Paprastasis fazanas (lot. Phasianus colchicus) kilęs iš Azijos, tačiau dar Romos imperijos laikais šie paukščiai buvo introdukuoti didžiojoje Europos dalyje ir Didžiojoje Britanijoje. Ne visur jie sugebėjo įsitvirtinti dėl skirtingų klimato ir aplinkos sąlygų, tačiau tose šalyse, kur populiacija išsilaikė, fazanai tapo medžiojamais paukščiais.
Gražiausia paukščių medžioklė, kokią tik galite įsivaizduoti! Medžiotojos dienoraštis #31
Tendencingas sprendimas, atskleidžiantis žinių trūkumą
Baltijos šalyse fazanai laukinėje gamtoje negyvena ir tam yra kelios priežastys, o viena iš jų – netinkamas rūšies valdymas ir klaidingas požiūris į ją. Šiuo požiūriu Lietuva išsiskiria. Nuo 2024 metų šių gražių paukščių paleidimas į gamtą yra draudžiamas. Tokį draudimą inicijavę pareigūnai teigia, kad fazanas – invazinė rūšis, galinti neigiamai paveikti Lietuvos gamtą.
Pats terminas invazinė rūšis reiškia žmogaus introdukuotą, vietinei faunai nebūdingą gyvūną. Žmonių sąmonėje šis žodis paprastai turi neigiamą atspalvį, tačiau fazanų atveju toks vertinimas nėra visai teisingas. Fazanų (o kai kuriose šalyse ir kurapkų) veisimas bei išleidimas į laukinę gamtą medžioklės ir medžioklinių šunų treniravimo tikslais iš tiesų daro įtaką vietinei faunai ir aplinkai, tačiau ši įtaka nėra neigiama. Yra įrodymų, kad fazanai, tapdami mitybos grandinės dalimi, padėjo atkurti nykstančių plėšrūnų populiacijas. Apie Danijos mokslininkų atliktą tyrimą – skaitykite toliau.
Tikėtina, kad būtent žinių ir supratimo stoka lėmė, jog buvo priimtas pasiūlymas uždrausti fazanus išleisti į gamtą. Gaila, kad Lietuvos medžiotojų ir medžioklės kinologijos organizacijos laiku nepaneigė šio sprendimo šalininkų argumentų ir neužkirto kelio tokiam draudimui. Šiuo metu sunku tiksliai prognozuoti, kokias pasekmes jis turės ateityje, tačiau jau dabar galima nuspėti, kokias sritis jis paveiks neigiamai.
Smūgis medžioklinei kinologijai
Draudimas išleisti fazanus į gamtą faktiškai reiškia ir šių paukščių naudojimo apribojimus šunų treniruočių bei darbo bandymų metu. Tai reiškia, kad Lietuvoje tampa neįmanoma tinkamai rengti paukštšunių ir spanielių veislių atstovus. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti menka problema, tačiau, iš tiesų, toks ribojimas kenkia veislių selekcijai ir kelia grėsmę darbinių savybių išsaugojimui. Be nuoseklių treniruočių neįmanoma parengti šuns nei medžioklei, nei oficialiems darbo bandymams.
Dar blogiau – alternatyvų praktiškai nėra. Kurapkos Lietuvoje nemedžiojamos, o kitų tinkamų laukinių paukščių mūsų šalyje paprasčiausiai nėra. Taigi fazanų išleidimo į gamtą draudimas reiškia, kad paukštšunių rengimas Lietuvoje tampa neįmanomas.
Verslas ir užimtumas kaimo vietovėse
Anksčiau Lietuvoje veikė keli fazanus veisiantys ūkiai, kurie tenkino paklausą medžioklės ir šunų treniruočių reikmėms, taip pat sudarė galimybę žmonėms įsigyti paukščių savo ūkiams, mini zoologijos sodams ar asmeniniam auginimui. Kai buvo pasiūlyti įstatymo pakeitimai ir tapo aišku, kad 2024 m. jie įsigalios, daugelis šio verslo atsisakė. Tai reiškė mažesnes pajamas ir darbo vietų praradimą kaimo regionuose. Aplinkos apsaugos departamento duomenimis, 2023 ir 2024 metais nelaisvėje buvo laikoma vos apie 100 fazanų.
