Praeitame Medžioklės numeryje Valda pasidalijo savo socialiniu tyrimu apie visuomenės požiūrį į medžiotojus. Tad nutariau pakalbinti ją pačią. Kokia ji moteris, medžiotoja, miškininkė, mokslininkė, dėstytoja ir kokia jos pačios nuomonė apie medžiojančią bendruomenę?
Dr. V. Gudynaitė-Franckevičienė yra Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos docentė, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto podoktorantūros studijų stažuotoja. Valda ne kartą stažavosi užsienio mokslo įstaigose (Latvijoje, Suomijoje, Švedijoje, Graikijoje), dalyvauja tarptautinėse konferencijose, COST veikloje, recenzuoja užsienio kolegų straipsnius. Mokslininkė kartu su kolegomis iš užsienio šalių išleido leidinį Ekonomiškai efektyvūs ir tvarūs medienos ruošos metodai. Valdai vadovaujant apginta daugybė sėkmingų profesinio bakalauro ir magistro darbų.
Aktyvi moteris sakosi turinti labai nedaug laisvo laiko, tačiau dar suspėjanti savanoriauti Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungoje. Ten organizuoja įvairius renginius Europos žaliojo kurso klausimais, jaunųjų mokslininkų forumą. Yra atsakinga už pašnekovų paiešką, komunikaciją. Be to, daug metų kiekvieną vasarą savaitę praleidžia vaikų stovykloje, kur jos ir kitų savanorių skiriamas laikas – didžiausia dovana vaikams.
Apie santykį su gamta ir specialybės pasirinkimą
„Augau nedideliame miestelyje Kazlų Rūdos savivaldybėje, apsuptame miškų. Nors Suvalkija nėra miškų kraštas, tačiau Kazlų Rūdos miško masyvas yra vienas didžiausių Lietuvoje. Mano tėčio darbas tuo metu buvo susijęs su miškininkyste, todėl po pamokų ar laisvadieniais dažnai su sese važiuodavome kartu su juo. Dažnai miško pavėsinėse rengdavome šeimos iškylas, miške grybaudavome ar tiesiog važiuodavome ten, kur dar nesame buvę (pavyzdžiui, į aukščiausią vietą Kazlų Rūdos miškuose, Novaraistį, Raudonplynį ir pan.). Apskritai su tėvais dažnai keliaudavome po Lietuvą, o vėliau – ir užsienyje“, – prisiminė pašnekovė.
Besimokydama mokykloje Valda dažnai pasvarstydavo, ką norėtų studijuoti ir vėliau dirbti. „Minčių buvo įvairių – nuo istorijos iki architektūros, tačiau jau 10 klasėje nusprendžiau studijuoti miškininkystę. Nors pirmoji šią mintį pasiūlė mama, manęs įkalbinėti nereikėjo. Daug įdomių pasakojimų apie miškininkus buvau girdėjusi iš tėčio, be to, pati mačiau, kiek daug įdomių dalykų vyksta miške ir gamtoje. Baigusi 12 klasių prašyme studijuoti parašiau vos keturis pageidavimus ir labai jaudinausi, kad tik pavyktų įstoti. Laimei, mano baimės buvo nepagrįstos ir rugsėjį pradėjau miškininkystės studijas Lietuvos žemės ūkio universitete“, – džiaugėsi miškininkė.
Studijos, mokslai, dėstymas
Docentė dirbti pradėjo dar magistro studijų metu. „Labai džiaugiuosi ir iki šiol esu dėkinga tuometiniam Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktoriui dr. Albinui Tebėrai, kad manimi pasitikėjo ir leido 23 metų studentei pabandyti įgyvendinti savo svajonę tapti dėstytoja. Pirmosios mano paskaitos buvo medžioklėtvarkos laboratoriniai darbai. Tuo metu teko dirbti kartu su dr. Gintare Sabalinkiene, kuri man buvo puikus pavyzdys. Pirmieji metai nebuvo labai lengvi – mano studentai buvo tokio pat amžiaus kaip aš, patirties taip pat trūko, o visi vyresni kolegos atrodė viską už mane išmanantys daug geriau.
Po magistro studijų iškart įstojau į miškotyros doktorantūros studijas Miškų institute. Mano disertacijos darbo tema buvo Plantacinei miškininkystei tinkamų tuopų hibridų ir klonų ekogenetinis plastiškumas ir adaptacija Lietuvos gamtinėmis sąlygomis. Šiuo metu mokslo žinias gilinu podoktorantūros stažuotėje Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų institute“, – tęsė miškininkė.
