Tekstas: Davey Hughesas
Nuotraukos: Tweed Media
Esu aplankęs daugybę tolimų medžioklės stovyklų įvairiose pasaulio vietose, kurios neretai pasiekiamos tik nedideliais vietiniais lėktuvais. Ir kaskart iš naujo pamilstu tą mažąjį lėktuvėlį, kurio pavadinimas – De Havilland Beaver. Atrodo, tarsi šis bebras (angl. beaver – bebras) sakytų: „Sveikas sugrįžęs, tai vėl leisimės į nuotykius?“
Taigi, Andrews Airways bebru vėl keliauju į Aliaską, į Kodjako salyne esančią Ujako įlanką. Iš Kodjako miesto iki jos skridome per visą salą, kirsdami snieguotus kalnus ir upių slėnius. Leisdamasis įlankoje pirmiausia pilotas padarė tingų vingį, atsižvelgdamas į vėjo kryptį ir vandens lygį, ir galiausiai švelniai nusileido ant vandens. Aišku, toks ir buvo planas. Paprastai prieš leidžiantis pajunti stiprų smūgį, paskui – šoktelėjimą ir nejučia išsprūsta „O, Dieve!“
Kodjako saloje prieš trejus metus medžiojau kalnų ožkas. Tą kartą keliaudamas pastebėjau kelis didelius ruduosius lokius. Nuo tada vis sukosi idėja čia sugrįžti ir sumedžioti garsųjį Kodjako lokį – vieną didžiausių pasaulio plėšrūnų, be to, tokioje laukinėje ir žmogui nesvetingoje planetos vietoje.
Kad galėčiau tai daryti kartu su Mike’o Munsey firma, medžioklę turėjau rezervuoti net prieš trejus metus. Jau anksčiau su juo medžiojau kalnų ožkas. Mike’o įmonės paslaugos – itin paklausios. Jis su broliu Bobu perėmė šeimos verslą iš tėvo, kuris šią įmonę įsteigė 1956 metais. Jau vaikystėje vartydavau medžiotojų žurnalus, tad dabar prisiminiau juose matytas nespalvotas nuotraukas, kuriose medžiotojai išdidžiai stovėjo šalia milžiniško Kodjako rudojo lokio. Prie nedidelės lupyklos nuotraukose buvo matyti ir iškaba: „Munsey rudųjų lokių stovykla“. Nuo tada žinojau, kad ir aš čia privalau bent kartą apsilankyti.
Pirmą naktį praleidau medžioklės stovykloje, o prieš tai dar spėjau prišaudyti savo Rigby .416 karabiną. Kitą dieną išplaukėme į įlanką Boston Whaler modelio valtimi. Šios aliumininės valtys aukštais bortais nėra didelės gražuolės, užtat neįtikėtinai stabilios. Jautėmės labai dėkingi, nes oras pasitaikė ne iš geriausių, jūra bangavo. Po valandos plaukimo patekome į nedidelę įlankėlę. Čia, krante, tarp medžių stovėjo paprastos būdelės, kurios tapo mano namais ateinančioms dviem savaitėms.
Apskritai oras buvo tipiškai pavasariškas – tiesiog siaubingas! Tas kelias saulėtas dienas akimirksniu paskandino liūtys, iškrito šiek tiek sniego ir siautė stiprūs vėjai. Tai buvo viena tų medžioklių, kai oras tiesiog be įspėjimo galėjo viską sugadinti. Štai todėl visada manau, kad tokiomis sąlygomis pagrindinis aprangos sluoksnis yra svarbiausias.
Jeigu nėra ekstremaliai šalta, man patinka kaip pirmąjį sluoksnį vilkėti ploną flisą. Tada reikia ir vidurinio sluoksnio, kuris išlaikys šilumą ir išgarins drėgmę, o išorinis sluoksnis apsaugos nuo vėjo ir lietaus. Lipdamas iš valties dėvėjau neperšlampamas kelnes, kurias galima apsimauti ant batų ir apatinių kelnių.
Kodjako saloje, kaip ir kitur Aliaskoje, jeigu nesi vietinis, privaloma samdyti licencijuotą medžioklės palydovą. Mano palydovas šį kartą buvo Curtis Boydas, kurį jau kelerius metus pažįstu, esame ir anksčiau kartu medžioję. Kas rytą vykome toliau nuo salos, ieškojome geresnių apžvalgos taškų, kad galėtume užsilipti į kalnus virš medžių linijos ir žiūronais ieškoti lokio.
