Patirtis

Dar kartą apie šviną žvėrienoje0

Nuotrauka: iš archyvo

Tekstas: Jolanta Stankevičiūtė

Kad švinas daro žalingą įtaką žmonių sveikatai, žinota jau prieš 2500 metų – nuo tų laikų, kai senovės romėnai pradėjo jį kasinėti. Tačiau, nepaisant tokios senos neigiamos patirties, švino problema iki šiol išlieka, ir netgi maisto produktuose. Švinas į žmogaus organizmą patenka valgant, geriant juo užterštą maistą ir vandenį, taip pat kvėpuojant užterštu oru. Ir nors švino turintys dažai, išmetamosios automobilių dujos, šaunamųjų ginklų dūmai yra pripažinti rizikos veiksniais, švinu užterštos mėsos vartojimo pavojus, nepaisant mokslinių įrodymų, vis dar dažnai ignoruojamas. Kalbant apie švinu užterštą mėsą, deja, dažniausiai omenyje turima žvėriena.

PRENUMERUOKITE Žurnalą 2023 M.!

Žvėrienos užterštumas švinu gali paveikti daugelio žmonių sveikatą, ir nebūtinai tik medžiotojus bei jų šeimų narius. Tai gali paveikti ir tuos, kurie patys nemedžioja, tačiau mėgsta pasivaišinti žvėriena svečiuose, perka jos parduotuvėse, skanauja restoranuose. Deja, iki šiol žmonės, vartojantys žvėrieną, negauna patikimos informacijos apie švino riziką jų sveikatai ir patarimų, kaip sumažinti šį poveikį. Kadangi mokslui sienų nei ribų nėra, šiame straipsnyje apžvelgsiu keletą pastarųjų metų pasaulyje paskelbtų tyrimų šia tema, taip pat tyrimus, kurių autorė esu pati.

2018 m. Kanadoje, Ontarijuje, atlikti tyrimai parodė, kad net 73 proc. ten sumedžiotų briedžių ir elnių mėsos buvo užteršta švinu. Gera žinia buvo tik tai, kad žvėriena sudaro mažiau nei 2 proc. ten gyvenančių vietinių žmonių per metus suvartojamos mėsos. Dar vienam tyrimui Kanadoje devyni medžiotojai pateikė 30 baltauodegių elnių skerdenas. Jas peršvietus rentgeno spinduliais visose buvo rasta įvairaus dydžio švino šratų skeveldrų. Šių plačiai pasiskirsčiusių švino fragmentų skerdenose buvo nuo 15 iki 409 vnt., vidutiniškai – net 136 fragmentai.

Kitame JAV specialiai atliktame tyrime naminės kiaulės buvo šeriamos elnių mėsa, gauta medžioklėje naudojant švino turinčią amuniciją, ir mokslininkai jau po kelių šėrimo dienų nustatė, kad švino koncentracija kiaulių kraujyje didėja. Tai leido daryti išvadą, kad Jungtinėse Valstijose apie 10 mln. medžiotojų ir jų šeimų nariai, valgantys standartinėmis švininėmis kulkomis sumedžiotą žvėrieną, rizikuoja savo sveikata.

Apžvelgus keletą kitų Amerikoje atliktų mokslinių tyrimų apie šviną žvėrienoje, taip pat prevencinę informaciją, klausimynus ir interviu su medžiotojais, naudojančiais švino amuniciją, vieno tyrimo rezultatai nustebino tuo, kad medžiotojai sakė, jog niekada nebuvo girdėję apie švino žvėrienoje pavojų arba girdėję apie tai tik iš žinomų prieš medžioklę nukreiptų šaltinių, todėl visai nepasitikėjo šia tema pateikta informacija.

Dar 2010 m. birželio 6 d. paskelbtame Europos Komisijos užsakytame tyrime (Science Daily), kurį kartu atliko Britanijos ir Ispanijos mokslininkai, buvo sakoma, kad nuo 20 iki 87,5 proc. Europos Sąjungos (ES) rinkoje parduodamos žvėrienos švino koncentracija viršijo maksimalią ribą, leidžiamą ES. Dėl to atkreiptas dėmesys, kad žvėrių medžioklei naudojami švino turintys šratai gali būti įvardijami kaip daug didesnis žvėrienos taršos šaltinis, nei anksčiau buvo manoma. Ir nors ES teisės aktais nustatytas didžiausias leistinas švino kiekis mėsoje (lygus 0,1 mg/kg), labai svarbu pažymėti, kad saugaus švino kiekio žmogaus kraujyje nėra. Todėl, pavyzdžiui, JAV Maisto ir vaistų administracija išvis nepripažįsta jokio saugaus švino kiekio mėsoje.

Daugiau nei 5 μg švino decilitre kraujo (μg/dL) jau laikoma padidėjusia koncentracija. Daugiausia – apie 76 proc. – į organizmą patekusio švino išsiskiria su šlapimu, maždaug 16 proc. – per žarnyną. Tačiau reikia atsiminti, jog likęs jo kiekis kaupiasi kauluose, todėl poveikis gali pasireikšti po kelerių ar net keliolikos metų. Tai ypač aktualu kalbant apie mergaičių ir reprodukcinio amžiaus moterų mitybą, nes nėštumo metu švinas išsiskiria iš motinos kaulų kartu su kalciu ir yra naudojamas formuojantis vaisiaus kaulams.

