Pagal senovės lietuvių tikėjimą, pagrobtą ir tamsos pasaulyje įkalintą Saulę į Žemę grąžina elnias devyniaragis, nešdamas ją ant ragų. Laikas, kai tai nutinka – gruodžio 25-oji, – nuo seno vadinamas saulėgrįža, o priėmus krikščionybę – Kalėdomis.
Diena ilgėja
Lietuvoje trumpiausios metų dienos ir ilgiausios naktys būna gruodžio 23–24 dienomis. Kai, pagal senąjį lietuvių tikėjimą, elnias parneša Saulę, dienos pradeda ilgėti, o naktys – trumpėti. Saulė sugrįžta! Pagal katalikybę, prasideda Kalėdos – Kristaus, arba visuotinio gėrio, prisikėlimo šventė.
„Oi atabėga bistrus alnelis, / Lėliu Kalėda, Kalėda. / Bistrus alnelis devyniaragis, / Lėliu Kalėda, Kalėda“, – byloja lietuvių liaudies daina.
Elnias devyniaragis senajame lietuvių tikėjime – mėnulio simbolis. Jis vasarą eina žemai, todėl naktis trumpa, o žiemą – aukštai, todėl ji ilga. Nuo mėnulio priešpilnio iki pilnaties – 9 paros, todėl elnias vadinamas devyniaragiu.
Per Kūčias nevirė, nekepė
Likus dienai iki Kalėdų, švenčiamos Kūčios. Nuo seno tai šeimos šventė.
Ant Kūčių stalo negali būti valgių, pagamintų iš gyvulinės kilmės produktų. Pagrindinis šios šventės patiekalas – kūčia, skirta pavaišinti protėvių vėles.
Per Kūčias ant ugnies negaminti valgių – senas paprotys. Tądien vaišinamasi obuoliais, uogomis, riešutais, patiekalais iš daržovių, grybų, grūdų (miltų), o nuo krikščionybės laikų – ir iš žuvies. Vėlesniais laikais – XVIII a. – ant Kūčių stalo atsirado standus avižų kisielius, aguonų pienas su kūčiukais, auselės, arba virtinukai, su baravykų įdaru, saulėgrąžų aliejus.
Ir nepamirškite – tik iki gruodžio 21 d. galite prenumeruoti žurnalą visiems 2022 m!
Atiduodavo paukščiams
Ankstyviausias rašytinis šaltinis, kuriame paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, – „Volfenbiutelio postilė“. Tai apie 1563–1573 m. datuojamas rankraštinis pamokslų rinkinys su evangelijų ištraukomis lietuvių kalba. Jį iš vokiečių kalbos į lietuvių išvertė evangelikų teologai. Rankraštis aptiktas 1896 m. Vokietijos miesto Volfenbiutelio bibliotekoje.
„Volfenbiutelio postilėje“ lietuviai smerkiami kaip gamtos jėgų garbintojai. Rašoma, kad jie buria „su kūčiomis, grūdais, žirniais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno“.
Panašiai savo rašto darbuose liudijo Lietuvos ir Prūsijos istorikas, etnografas Matas Pretorijus (1635–1704): „Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto grūdus ir žirnius, kad gerai sektųsi auginti gyvulius. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir grūdų, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms.“
