Praėjusią savaitę Bonoje Vokietijoje surengtas devintasis Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių apsaugos susitarimo šalių susitikimas. Čia daugiausia dėmesio skirta vandens paukščių apsaugos stiprinimui, pristatytos komitetų veiklos apžvalgos ir priimti svarbūs naujų AEWA rezoliucijų sprendimai.
Lietuva AEWA nare tapo 2001 metais. Šiuo metu susitarimui priklauso 85 valstybės – 46 iš Eurazijos, įskaitant Europos Sąjungą, ir 39 Afrikos žemyno šalys. AEWA sąraše šiuo metu yra 255 migruojančių vandens paukščių rūšys, tarp jų žąsys, antys, gulbės, garniai, kormoranai ir įvairūs tilvikiniai paukščiai. Didžiausios grėsmės joms kyla dėl medžioklės, infrastruktūros plėtros, intensyvaus žemės ūkio poveikio.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyresnioji patarėja Laura Janulaitienė pabrėžia, kad vandens paukščiai, skrendantys Afrikos–Eurazijos migracijos keliu, nepaiso valstybių sienų, todėl būtini bendri apsaugos tikslai visame jų kelyje. Pasak jos, nors ES vietinių paukščių apsaugą reguliuoja Paukščių direktyva, AEWA turi ypatingą reikšmę siekiant užtikrinti nenutrūkstamą apsaugą nuo Arkties regiono iki pietinės Afrikos dalies.
Lietuvai svarbūs perintys, migruojantys ar žiemojantys vandens paukščiai, tačiau ypač daug dėmesio būtina skirti AEWA sąraše esančioms paukščių rūšims, kurioms gresia išnykimas. Tai – mažoji žąsis, kuri yra viena sparčiausiai nykstančių žąsų pasaulyje ir jos migracijos kelias driekiasi per Lietuvą, rudagalvė antis ir paprastasis griciukas, kurių populiacijos stipriai mažėja visoje Europoje, pilkoji gervė, kuriai Lietuva yra viena svarbiausių perėjimo vietų Baltijos jūros regione.
Šiemet parengta devintoji AEWA migruojančių paukščių būklės apžvalga pirmą kartą išsamiai įvertino, kokią įtaką paukščių populiacijoms daro įvairūs biologinių išteklių naudojimo būdai. Nustatyta, kad medžioklė, žuvininkystė, infrastruktūros plėtra ir žemės ūkio veikla veikia maždaug 40 procentų AEWA sąraše esančių populiacijų. Jei reikia – galiu saīsināt, pārveidot par žurnālistisku rakstu vai sagatavot sociālajiem tīkliem.
Svarbiausios AEWA nagrinėjamos problemos – šlapžemių nykimas ir eutrofikacija, intensyvėjantis žemės ūkis, pievų ir natūralių buveinių mažėjimas, migruojančių paukščių trikdymas ar išteklių praradimas migracijos metu, klimato kaitos sukelti hidrologiniai pokyčiai bei plėšrūnų ir invazinių rūšių įtaka. Tačiau šios temos nėra vien abstraktūs pavojai. Įvairūs tarptautiniai tyrimai rodo aiškią tendenciją – migruojančių rūšių būklė blogėja, o jų apsauga tampa vis sudėtingesnė.
Europos aplinkos agentūros duomenys patvirtina, kad per tris dešimtmečius žemyno šlapžemių plotai sumažėjo daugiau kaip trečdaliu. Melioracijos darbai, kanalų tiesimas ir vandens lygio reguliavimas daugybę teritorijų pavertė žemės ūkio naudmenomis, kartu sunaikindami vietas, kuriose paukščiai ilsėdavosi, maitindavosi ir veisėsi. Tai ypač akivaizdu Vidurio ir Rytų Europoje, kur pagal LIFE programos tyrimus natūralių pievų išlikę vos apie 10–15 procentų. Tokiose buveinėse smarkiai krenta maisto ištekliai, todėl mažėja ir paukščių išlikimo tikimybė migracijos metu.
Intensyvus žemės ūkis, didelė trąšų ir pesticidų koncentracija bei monokultūrų dominavimas tiesiogiai veikia biologinę įvairovę. Vokietijoje ir Nyderlanduose atlikti ilgalaikiai monitoringai parodė, kad vabzdžių biomasa agrarinėse teritorijose sumažėjo iki 75 procentų, o tai reiškia, kad migruojantys giesmininkai ir tilvikiniai paukščiai netenka esminio mitybos šaltinio. Danijos ornitologų asociacija taip pat fiksuoja, kad intensyviai naudojamose pievose ančių jauniklių išgyvenamumas krenta dėl maisto trūkumo ir plėšrūnų gausėjimo.
Kita svarbi problema yra trikdymas migracijos metu. Tyrimai Suomijoje ir Baltijos regione rodo, kad didelis žmogaus aktyvumas – nuo rekreacijos iki nelegalių trikdymo veiksmų – gali lemti 10–15 procentų didesnį paukščių energijos sunaudojimą, kuris ilgose migracijose reiškia papildomą mirtingumą. Todėl AEWA rekomendacijos aiškiai numato būtinybę saugoti svarbiausius migracijos koridorius ir poilsio vietas.
Klimato kaita taip pat daro vis didesnį poveikį. Vandens režimo pokyčiai lemia, kad vienos šlapžemės perdžiūsta, o kitos tampa pernelyg užlietos. Tai keičia maisto prieinamumą ir verčia paukščius keisti maršrutus. Tuo pačiu plinta invazinės rūšys – pavyzdžiui, mangutai ar meškėnai, kurie naikina perinčius paukščius ir jų kiaušinius. Pastarųjų dešimtmečių tyrimai Baltijos regione rodo, kad invaziniai plėšrūnai gali sumažinti tilvikininkų lizdų sėkmę net iki 40 procentų.
Todėl AEWA šalys sutaria, kad būtina stiprinti buveinių apsaugą, restauruoti natūralius vandens režimus, riboti trikdymą ir glaudžiai bendradarbiauti renkant duomenis. Tik kompleksiškas požiūris gali užtikrinti, kad migruojantys paukščiai ir toliau saugiai kirstų žemynus, o jų populiacijos išliktų gyvybingos.
Prenumeruokite čia!
Vilkai prie šunų ateina ne draugauti, šernai veja du vilkus ir Anykščių meška. Miško naujienos #17
