Patirtis

Atsakomybė už atliktą šūvį0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Eidamas į mišką medžiotojas labai dažnai pasikliauna sėkme – ne vien tikisi rasti žvėrį, bet ir šauna manydamas, kad galbūt pavyks pataikyti. Jeigu pavyksta, bet gyvūnas nubėga, tai dėl medžiotojo nežinojimo, neatidumo ir kartais tingumo pašautas gyvūnas nerandamas.

Lietuvoje keletą pastarųjų metų vis daugiau gyvūnų sumedžiojama tykant, nors daug medžiojama ir varant. Sąlygos skirtingos, bet yra keletas pagrindinių principų, kurių privalo laikytis kiekvienas abiejų rūšių medžiotojas. Pradėsime nuo ne itin džiuginančių faktų.

Sužeistų gyvūnų paieškos ir radimo statistika negailestinga. Vokiečių tyrimas liudija, kad 25 procentais atvejų medžioklėje sužeistas gyvūnas nerandamas, jeigu nenaudojamas specialiai dresuotas medžioklinis šuo.

Lietuvoje daryta statistika rodo, kad iš sumedžiotų 173 briedžių nerandama 20–40, iš sumedžiotų 1022 elnių nerandama 130–250, iš 17 863 stirnų nerandama 2200–4500, o iš sumedžiotų 22 366 šernų nerandama 2800–5600 gyvūnų. Kad ši neigiama statistika būtų mažesnė ir medžiotini žvėrys būtų nukaunami efektyviai, labai svarbūs medžiotojo veiksmai prieš ir po šūvio.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Prieš šūvį

Dažnai Lietuvos medžiotojas ginklą perka manydamas, kad šaudymo menas yra Dievo dovana ir šaudyti mokomasi miške. Kitaip nei Vakarų Europos medžiotojams, kai kuriems mūsiškiams būdingas neigiamas bruožas – nejaučiame atsakomybės už atliktą šūvį. Vakaruose nešaunama galvojant „o gal pataikysiu“. Taigi prieš vykstant į mišką kiekvienas medžiotojas turėtų pavaikščioti į šaudyklą ir pasitreniruoti. Kvaila neiti į šaudyklą vien dėl to, kad gėda dėl savo netaiklumo.

Dažnai į gyvūną nešovęs medžiotojas būna kolegų pabaramas, ir tai yra labai nekorektiška, nes pats medžiotojas žino geriausiai, kokioje situacijoje jis turėtų ar neturėtų šauti. Skubotas šūvis taip pat nieko gero neduos!

Viena sąlygų sėkmingai rasti gyvūną yra vietos įvertinimas. Medžiotojas turi užfiksuoti vietą, kur gyvūnas buvo šaunant. Jeigu snieguota, aišku, tai bus lengviau, o sutemus – sunkiau, todėl iki šaunant reikia įsidėmėti įvairių orientyrų. Labai neatsakinga šauti iš bokštelio vos gyvūną pamačius. Geriau kurį laiką žvėrį stebėti, nustatyti jo lytį, amžių ir nuspręsti, ar apskritai jį verta šauti.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Anatomijos žinios

Medžiotojas turėtų turėti elementarių gyvūnų anatomijos žinių. Kai kurie medžiotojai aukščiausiu taiklumo įrodymu laiko šūvį už gyvūno ausies, nors bent kiek anatomiją išmanantis žmogus žino, kad ten nėra jokių gyvybiškai svarbių organų. Kad būtų pataikyta sėkmingai, geriau šauti prieš ausį į kaukolę, bet tada labai didelė rikošeto galimybė. Atsižvelgtina, kad šūvis į galvą yra labai sudėtingas. Mirtinas yra pataikymas į pačią kaukolę, kuri sudaro trečdalį galvos. Pataikius į žandikaulį, gyvūnas bus pasmerktas ilgai ir kankinančiai mirčiai.

Pataikius į stuburo slankstelių viršų, gyvūnas nukrinta, bet netrukus pradeda bėgti. Todėl kanopiniams reikia šauti į širdies sritį.
Medžiotojai gyvūno širdį mato tik tada, kai jis jau apdorotas, ir dažnai nežinoma, kad ne visų keturkojų širdis yra vidury krūtinės ląstos.

Širdis ne kybo ore, o yra krūtinės ląstos apačioje, Šūvis į krūtinės ląstą ir širdį bus efektyvus, nors daug kam taip neatrodys, nes gyvūnas ne krinta iš karto, o bėga. Nemokėdami nustatyti, ar sėkmingai pataikė, daugelis net neina gyvūno ieškoti. Taurusis elnias ir šernas su pašauta širdimi gali nubėgti net iki 200 metrų, stirna – 130.

Po šūvio

Kartais pasigirsta pataikiusios kulkos garsas, bet nereikėtų vien juo pasikliauti. Kulkos smūgis į žemę skamba panašiai kaip pataikius į gyvūną. Labai svarbu ne tik prisiminti šūvio vietą, bet ir ją rasti.