Tuo tarpu mūsų kaimyninėse šalyse – Lenkijoje ir Latvijoje – fazanų fermose kasmet išauginami tūkstančiai paukščių, kurie tampa veislinės medžiagos šaltiniu arba yra išleidžiami į gamtą.
Čia ir prieiname prie dar vieno fazanų auginimo draudimo motyvo – esą auginti paukščius voljeruose ir vėliau juos išleisti į gamtą, kad būtų galima juos sumedžioti, yra žiauru.
Tačiau yra keli esminiai argumentai, paneigiantys šį teiginį.
Damos medžioja fazanus Latvijoje. Su lietuviškais subtitrais
Svarbiausias iš jų – tai, kad vidutinis sumedžiojimo rodiklis fazanų medžioklėse, kuriose naudojami išleisti paukščiai, siekia apie 65 proc. Kartais šis skaičius gali svyruoti priklausomai nuo paukščių kokybės, medžioklinių šunų darbo ir medžiotojų įgūdžių, tačiau praktiškai niekada neviršija 75 proc. Tai reiškia, kad iš 100 išleistų paukščių apie 25 lieka gamtoje ir turi galimybę išgyventi.
Remiantis Didžiosios Britanijos ir JAV mokslininkų atliktais tyrimais, tik 24 proc. laukinių fazanų jauniklių išgyvena iki kitų metų. Taigi tam tikra prasme medžioklės rezultatas atitinka natūralią populiacijos kaitą – gamtoje lieka tiek paukščių, kiek būtų išlikę iš praėjusių metų perėjimo.
Medžioklė apskritai negali būti laikoma žiauriu elgesiu – laikantis etikos principų ir teisės aktų reikalavimų – tai yra humaniškas procesas, kurio metu gaunama ekologiška mėsa. Kalbant apie veistus fazanus – tai kontroliuojamomis sąlygomis auginta produkcija. Be to, medžioklė tikrai nėra žiauresnė už pramoninį naminių gyvulių ar paukščių auginimą.
Galiausiai reikia pripažinti, kad tai, kaip vyksta fazanų medžioklės, priklauso nuo medžioklės ūkio tipo. Baltijos šalyse paplitęs modelis, kai paukščiai išleidžiami į gamtą likus kelioms dienoms iki medžioklės, iš tiesų yra paprasčiausia šios praktikos forma. Vis dėlto ši veikla vystėsi tik pastaraisiais metais irturėjo tapti pagrindu fazanų medžioklės ūkių plėtrai. Aukščiausias tikslas būtų pasiekti Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Skandinavijos ir kitų šalių lygį, kur kasmet į gamtą išleidžiami dešimtys tūkstančių jauniklių, formuojančių vietines populiacijas.
Kaip atrodo dirbtinai sukurta laukinė fazanų populiacija, straipsnio autorei teko pamatyti savo akimis, lankantis medžioklėje Lenkijoje.
Laukinių fazanų medžioklė Lenkijoje
Šunų savininkai neretai vadinami šiek tiek apsėstais – ypač tie, kurie augina medžioklinius šunis ir siekia jiems suteikti geriausias įmanomas treniruočių sąlygas. Straipsnio autorė, kaip ir daugelis skaitytojų tikriausiai žino, augina Veimaro paukštšunį – universalią veislę, tinkamą paukščių ir smulkių žvėrelių medžioklei, pėdsekystei bei medžioklėms su varovais.
Daugumą mokymo etapų galima įgyvendinti pasitelkiant vietinius išteklius. Pavyzdžiui, sumedžiotos antys ar kiškiai puikiai tinka pėdsako sekimo ar atnešimo treniruotėms. Tačiau lauko paukščių paiešką ir sustojimą prie jo geriausia mokyti su laukiniais paukščiais.
Pagal Lietuvos medžioklės taisykles, medžioklei su paukštiniu šunimi tinkamos rūšys yra slankos, tilvikai ir fazanai. Kurapkos įtrauktos į saugomų rūšių sąrašą, o fazanų, pagal naujausią Vyriausybės sprendimą, į gamtą išleisti nebegalima. Todėl norint suteikti šuniui reikiamos patirties su laukiniais lauko paukščiais, tenka vykti į kitas šalis, kur jie gyvena laisvai. Artimiausia tokia valstybė – Lenkija, kur pietiniuose regionuose medžiotojų pastangomis ir finansinėmis investicijomis dar prieš kelis dešimtmečius buvo pradėtas formuoti šiuolaikinis laukinių fazanų populiacijos pamatas.
