Šaltinis čia
Šį mėnesį Zimbabvėje buvo priimtas sunkus, bet vietos žmonėms reikšmingas sprendimas – sumedžioti kelias dešimtis dramblių, kad jų mėsa būtų išdalinta gyventojams ir sumažintas spaudimas aplinkai. Tarptautiniu mastu šis žingsnis buvo kritikuojamas, tačiau vietiniu lygmeniu tai buvo suprasta kaip išgyvenimo veiksmas – tiek žmonėms, tiek gamtai.
Savės slėnio rezervate, kuriame įvyko šis įvykis, gyvena daugiau nei 2500 dramblių. Tuo tarpu teritorija pajėgi išmaitinti vos apie 800. Visa kita – tai tarsi pergrūstas kvartalas be nuotekų sistemos: viskas griūva, tampa ankšta ir žaloja pačią aplinką. Drambliams ieškant maisto, jie laužo medžių kamienus, niokoja žoles, naikina buveines, kuriose gyvena kitos rūšys. Tuo pačiu vis dažniau susiduria su žmonėmis – ūkininkais, kurie sėja, sodina ir augina tikėdamiesi išmaitinti šeimą, o vieną naktį viskas dingsta po didžiuliais, tylais pėdsakais.
Šį kartą Zimbabvės valdžia nekalbėjo apie išskirtinę trofėjinę medžioklę ar eksportą. Jie kalbėjo apie mėsą. Apie galimybę aprūpinti maistu kaimus, kurie kenčia badą. Sausra šiemet buvo negailestinga, derliaus beveik nebuvo. Ir tada šie keli dešimtys dramblių tapo gyvybės tiltu – gal ne idealiu etiniu požiūriu, bet realiai labai reikalingu.
Medžioklės mėsa šiuose regionuose nėra delikatesas ar senovės atgarsis. Tai atsakas į tuščius lėkštes. Tai galimybė vaikams pavalgyti. Mėsa išdalijama gyventojams nemokamai – tai nėra verslas, o veiksmas visuomenės labui. Tuo pačiu tai padeda subalansuoti laukinių gyvūnų populiacijas, sumažinant ekologinę žalą, kurią sukelia per didelis tankumas.
Valstybės atstovai pabrėžė, kad alternatyvos – pavyzdžiui, gyvūnų perkėlimas – yra brangios ir dažnai neįgyvendinamos. Be to, aplinkinėse teritorijose taip pat trūksta vietos, kur „perkelti“ perteklinius gyvūnus. Perkėlimas sukelia stresą, o neretai baigiasi gyvūnų žūtimi. Dramblių perteklius tampa ne tik ekologine, bet ir politine našta.
Ne visi šiam sprendimui pritarė. Kai kurios tarptautinės gamtosaugos organizacijos kritikavo šį žingsnį, laikydamos jį gamtosaugos principų išdavyste. Tačiau lengva smerkti iš tolo, kai pačiam nereikia rinktis tarp mirties iš bado ar mėsos gabalo iš legalios, kontroliuojamos medžioklės.
Medžioklė tokiame kontekste nėra pramoga. Tai įrankis – sunkus, kruvinas, bet dažnai vienintelis, kuris dar likęs. Ir jei jis naudojamas atsakingai, aiškiai suvokiant tikslą – pamaitinti, apsaugoti ir atkurti pusiausvyrą – galbūt atėjo laikas pradėti kalbėti apie medžioklę kaip apie visuomenės gerovės dalį, o ne vien prieštaringą temą.
Gedimino Vaitiekūno kelionė į šiaurę. Kratymas rogėse, stingdantis šaltis ir avijautis
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