Medžiotojai turi išmokti pastebėti gyvūno reakciją po šūvio. Dažnai būna, kad medžiotojas šaudamas užmerkia akis ir gyvūno reakcijos nemato, tačiau ji labai svarbi.

Ne visais atvejais gyvūno reakcija bus tipinė, bet jeigu jis prieš šūvį ramiai ganosi ar ėda, tai jo elgesys po šūvio daug ką parodys. Streso sąlygomis, pavyzdžiui, per varymą, bus sunku pastebėti kokią tipinę reakciją. Situacijų būna skirtingų, bet galima išvardyti keletą dėsningumų. Jeigu kulka pereina gyvūną kiaurai, ryškios reakcijos nebus. Pavyzdžiui, kuo šūvis stirnai arčiau širdies galo, tuo aukščiau gyvūnas pašoks. Pataikius šalia širdies viršaus, gyvūnas kris, nes labai staigiai nupjaunamos kraujagyslės. Pataikius į širdį šernui, paprastai jis kluptelėja į priekį ant vienos kojos.

Pataikymas į pilvą yra labai skausmingas, raumenys susitraukia, gyvūnas išriečia nugarą ir lėtai nubėga. Jeigu gyvūnas grupėje, jis bėga lėčiau nei kiti. Pataikius į pilvą šernui, jis gali atsitūpti ir skleisti įvairius garsus. Panašiai reaguojama ir tada, kai pataikoma į viršutinę stuburo slankstelių dalį. Jeigu po šūvio gyvūnas iškart nukrinta ir dar vartosi, vadinasi, irgi pataikyta į viršutinę stuburo slankstelių dalį.

Jeigu iššovus gyvūnas išmeta į orą užpakalines kojas, vadinasi, pataikyta į pasturgalį. Paprastai pataikius į centrinę plaučių dalį gyvūnas lieka vietoje. Pataikius į plaučių kraštą, gyvūnas nekrinta ir gali eiti ilgai, kol nugaišta nuo sužeidimų. Stirnos ir elniai pašovus plaučius eina pirmyn klupdami.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Šūvio vietos apžiūra

Neįmanoma šūvio vietos atidžiai apžiūrėti stovint – reikia pritūpti ant žemės. Specialiais atvejais medžiotojai, ypač Vakarų Europoje, šūvio vietą apžiūri su lupa. Kraujo lašams ieškoti naudojamas baltas skudurėlis ar servetėlė. Jeigu kulka perėjo kiaurai gyvūną, tai užfiksavus šūvio kampą ant žemės galima rasti kaulų gabalėlių, kepenų ar kitų organų dalių. Kad būtų nustatyta pataikymo vieta, reikia ieškoti gyvūno kailio.

Stirnų kailis yra skirtingų spalvų ir įvairios sudėties, elnių dar įvairesnis, ir pagal jį galima nustatyti, ar kailio dalis tiesiog nukrito, ar buvo atskirta šūvio. Jeigu kailis atskirtas kulkos, jo galai bus aštriai nupjauti.

Jeigu gyvūnas po šūvio nueina, reikia ieškoti pataikymo vietos požymių. Kartais matosi, kur pataikė gyvūną perskrodusi kulka.

Pataikymo vietą rodo ir kraujo spalva – šviesi iš arterijų, tamsi iš venų. Jeigu kraujas neatrodo nešvarus – pataikyta į kepenis, jeigu kraujyje yra oro burbuliukų – pataikyta į plaučius. Pataikius į pilvo ertmės sritį, beveik visai nebus kraujo, bet pataikymas mirtinas.

Daug kraujo bus pataikius į koją, nes būtent ten yra daug didelių kraujagyslių. Jeigu pataikius į koją žvėris bėga, kraujas tyška į visas puses. Taip pat daug kraujo bus pataikius į plaučius, bet tada jo reikėtų ieškoti ant augalų gyvūno plaučių aukštyje.

Iššovus tikrai nereikėtų iš karto bėgti paskui gyvūną, o palaukti, kad šis atsigultų. Visi sužeidimai (išskyrus plaučių) vers gyvūną kuo greičiau atsigulti, tačiau genamas su šunimis ir šviestuvais ir jausdamas stresą jis nubėgs labai toli. Pataikius į kepenis ar inkstus, praeis 2–3 valandos, kol žvėris nugaiš, pataikius į skrandį – 12, į žarnas – 6 valandos.

Susiję straipsniai

Visi šie niuansai labai svarbūs, kad sužeistas gyvūnas būtų rastas. Radimo galimybės gerokai padidėja, jeigu medžiotojas turi šunį. Vakarų medžiotojai nesupranta, kaip galima medžioti be kraujasekio šuns. Labai svarbu medžioti ir šauti atsakingai, kad sužeisti ir nesurasti gyvūnai miške beprasmiškai nesikankintų.

Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.