Straipsnio autorė kartu su žurnalo Medžioklė vyriausiąja redaktore, kuri taip pat augina paukštšunį – Vokiečių šiurkščiaplaukį pointerį, vyko į Kielcų regioną medžioti fazanų. Tai buvo trys nepaprastai įdomios ir labai skirtingos medžioklės dienos trijuose medžiotojų klubuose.
Pirmąją dieną lijo, o medžioklė vyko žuvininkystės ūkyje, kur dalis tvenkinių buvo nuleisti. Tarp tvenkinių išsidėsčiusios užžėlusios daubos buvo apaugusios žole, nendrėmis ir dabar jau visur paplitusiomis invazinėmis šluotžolėmis. Iš pradžių atrodė, kad dėl lietaus sėkmingos medžioklės tikėtis neverta, tačiau paaiškėjo, kad fazanai puikiai prisitaikę ir moka pasislėpti nuo drėgmės.
Fazanas iš esmės yra vištinis paukštis, todėl jo apsauga nuo vandens menka. Jam itin svarbu lietingu oru rasti sausą vietą, kur galėtų pasislėpti, kad plunksnos nesušlaptų ir, iškilus pavojui, galėtų pakilti į orą. Toje medžioklėje buvo sumedžioti devyni gražūs patinai. Lenkijoje leidžiama medžioti tik patinus, siekiant išsaugoti ir didinti populiaciją.
Antrą ir trečią dieną švietė saulė, o medžioklė vyko užžėlusiuose laukuose ir vėjo juostose tarp žemės ūkio plotų. Tokios žolės, krūmų ir medžių juostos saugo ariamą žemę nuo vėjo erozijos – ši praktika paplitusi daugelyje šalių, kur nėra didelių miškų masyvų.
Medžioklės sąlygos buvo sudėtingos: tarp aukštos žolės gausu gervuogių, erškėtrožių ir ištisų spygliuotų krūmynų masyvų. Tokiose vietose fazanai lengvai slepiasi ne tik nuo medžiotojų ir jų šunų, bet ir nuo gamtoje esančių plėšrūnų.
Per tris dienas iš viso buvo sumedžiota aštuoniolika paukščių. Tai nėra daug, turint omenyje, kad medžioklėje dalyvavo keturi–penki medžiotojai ir du šunys. Tačiau šis rezultatas tik patvirtina, kad fazanai puikiai prisitaikė prie Lenkijos gamtos.
Fazanai Lenkijoje
Kaip jau minėta, fazanas nėra Europai būdinga rūšis. Lenkijoje šie paukščiai buvo aktyviai introdukuoti medžiotojų ir entuziastų iniciatyva.
Fazanų populiacijos formavimas Lenkijoje
Lenkijoje fazanas (lot. Phasianus colchicus) nėra visiškai vietinė rūšis. Šios paukščių populiacijos formavimas šalyje yra žmogaus veiklos rezultatas, o jau daugiau nei šimtmetį ji palaikoma sistemingai išleidžiant į gamtą dirbtinai užaugintus paukščius. Toks metodas tapo įprasta medžiotojų ir miškininkų bendradarbiavimo forma, siekiant atkurti arba sustiprinti medžiojamųjų paukščių populiacijas laukuose ir miško pakraščiuose.
Istoriniai duomenys rodo, kad XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose Lenkijos medžioklės ūkiuose buvo masiškai vykdoma fazanų introdukcija. Pavyzdžiui, laikotarpiu nuo 1969 iki 1978 metų kasmet į gamtą buvo išleidžiama vidutiniškai apie 169 tūkstančius paukščių. Šios programos buvo koordinuojamos valstybiniu mastu, o išleidimo vietos dažniausiai buvo parenkamos tose teritorijose, kur dar gyveno bent keli laukiniai fazanai.
Fazanų išleidimas buvo kruopščiai planuojamas. Medžiotojų klubai parengdavo tinkamas teritorijas, įrengdavo šėryklas, užtikrindavo papildomą maitinimą žiemą, taip pat prižiūrėdavo krūmynus, miško pakraščius ir kitas vietas, kuriose paukščiai galėtų pasislėpti nuo plėšrūnų. Pavyzdžiui, Tarnuvo medžiotojų klubas Koło Łowieckie „Dzik” w Tarnowie kiekvieną pavasarį išleidžia kelias dešimtis ar net šimtus fazanų keturiose skirtingose vietose, stiprindamas vietinę populiaciją.