Šioje medžioklėje didžioji dalis laiko praleidžiama stebint apylinkes. Laimė, čia daug ko galima prisižiūrėti – banginių, ruonių, jūrinių ūdrų, po paplūdimį lakstančių lapių, slėniuose gyvenančių juodauodegių Sitkos elnių ir kalnų ožkų. Be to, kasdien matydavome bent po penkis šešis lokius.
Pavasarį lokiai keliasi po žiemos miego, patinai ieško patelių poruotis. Jeigu pastebi sunerimusią mešką, tikriausiai netoliese yra patinas, kuris ją suuodė. Su patele dažniausiai kartu bus jauniklių, kuriuos ji itin saugo, mat patinai lokiukus nužudo, kad galėtų perduoti savo DNR – jeigu meškiukas žūva, mama netrukus pradeda vėl rujoti. Per rują taip žūva beveik trečdalis jauniklių.
Kaskart, kai pastebėdavome didelį meškiną, įvertindavome, ar jis tinka medžioti, atsižvelgdami į jo dydį, kailio būklę, nes šiuo laiku kailis gali būti vietomis nukasytas. Taip pat reikėjo įvertinti, kaip greitai lokys juda. Jeigu jis atitiktų visus kriterijus, pradėtume jį medžioti, stengdamiesi prieiti pakankamai arti.
Savąjį lokį medžiojau tris dienas. Pirmąsias dvi dienas jis mus tiesiog mulkino. Trečią dieną sėdėjau vietoje, iš kurios matėsi visas slėnis, žiūronais stebėjau apylinkę. Curtis buvo nuėjęs perrišti valties, nes nerimavo dėl potvynio. Žiūronais pastebėjau kažką judantį kitapus nedidelės įlankos. Norėjau šią vietą apžiūrėti iš arčiau tolimačiu, bet nieko neįžvelgiau. Ir tada už nedidelio krūmo sušmėžavo kažkoks rudas pavidalas. Tai turėjo būti lokys! Tačiau kuris? Kai jis išlindo iš priedangos, man pasidarė aišku, koks tai lokys.
Eidamas link valties sutikau Curtį. Šypsodamasis pasakiau: „Lokys paplūdimyje, drauguži!“
Turėjome nueiti kokius du kilometrus iki vietos, kur lokį pastebėjau. Žingsniavome be žodžių. Pakrantėje judėjome lėtai ir tyliai, prisidengėme krūmais ir akmenimis. Pagaliau patekome į nedidelę pievą, kur lokį pastebėjau. Ką dabar daryti? Kirsti pievą? Brautis per ilgą žolę, alksnius ir gluosnius? Vėjas lyg ir buvo mums palankus. Ir tada pamatėme lokį!
Jis staiga pasirodė prieš mus už kokių 150 metrų ir pradėjo trintis. Pritūpęs nusėlinau iki nuvirtusio medžio. Atsargiai priguliau už jo, Leica žiūronais išmatavau atstumą iki lokio. 68 metrai. Vis dėlto tai dar buvo per didelis atstumas medžiojant pavojingą žvėrį. Tarp mūsų nebuvo nieko, tik atvira pieva.
Lokys atrodė milžiniškas. Po paraliais, jis iš tiesų buvo didžiulis! Lėtai judėdamas paėmiau ginklą ir užfiksavau gyvūną savo optiniame taikiklyje. Jis atsistojo ant kojų, ištiesė letenas ir nuvertė medį. Atrodė įspūdingai. Tada pradėjo kasytis nugarą, o aš laukiau. Pagaliau jis nustojo trintis, apsidairė ir nusileido ant visų keturių, idealiai atsidurdamas prieš mane šonu.
Spustelėjau nuleistuką. Po šūvio lokys pasisuko ir nukėblino už medžio, neleisdamas man iššauti antrą kartą. Nieko nelaukdamas Curtis iššovė savo .375 kalibro ginklu. Lokys dingo.
