Tekstas: Nerijus Belevičius
Šernų dauginimasis apipintas daugybės mitų ir ne visai tiesų. Pavyzdžiui, kad šernių jaunikliai vedami ištisus metus arba kad vadovaujančios patelės sinchronizuoja poravimosi laikus. Kaip yra iš tiesų? Ši tema dar svarbi dėl to, kad mūsų šalyje siautėja afrikinis kiaulių maras.
Per rują mišką užtvindo kriuksėjimas. Galima išgirsti ir „ginklų“ žvanginimą – kaip patinai grumdamiesi trankosi vienas į kitą. Tačiau palaukite! Juk ruja jau baigėsi, ar ne? Pasirodo, jeigu patelės veda jauniklius ištisus metus, tai nėra vieno aiškaus rujos meto.
Miško biologai ir medžiotojai yra vienos nuomonės, kad konkretaus rujos meto vis dėlto esama: maždaug 75 procentai šerniukų (kaip ir anksčiau) vedami nuo sausio iki balandžio. Tai reiškia, kad pagrindinis rujos laikotarpis dažniausiai būna nuo spalio iki gruodžio (prisiminkime įvadinį medžioklės kursą: šernės nėštumas trunka 2 mėnesius, 3 savaites ir 3 dienas). Atsižvelgiant į regioną, šis laikas gali būti ankstesnis arba vėlesnis, taip pat jis priklauso nuo oro sąlygų.
1 teiginys. Šernės jauniklius veda ištisus metus
Ar iš tiesų šerniukai į pasaulį ateina visais metų laikais? Taip, tiesa. Ir taip buvo visuomet, bet tik tada, jeigu geros maitinimosi sąlygos. Dabar jos dažnai būna geros ilgą laiką dėl gerai struktūruotų ir prižiūrėtų miškų, labai derlingo žemės ūkio, švelnių žiemų ir papildomo šėrimo. Nuo XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio šernų maršrutų padaugėjo dvylika kartų, o tai rodo, kad padaugėjo šernų giminių. Taip pat šernai paplitę geografiškai ir gyvena beveik visuose kraštuose.
Jeigu šernų šeimyna mažesnė, šerniukai kitais metų laikais taip nekrinta į akis, nes jų matoma rečiau. Tokie atvejai paprastai laikomi neįprastais. Jeigu šernų padaugėja, šių ypatingų atvejų pasitaiko vis dažniau ir jie labiau pastebimi. Nejučia tai tampa norma, jeigu šerniukų matoma visus metus. Taigi pasirodo, kad visa tai tėra suvokimo klausimas.
Daugelio gyvūnų metų ciklus lemia ir veikia dienos šviesos trukmė. Kalbant apie danielius, šis veiksnys itin ryškus: eksperimentuojant su aptvaruose laikomais elniais dienos šviesos ciklas buvo pagreitintas du kartus – visi eksperimento gyvūnai pakeitė ragus dukart per metus. Aktyvioji ruja vyksta tik keturias dienas (priklausomai nuo regiono – apytikriai spalio 20–23 d.), net jeigu elniai jau prieš mėnesį aktyviai lankėsi rujos vietoje. Vos šias keturias dienas testosterono kiekis kraujyje yra maksimalus ir įvyksta 90 procentų sueičių, atitinkamai apie 90 procentų jauniklių gimsta apie liepos 14 d.
Šernų ciklas irgi panašus, jį taip pat lemia dienos šviesos trukmė (Hofäcker, 1992, Cousse et al., 1995, Weiler et al., 1996), tik šis ciklas yra gerokai ilgesnis. Šiame cikle pastebima vasaros pertrauka, kai praktiškai nesidauginama, bet apie tai smulkiau kalbėsime vėliau. Jau minėtas ypač geras ėdalo prieinamumas lemia didesnį kūno riebalų kiekį. Tai lemia, kad šerniukai lytiškai subręsta jau nuo 20 kg svorio arba nuo 6 mėnesių amžiaus.
Tokio amžiaus jie dar nėra perėję viso metų ciklo. Nors atrodo, kad ciklas įgimtas, bet anksti subrendę šerniukai dar visiškai nėra su juo apsipratę, jų dar taip ryškiai nereguliuoja dienos šviesos trukmė. Taip sakant, sistemą dar reikia kalibruoti. Vos pasiekę lytinę brandą, jie gali pradėti poruotis. Jeigu netoliese yra bent vienas stiprus patinas, galima poruotis.
Šernai yra gyvūnų rūšis, kuri ypač gerai prisitaiko ir pasinaudoja palankiomis sąlygomis, kad gausiau daugintųsi. Tai yra genetiškai nulemtas veiksnys ir, jeigu palankios sąlygos trunka ilgą laiką, jo negalima tiesiog „išjungti“. Šernai ir toliau dauginasi kaip triušiai. Reikia paminėti, kad dėl didelio svorio bendrajam poravimosi aktyvumui didelę įtaką turi ir jaunos patelės. Priklausomai nuo amžiaus, jos veda 30–45 procentus visų palikuonių.