Taip pat pripažįstama, kad intensyvi žemdirbystė ir kraštovaizdžio homogenizacija – ypač krūmynų ir laukų pakraščių nykimas – smarkiai mažina fazanams tinkamų buveinių kiekį. Todėl vis dažniau pabrėžiama, jog tikslas sukurti gyvybingas laukines populiacijas turi būti siejamas ne tiek su paukščių išleidimu, kiek su jų gyvenamųjų vietų atkūrimu ir išsaugojimu.
Nepaisant prieštaringų vertinimų, Lenkijoje ši praktika tebėra plačiai paplitusi. Daugelis medžiotojų klubų ir toliau išleidžia fazanus, laikydami tai savo indėliu į biologinės įvairovės palaikymą ir tradicinės medžioklės kultūros išsaugojimą.
XXI amžiaus pradžioje laukinė fazanų populiacija Lenkijoje siekė apie 500 tūkstančių individų. Šiuo metu fazanai daugiausia paplitę pietinėje šalies dalyje, kur aplinkos sąlygos jiems palankesnės. Didelį indėlį į populiacijos išlaikymą įneša medžiotojai, reguliuodami smulkiųjų plėšrūnų skaičių, o tai teigiamai veikia ir kitų paukščių rūšių išlikimą.
Klausimas, ar Lietuvoje būtų įmanoma suformuoti laukinę fazanų populiaciją, kol kas nėra išsamiai ištirtas. Pagrindinės kliūtys nėra klimato sąlygos, kaip dažnai manoma, bet gausus smulkiųjų plėšrūnų skaičius ir tinkamos aplinkos stoka. Intensyvios žemdirbystės teritorijose nelieka vietos ne tik fazanams, bet ir vietinėms rūšims, būdingoms Lietuvai. Tad kyla klausimas – kas iš tiesų labiau kenkia laukinei gamtai ir biologinei įvairovei: fazanai, kurių neleidžiama išleisti į gamtą, ar žemės ūkio praktikos, kurios naikina jų buveines?
Suaugusių paukščių į gamtą leisti negalima
Kalbant apie vietinės fazanų populiacijos formavimo galimybes, dažniausiai teigiama, kad Baltijos šalyse šie paukščiai neįsitvirtina dėl netinkamų pavasario oro sąlygų, kuomet jaunikliams būna sunku išgyventi. Tačiau iki šiol nebuvo rimtų bandymų sukurti laukinę fazanų populiaciją. Į gamtą patekdavo tik tie paukščiai, kuriuos medžiotojai išleisdavo medžioklės tikslais, o tai būdavo suaugę, visą gyvenimą nelaisvėje voljeruose praleidę paukščiai.
Lenkijos kolegos paaiškino, kad tokie paukščiai neturi įgūdžių ir instinktų, reikalingų išgyvenimui laukinėje gamtoje. Jei tikslas yra padėti fazanams prisitaikyti gamtoje, tada į laukus reikia išleisti 6–8 savaičių amžiaus paukščius. Toje vietovėje, kur planuojama juos išleisti, įrengiami laikini voljerai su šėryklomis. Iš pradžių šie voljerai dengiami stogu, tačiau paukščiams augant jis pašalinamas. Maisto šaltiniai voljere nuolat papildomi, bet laikui bėgant paukščiai pradeda išskristi ir patys ieškoti maisto gamtoje. Tokiu būdu jauni fazanai palaipsniui pripranta prie gyvenimo laukinėje aplinkoje.
Svarbu pabrėžti, kad šie voljerai turi būti kuo geriau apsaugoti nuo smulkiųjų plėšrūnų, kad paukščiai turėtų galimybę išgyventi. Laipsniškai didinant išleidžiamų paukščių skaičių, galima suformuoti gana stiprią populiaciją savo medžioklės plotuose.