Nuotrauka: iš archivo

Švinas gali prasiskverbti per placentą bei sukelti pavojų dar negimusiam vaikui, išprovokuoti priešlaikinį gimdymą ar net persileidimą, įrodyta, kad jis perduodamas su motinos pienu kūdikiui. Besivystančias vaikų smegenis neigiamai veikia net ypač mažas švino kiekis ir tas poveikis siejamas su dėmesio koncentravimo trūkumu, hiperaktyvumo sindromu (ADHD), sumažėjusiu intelekto koeficientu. Nors dar ne visi švino toksinio poveikio mechanizmai iki galo išaiškinti, žinoma, kad net mažas švino kiekis suaugusių žmonių kraujyje būna susijęs su inkstų ligomis ir neigiama įtaka širdies bei kraujagyslių sistemai.

JAV buvo uždrausta naudoti šviną medžiojant vandens paukščius jau prieš 30 metų, vėliau ir kai kuriose Europos valstybėse, pavyzdžiui, visoje Skandinavijoje, tačiau bendrai švino šaudmenys vis dar plačiai naudojami ir vandens paukščių, ir kitų, ne tik smulkiosios faunos gyvūnų medžioklėje. Todėl tikrai svarbu, kad medžiotojams būtų prieinama visokeriopai naudinga ir patikima informacija apie švino žalą. Medžiotojai turi žinoti, kokia yra to rizika, kokias galimybes jie turi apsisaugoti patys bei kaip apsaugoti gamtą nuo taršos švinu. Juk net ir netaikliai paleistos švino kulkos ar šratai vėliau per mitybos grandinę patenka į gyvūnų organizmą ir taip šis ratas vis sukasi.

Vytauto Didžiojo universiteto Medžioklėtyros laboratorijoje ištyrę 22 sumedžiotus pilkuosius kiškius nustatėme, kad dėl švininiais šratais padarytų sužalojimų mėsa retai būna idealios būklės. Net 23 proc. ištirtų sumedžiotų kiškių kūnuose rasti daugybiniai sužalojimai menčių srityje, viduriuose, užpakalinėje dalyje. 1 pav. pateiktoje pilkojo kiškio skerdenos nuotraukoje matyti net 10 vienoje skerdenos pusėje aiškiai matomų šratų pažeidimų! Taigi, esant tokiam daugybinių šūvių atvejui, vertingiausi raumenys (nugaros šlaunies) būna iš esmės pažeisti, užteršti ir nebetinkami žmonių maistui, o mėsos nuostoliai siekia net iki 69 proc. Blogiausia praktika – kai medžioklėje išvis neskiriama dėmesio kruopščiai smulkių gyvūnų, tokių kaip kiškiai, stirnos, antys, skerdenų apžiūrai.

Švino šratų pažeidimai pilkojo kiškio skerdenoje
Nuotrauka: iš archivo

Medžiojant visus žvėris ir paukščius švinine amunicija labai svarbu gerai apšviestoje vietoje, priešais šviesos šaltinį, apžiūrėti nuluptus žvėris ir pašalinti raumenyse likusius matomus švininius šratus bei jų skeveldras. Tai padaryti būtina, tačiau didesnė problema yra ta, kad ne visos švino skeveldros yra pastebimos žmogaus akiai. Šūvio metu dažnai šratai suskyla į tokio smulkumo – kartais iki pudros – daleles, kurių žmogaus akis visiškai nemato. Tačiau peršviestas rentgeno spinduliais toks mėsos gabalas gali tiesiog švytėti metalu. Yra nustatyta, kad aplink šūvio vietą šis švytėjimas gali būti matomas net 7 cm spinduliu! Todėl labai svarbu netaupant apipjaustyti ir pašalinti ne tik šūvio vietoje, bet visur kitur susidariusius kraujo krešulius, taip pat vadinamąsias hematomas, mėsos atplaišas ir nelygumus.

Dar vienas svarbus patarimas medžiotojams, medžiojantiems švininiais šratais, – ruošiant žvėrienos patiekalus pasirinkti tinkamus mėsos ruošimo, o ypač – marinavimo būdus. Marinuojant mėsą reikia vengti rūgščių marinatų, savo sudėtyje turinčių acto, citrinų, vyno ar kefyro, nes rūgštys gali ištirpinti dar daugiau švino į mėsą. Jeigu nesate tikri konkretaus žvėrienos gabalo kokybe dėl švino pavojaus, reikėtų rinktis tik sausą marinavimą su prieskoniais ir šlakeliu mėgstamo aliejaus.

Nors kai kurios švinine amunicija sumedžiotų gyvūnų skerdenos tikrai gali būti saugios, vis dėl to, kaip minėta, kartais plika akimi neįmanoma nustatyti jų užterštumo. Todėl visiems medžiotojams ir medžiotojoms linkiu saugios medžioklės ir saugaus bei skanaus kepsnio!

Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!

Susiję straipsniai

Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.