2 teiginys. Būrio vadė lemia jaunų patelių poravimąsi
Tai irgi yra tik iš dalies tiesa: pagal Meynhardto (1978) duomenis, šernės sinchronizuoja tik vieno būrio poravimąsi. Nėra įrodyta, kad būtų kitaip. Būrio vadės poravimasis skatina žemesnio rango patelių poravimąsi pagal metų ciklą. Jeigu vadė nugaišta vos prieš rują, sinchronizacija būryje sujaukiama. Šernai ir toliau orientuojasi pagal dienos šviesos trukmę, todėl patelės apvaisinamos ne per dvi savaites, o per du mėnesius.
Kitais metų laikais šis principas neveikia, nes tada prieš kitą rujos laikotarpį išrenkama nauja vadė. Dėl to šerniukai anaiptol nepradeda gimti visais metų laikais ir vadė nelemia ankstyvos jaunų šernių lytinės brandos. Tai nėra biologiškai nulemta. Kiekviena gyvūnų rūšis nori kuo geriau išgyventi esamomis sąlygomis. Kodėl vadė turėtų neleisti artimiausioms giminaitėms kuo greičiau pradėti daugintis ir taip perduoti savo genus?
Jeigu dauginimosi sąlygos itin geros, visos būrio patelės gali pradėti daugintis kuo anksčiau. Tada įmanoma išauginti maksimaliai daug tiesioginių palikuonių, kad būtų perduodami vadės genai. Taigi prielaidų apie vadės įtaką poravimuisi mokslinėje literatūroje nėra. Apklausę šernų ekspertus visame pasaulyje, priėjome prie tokio paties sprendimo: įtaka kitų šernių poravimuisi nėra žinoma ir yra menkai įmanoma biologiškai. Tik daktaras Briedermannas (1986) minėjo šį reiškinį dėl klaidingo teksto vertimo iš rusų kalbos.
3 teiginys.Vadė neleidžia poruotis anksti subrendusioms jaunoms šernėms
Toks teiginys teisingas tik iš dalies: vadė neleidžia poruotis anksti subrendusioms jaunoms šernėms, nes nuveja patinus. Kaip ten yra? Visuomet randamas koks krūmelis… O kol vadė užsiėmusi įkyrių gerbėjų vaikymu nuo savo vaikų, koks nors patinas įsigudrina vieną jauną šernę apvaisinti.
4 teiginys. Subrendę patinai neleidžia poruotis jaunoms šernėms
Subrendę patinai neleidžia jaunoms patelėms poruotis, nes jie jų negali apvaisinti, taip mano daugelis medžiotojų. Šis teiginys irgi yra biologiškai nepagrįstas. Vis dėlto yra stiprių nuorodų, kad vyresni patinai iš tiesų vasarą yra nevaisingi, bent jau pora nelaisvėje laikomų patinų (Weiler, 2011).
Tačiau jeigu yra jaunų patelių, tai bus ir jaunų patinų: net tada, kai subrendę patinai dėl vienos ar kitos priežasties nesugeba apvaisinti jaunų patelių, šį darbą gali atlikti koks šerniokas, dar neapsipratęs su dienos šviesos ciklu, bet jau lytiškai subrendęs.
5 teiginys. Tausojama medžioklė apriboja dauginimąsi
Šernų daugėjimo neįmanoma pašalinti tausojamai medžiojant. Visai priešingai: kad būtų sumažintas vėlesnis jauniklių indėlis į bendrąją reprodukciją, reikėtų kuo anksčiau iššaudyti kuo daugiau jauniklių. Tai galima pasiekti medžiojant per visą medžioklinį plotą su varovais ir pritraukiant naujų medžiotojų.
Iš populiacijos reikia pašalinti jaunesnes šernes, kurioms prieš akis dar yra produktyvi dauginimosi ateitis, kad būtų pasiektas koks nors reguliuojamasis poveikis. Tai yra viena mūsų, medžiotojų, pareigų, jeigu šernų populiacija nevaldomai padidėtų. Senoms vadėms galime ramia širdimi leisti praeiti pro šalį, nes artimiausioje ateityje jos į pasaulį išleis tik porą jauniklių – jų natūrali gyvenimo trukmė ribota.
Jei netyčia pasitaiko nušauti kokią vyresnę šernę, bent jau žinosime, kad tai iš esmės neturės įtakos likusios šeimynos atsinaujinimo rodikliams. Taip pat reikia atidžiai ištirti, kaip tokiais atvejais keičiasi šernų padaryta žala, kita vertus – jų plitimo ir medžiojimo galimybės, nes šiuo klausimu yra skirtingų nuomonių ir sprendimų.
Šernus reikia medžioti intensyviai ir jų skaičių reguliuoti, tačiau negalima praleisti pro šalį tokio įdomaus gamtos spektaklio kaip ruja. Mėgaukimės medžiokle kaip medžiokle, o ne kaip banaliu skaičiaus mažinimo procesu. Žinoma, tai daryti reikia – prireikus medžioklė turi turėti reguliuojamąjį poveikį.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