Stebėjimai, atlikti įvairiuose Lenkijos medžiotojų klubuose ir teritorijose, rodo, kad smulkiųjų plėšrūnų medžioklė, papildomas šėrimas ir taisyklių laikymasis, numatantis patelių apsaugą, duoda puikių rezultatų. Klubuose, kurie taiko šią praktiką, fazanų populiacija yra ypač tanki – viename lauke gali būti iki 20 paukščių, o vieno klubo plotuose per vieną medžioklės dieną buvo pastebėta net apie du šimtus fazanų.
Tyrimai rodo: kaip fazanų ir kurapkų medžioklės ūkiai veikia gamtą
Danijos mokslininkų atlikto tyrimo metu buvo įvertintas paukščių medžioklės ūkių poveikis vietinei ekologijai. Tyrimas apėmė tuos ūkius, kuriuose veisiami ir į gamtą išleidžiami medžiojamieji fazanai.
Rezultatai parodė, kad šių paukščių veisimas ir išleidimas į laukinę gamtą treniruočių bei medžioklės tikslais, kai tai daroma atsakingai ir tvariai, turi teigiamą poveikį kelioms tarpusavyje susijusioms sritims.
Ekologinis poveikis
Išleidžiami fazanai papildo laukinių paukščių populiacijas ir tampa svarbiu maisto šaltiniu plėšriesiems paukščiams, pavyzdžiui, karališkiesiems ereliams, vanagams ir pelėdoms. Tokia prieinama mitybos bazė padeda stabilizuoti plėšriųjų rūšių populiacijas ir mažina spaudimą kitoms, retesnėms rūšims. Fazanų šėryklos ir tvenkiniai pritraukia kitus paukščius, graužikus bei varliagyvius, taip prisidėdami prie bendros biologinės įvairovės didėjimo ir ekosistemų pusiausvyros. Be to, medžioklės ūkiai, kurie rūpinasi paukščių išleidimu, dažnai prižiūri ar atkuria buveines – pievas, drėgnas vietas, krūmynus – naudingas ne tik fazanams, bet ir daugeliui kitų laukinių gyvūnų.
Biologinės įvairovės išlaikymas
Fazanų veisimas ir išleidimas į gamtą sudaro sąlygas kitų rūšių atsigavimui ir jų sąveikai. Danijoje pastebėta, kad dėl pagausėjusio fazanų skaičiaus pagerėjo karališkųjų erelių veisimosi sėkmė, o Ispanijoje panaši praktika padėjo išlaikyti Iberijos lūšių populiaciją. Tokie pavyzdžiai rodo, kad medžiotojų prižiūrimi medžioklės ūkiai tampa biologinės įvairovės salomis intensyviai dirbamuose žemės ūkio kraštovaizdžiuose.
Ekonominis aspektas
Atsakingai organizuota fazanų veisimo veikla suteikia finansinių išteklių, kurie investuojami į buveinių priežiūrą, vandens infrastruktūros plėtrą, plėšrūnų kontrolės programas bei aplinkosaugos priemones. Tokiu būdu žemės savininkai yra motyvuojami išlaikyti gamtai draugišką aplinką, turinčią ir ekonominę, ir ekologinę vertę.
Socialinė ir edukacinė reikšmė
Fazanų išleidimas į gamtą suteikia galimybę ugdyti medžioklės kultūrą ir rengti darbo šunų mokymus, ypač paukštšunių, kurių praktiniai įgūdžiai kitu atveju būtų sunkiai tobulinami. Tokie mokymai padeda išlaikyti tradicijas, tobulinti medžiotojų įgūdžius ir didina supratimą apie subalansuotą, gamtai palankią medžioklės ūkių veiklą.
Bendradarbiavimas gamtos apsaugos srityje
Ši praktika tampa pagrindu bendradarbiavimui tarp medžiotojų ir aplinkosaugos organizacijų, nes abi pusės siekia tų pačių tikslų – rūšių ir buveinių išsaugojimo. Fazanų populiacija šiuo požiūriu veikia kaip tiltas tarp medžioklės ir gamtosaugos interesų – ji palaiko mitybos grandinių stabilumą, padeda retoms rūšims ir gerina bendrą ekologinę būklę regione.
Taigi fazanų išleidimas į gamtą nėra vien medžioklės elementas – tai sudėtingas, daugiasluoksnis įrankis, kuris kartu palaiko ekosistemų pusiausvyrą, stiprina biologinę įvairovę, suteikia ekonominės naudos, išsaugo tradicijas ir ugdo žmogaus atsakomybę už gamtą.
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
