Tekstas: Kataryna Šterna pagal Dano Butkaus pasakojima
Tauriųjų elnių medžioklė rujos metu – aukščiausia medžiotojo svajonių ir emocijų kulminacija. Daugelis medžiotojų rugsėjį ima atostogas, kad galėtų kuo daugiau laiko praleisti miške. Tikslai būna skirtingi – vienam tai atrankinis patinas, kitam – aukso trofėjus. Praeitais metais Danui Butkui pasisekė abu šiuos tikslus sujungti į vieną: jam pavyko sumedžioti atrankinį, bet kartu ir aukso vertės bulių, įvertintą gana aukštu CIC balų skaičiumi. Ir pats šios medžioklės pasakojimas – kupinas įtampos, netikėtų posūkių ir tikro medžiotojiško azarto.
Plieninio patino istorija
„Pats pradėjau lankytis medžioklėse nuo penkerių metų, – pasakoja Danas. – Tikriausiai mane įkvėpė prosenelis, senelis, o paskui ir tėtis. Jie visi mane vedė į mišką, rodė pirmuosius pėdsakus, aiškino, kas yra tikroji medžioklė.“
Šie metai jam buvo kitokie. Viskas prasidėjo daug anksčiau, nei pats tikėjosi. „Elniai mane lydėjo nuo vasaros. Kameras statėme takuose ir rujavietėse, naktys buvo bemiegės, dienos darbe sunkios, poilsio mažai. Kameros dirbo jau nuo birželio 27-osios, todėl prasidėjus sezonui aš jau maždaug žinojau, kur kokie elniai laikosi“, sakė medžiotojas.
Pirmąjį, jau trečius metus iš eilės stebėtą, elnią pavyko sumedžioti rugpjūčio 18 dieną. „Atrodė, kad galėčiau šiek tiek atsikvėpti, bet ne – traukinys tik pradėjo įgauti pagreitį,“ šypsosi Danas.
Po pusantro mėnesio intensyvių paieškų spalio 2 dieną kameroje užfiksuotas anų metų Plieninis, kurio pernai sumedžioti nepavyko: „Nusprendėme su tėčiu bandyti. Tai buvo rimtas elnias – stipriai išruojęs, aukštais, storais ragais, ir pagal sudėjimą matėsi, kad amžiaus turi. Bet elnias gudresnis – niekaip neprisileidžia.“
Spalio 11-osios vakarą Danas jautė nerimą: „Širdyje buvo toks veržimasis, jog supratau – privalau eiti į numatytą vietą. Kamera siunčia žinią: šešios patelės eina mano kryptimi. Po kurio laiko pasirodo ir Plieninis. Matai, kaip jis drasko eglę ragais, juda paskui pateles ir kartu – į mano pusę. Viskas kaip vadovėlyje: atėjo šūvio atstumu, pasisuko korpusu. Atstumas apie šimtą metrų, šūvis paprastas, nuo lazdos. Paspaudžiu gaiduką.“
Elnias pasileido į miško gilumą. „Ne šūvio vietoje, nei aplink porą šimtų metrų – nė lašo kraujo. Kitą rytą keturiese, dar su dviem šunimis, ieškojome, bet nieko. Elnias dingęs. Ir kamerose jo nebematyti, ir visą savaitę jokio ženklo, net kranklių”, – prisiminė Danas.
Po savaitės, susirinkus į medžiotojų bazę, vadovas pranešė: „Aš šoviau patiną.“ Parodė filmuotą medžiagą termovizoriumi. „Kai palyginome su kameros įrašais, neliko klausimų – tai buvo tas pats Didčkis, kurį prieš savaitę buvau prašovęs. Nuo tos akimirkos jis man tapo Plieniniu.“
Likimo naktis
Spalio 19-osios rytas. „Kolegos ieškojo, bet veltui, o aš tuo metu jau dalyvavau varyminėje medžioklėje. Gavome pasiūlymą vakare pamedžioti svečiuose – sutikome. Nusprendžiau sekmadienį ryte nebūti savo medžioklėje – pagaliau išsimiegoti,“ pasakoja Danas.
Vakare buvo pilnatis, matomumas puikus. 21:08, sėdint bokštelyje, kamera po keturių penkių dienų tylos atsiuntė žinią: Plieninis gyvas! „Ir dar ėda jam papiltas cukrines miško pievoje. Nebebuvo klausimų! Aš iškart važiuoju pas save į plotus.“
Kartu su kolega, skubėdami kiek pažeisdami kelių eismo taisykles, jie lekia, kad spėtų. „Kamera nebeleidžia prisijungti. Kur elnias šiuo metu? Vienas Dievas težino,“ atsidūsta Danas. Su tėčiu jie aptaria planą ir išsiskirsto.
„Nespėjus nueiti nė dviejų šimtų metrų, tėtis skambina: mačiau Plieninį – nubėgo! Apėmė apmaudas, bet plano nekeičiau. Einu į miško pievą. Įsitaisau, pamatau jauniklį, paskui prie jo prisijungia patelė. Abejoju – ar tikrai tėtis matė tą patį elnią? O tada – matau krūmuose gulintį didelį bulių. Jokių klausimų – tai Plieninis!“
Laikas slenka lėtai. „Penkių minučių laukimas atrodė kaip dvi valandos. Žinojau – tik laiko klausimas, kada jis seks paskui patelę. Ir štai jis jau mano optikoje.“ Šūvis nuaidėjo, ir miške pasigirdo tik patelės su jaunikliu sprukimo garsai.
Priėjęs arčiau, Danas sušuko iš visos širdies: „YES!“
Trofejo įvertinimas
„Tai buvo stambus patinas, vienuolikos ar dvylikos metų,“ sako Danas. Rožių apimtis – 32 cm, aukštis – 105 ir 106 cm. Svorį jis galės pasakyti vėliau, kai bus paruošti ragai.
„Noriu tarti didelį ačiū Medeinei už galimybę sutikti jį antrą kartą, tėčiui už kartu praleistus rytus ir vakarus miške, porai kolegų už tai, kad neleido pasiduoti, skatino važiuoti, ieškoti ir tikėtis geriausio.“
Elnias įvertintas 218,39 Tarptautinė medžioklės ir gyvūnijos apsaugos tarybos (CIC) balais. Tai buvo Plieninis. Elnio patinas, kurio istorija dar ilgai bus pasakojama medžiotojų tarpe.
Prenumeruokite čia!
Daudžiama sėlinti su termiku? Komentuotojų teiginiai kelia papildomų klausimų