Prieš medžioklę aptarėme, kaip elgsimės panašiose situacijose: jeigu mano pirmas šūvis pataiko, iš pagarbos gyvūnui jo kančias reikia nutraukti kuo greičiau – todėl Curtis ir iššovė, tad neturiu jokių priekaištų.
Ėjome pirmyn lėtai, užtaisytais ginklais. Vos už keliasdešimties žingsnių pamatėme lokį nuvirtusį ant žemės. Jis paėjo kokius septynis metrus nuo ten, kur stovėjo, kai iššoviau savo 340 granų Woodleigh šovinį. Ir Curčio šūvis pataikė, bet pasižadėjau jo pataikymo vietos neatskleisti… Lokys juk labai greitai sukosi!
Stovykloje nuėjome į lupyklą, kurią ir mačiau senose nuotraukose. Supratau, kad vaikystės svajonės pildosi. Keliaudamas namo iš šių medžioklės plotų visai nejutau liūdesio – turbūt todėl, kad jau planavau kitą medžioklės kelionę.
Medžioklėje naudota ekipuotė
Karabinas: Rigby Big Game .416
Amunicija: 340 gr Woodleigh
Taikiklis: Leica Magnus 1-6.3×24
Žiūronai: Leica 10×42 Geovid HD-B
Tolimatis: Leica APO Televid 65
Apranga: Swazi fliso sluoksnis, neperpučiamos kelnės Swazi 4WD, marškiniai Swazi Nahanni, neperšlampama striukė ir kelnės Swazi Tahr Ultralite, neperšlampami antbačiai NEOS River Trekker
Kodjako rudasis lokys
Kodjako rudasis lokys, kitaip Aliaskos pusiasalio rudasis lokys (Ursus arctos middendorffi), yra vienas lokinių šeimos (Ursidae) rudųjų lokių (Ursus arctos) porūšių.
Kodjako rudasis lokys gyvena Aliaskos pietinėje ir centrinėje dalyje ir Kodjako salyne. Remiantis naujausiais DNR tyrimais, Kodjako lokiai yra artimi Rusijoje gyvenančių Kamčiatkos rudųjų lokių giminaičiai, tik už juos kiek stambesni ir šviesesnio kailio. 10–12 tūkst. metų po ledynmečio Kodjako rudieji lokiai gyveno izoliuoti, todėl taip mažai pasikeitė. Skaičiuojama, kad 2005 metais laisvėje gyveno 3526 Kodjako lokiai. Kadangi lokiai saugomi ir jų medžioklė kontroliuojama, populiacija pamažu auga. Maždaug 91 proc. patinų sumedžiojama, o 56 proc. patelių miršta natūraliai.
Kodjako rudieji lokiai – stambiausi pasaulio rudieji lokiai. Už juos didesni tik poliariniai lokiai. Patelės 20–30 proc. mažesnės nei patinai, sveria 227–317 kg, patinai – 363–635 kg, nors pasitaiko ir dar didesnių. Patinas subręsta 6 metų. Pavasarį po žiemos miego lokiai sveria 20–30 proc. mažiau nei rudenį prieš pat užmiegant. Nelaisvėje Kodjako lokys gali išaugti dukart didesnis nei laisvėje.
Kodjako rudoji meška Duisburgo zoologijos sode sveria 1000 kg. Kodjako rudojo lokio ūgis ties ketera yra 1,52 m, stovint ant užpakalinių kojų – maždaug 3 m. Kodjako lokio kailis gali būti šviesiai arba tamsiai rudas. Patelės pirmus metus dažnai aplink kaklą turi baltą apykaklę, kuri ilgainiui išnyksta.
Kodjako salynas
Kodjako salynas yra į pietus nuo Aliaskos, maždaug 405 km nuo žemyninės dalies. Didžiausia – Kodjako sala, antra pagal dydį JAV teritorijoje. Salyno ilgis – apie 285 km, plotis – 108 km. Salyno sausumos plotas – 13 890 km².
Kodjako saloje gyvena 13 592 gyventojai (2010 m. duomenys). Tai kalvota apylinkė, miškinga šiaurės rytuose, pietinėje dalyje daugiausia be medžių. Saloje daug gilių, neužšąlančių įlankų, kuriose švartuojamos valtys. Pelningiausia ekonomikos šaka – žuvininkystė, taip pat čia užsiimama miškininkyste, yra ir nedidelių vario kasyklų.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
