus kraujo linija.
Šernai gyvena įdomiai: patelės, jaunikliai ir antramečiai gyvena būriais, kuriuose kartais būna kelios dešimtys įvairaus amžiaus šernų, būriui vadovauja vyriausia jauniklių galinti turėti patelė. Kai tik pirmam antramečiui patinėliui kažkas sutvinksi tarp kojų, visi antramečiai patinėliai iš karto išvaromi, damos lieka vienos su jaunikliais, žodžiu, moteriška kompanija.
Jeigu kuri nors patelė žūva, kitos pradeda auginti jos jauniklius, todėl medžiotojai kartais pamato šernę, besivedžiojančią didelį būrį šerniukų, tiesa paprasta – visos kitos mamos žuvo ar yra sumedžiotos, o likusi viena ar kelios mamos augina savo seserų, tetų ar močiučių jauniklius. Subręsta šernai antrais metais, tačiau pirmametės patelės gali pradėti rujoti ir 8–10 mėnesių amžiaus. Nėštumas – 4 mėnesiai arba, kaip kaimo močiutės sako, 3 mėnesiai, 3 savaitės ir 3 dienos. Pirmieji šerniukai paprastai gimsta antroje vasario pusėje.
Gimdymui šernės pasirenka nuošalias vietas, iš sausos žolės, nendrių ir šakelių susikrauna įdomią krūvą, į ją įlenda ir ten veda. Paprastai gimsta 4–6 šerniukai, būna ir 12. Iki 3 mėnesių jie būna dryžuoti, paskui tampa šviesiai rudi, antrais metais – tamsiai rudi, vėliau įgauna juodą spalvą. Suradus arba sutikus miške šerniukų jokiu būdu negalima jų liesti, nes išgirsite garsą „kvyyy“ – jį prisiminsite lipdamas į medį ar šuoliuodamas per kemsynus, nes mamos paprastai aršiai gina savo jauniklius. Patinai gyvena atskirai, užima dideles teritorijas, yra labai atsargūs ir juos sumedžioti labai sudėtinga.
Medžioklės trofėjus – šerno iltys, mažasis medžioklės trofėjus – gūbrio šeriai. Tačiau per pastaruosius dešimt metų medaliais įvertintų ilčių yra labai nedaug. Prieš dvidešimt metų kas antras 4–5 metų kuilys turėjo galingas iltis, dabar iš šimto – vienas. Deja, niekas negali atsakyti kodėl: vieni sako, kad kaltas šėrimas, tačiau ir tuo metu visi laukai buvo apsėti, kiti – kad šernai nustojo valgyti kažkokį augalą ir pan.
Afrikinis kiaulių maras išguldė šernų populiaciją, Alytaus rajone 2013 m. gyveno 880 šernų, 2017 m. – 317, o 2020 m. – 252. Priminsiu: šernai – puikūs plaukikai, taigi jiems perplaukti Nemunėlį pirmyn ir atgal yra vienas juokas. Šernai daro žymią žalą žemės ūkio pasėliams, medžiotojai privalo ją atlyginti. Žalos dydį apskaičiuoja Alytaus rajono savivaldybės sudaryta Laukinių gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio kultūroms apskaičiavimo komisija, dėl to būtina kreiptis į savo seniūniją.
Koronavirusas ir paskelbtas karantinas apribojo medžiotojų galimybes reguliuoti žvėrių skaičių medžioklės plotuose. Iš esmės negalimos kolektyvinės medžioklės, galima tik individualiai sėlinti ar tykoti. Šiuo metu medžioti dar galima vilkus, lapes, kiaunes, šeškus, bebrus, kiškius, danielius, tauriuosius elnius, stirnų pateles ir jauniklius, briedžių jauniklius. Primenu: visi kanopiniai žvėrys medžiojami tik kulkomis, medžioklėje su varovais ar sėlinant būtina dėvėti ryškiai geltoną ar oranžinį galvos apdangalą ar liemenę.
Medžioklė ir politika – neatsiejami dalykai. Nori tapti populiarus – pilk mėšlą ant medžiotojų. Baigėsi šokis su kardais, arba kitaip – rinkimai. Nesu politiškas žmogus, tačiau nuėjusi profesionalų Vyriausybė iš esmės sugriovė medžioklės ūkio pamatus, medžioklę parodė kaip visuomenei nepriimtiną reiškinį, visiškai ignoravo savo turto, laisvėje gyvenančių gyvūnų ir paukščių, valdymą.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad formuojama nauja Aplinkos ministerijos vadovybė sugebės suvokti medžioklės svarbą ir nusistovės geri darbiniai santykiai su medžiotojus vienijančiomis visuomeninėmis organizacijomis. Primenu, kad medžioklė yra neatsiejama aplinkosaugos dalis. Tik medžiotojų dėka Lietuvos visuomenė gali džiaugtis stumbrais, danieliais, bebrais ir tauriausiais elniais.
Brangieji, noriu visus pasveikinti su praėjusiomis šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais. Tikėkite stebuklais, būkite sveiki ir tolerantiški vieni kitiems bei jus supančiai aplinkai.
Nei plauko, nei tauko!
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