Dėstytoja džiaugėsi, kad šiemet prasidės jau dešimtieji mokslo metai Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje. „Mano dėstomų dalykų sąrašas šiek tiek prasiplėtė: medžioklėtvarka, miško žvėrys ir paukščiai, plantacinis ūkis ir biokuras. Džiaugiuosi, kad neteko mėtytis tarp daugybės dalykų, kad atrasčiau save, nes tik nuoseklumas padeda atrinkti svarbiausius dalykus, kuriuos verta perduoti studentams.
Džiaugiuosi, kad teko pažinti tiek daug įvairių žmonių – nuo visiškų medžioklės priešininkų iki aktyvių medžiotojų, nuo tų, kuriems visiškai neįdomu nei žvėrys, nei medžioklė, iki tų, kurie visad turi klausimų. Kiekvienas iš jų turi savo nuomonę ir gyvenimo patirtį. Kai kurie iš jų jau būna aktyvūs medžiotojai, puikūs šauliai ir gali pasigirti įspūdingais trofėjais, turtingesne patirtimi nei mano. Studentų įvairovė leidžia tobulėti ir man kaip dėstytojai.
Džiaugiuosi, kai po studijų dalyko egzamino studentai nusprendžia tapti medžiotojais – labai tikiuosi, jog jie yra teisingos ir etiškos medžioklės atstovai. Paskaitose neretai užverda ir aršių diskusijų medžioklės etikos temomis. Visuomet studentus raginu diskutuoti, bet nežeminant kitų, o stengiantis suprasti, nors ir nepritariant oponentų pozicijai. Gaila, jog dalies studentų nuomonė apie medžiotojus neigiama. Kiekvienais metais kurso pradžioje žiūrime filmą, kuriame medžioklė pristatoma su visa istorija, nauda, papročiais ir tradicijomis. Po jo studentai pamato, kaip turi atrodyti tikra medžioklė, kad tai daug sakralesnis dalykas nei vien tik gyvūnų medžiojimas. Šiuo metu dalyko apraše nėra praktinės dalies, tad kartu su studentais neiname į mokomąją medžioklę, tačiau visada raginu dalyvauti medžioklėse savo krašte“, – pasakojo docentė.
Santykis su medžiokle
Valdos artimoje aplinkoje niekada nebuvo medžiotojų, tačiau medžioklė jai nebuvo svetima. „Manau, kiekvienam kaimo vaikui visi gamtoje vykstantys tiek natūralūs, tiek ūkiniai procesai yra pažįstami ir suprantami, nes juos matome iš arti. Studijų metais pirmą kartą sudalyvavau medžioklėje, kurioje kaip ir daugumai kurso draugų teko pabūti varove. Ta pirmoji medžioklė man paliko didelį įspūdį: daug gražiai pasipuošusių žmonių, gamta, laužas, sumedžiotų žvėrių pagerbimas, karaliaus rinkimai.
Profesinę praktiką atlikau Vokietijoje, Gėreno girininkijoje. Ten kiekvienas girininkas atsakingas už elninių žvėrių populiacijų valdymą savo miškuose, todėl medžioklė yra darbo dalis. Praktikos metu ėjome medžioti į kalnus tykant ir sėlinant. Vokiečiai juokauja, jog iš karto matosi, kuris girininkas nėra medžiotojas – jaunuolynai ir vyresni medynai prastos kokybės, stipriai pažeisti elninių žvėrių.
Dabar tarp mano draugų yra daug ir įvairių medžiotojų: vieni medžioja itin aktyviai, veisia medžioklinius šunis, kiti medžioja retkarčiais, „prie progos“. Labai gražią tradiciją turi mano kolega, kuris su savo kurso draugais (miškininkais) jau kelis dešimtmečius kasmet organizuoja medžioklę-kurso susitikimą.
Pati medžiotoja tapau visiškai atsitiktinai – pradėjusi dirbti nusprendžiau, kad reikia plėsti tiek žinias, tiek įgyti naujų patirčių. Medžiotojo bilietą išsilaikiau beveik prieš 10 metų. Turėjau miškininkystės išsilavinimą, medžioklės kursų lankyti nereikėjo. Džiaugiuosi, kad egzaminus išlaikiau iš pirmo karto ir lapės kraujo teko „paragauti“ jau tą pačią vasarą“, – medžioklės pradžią prisiminė Valda.
„Mano mokslinis interesas nėra tiesiogiai susijęs su medžiokle, tačiau gyvūnai juk yra neatsiejama gamtos dalis. Būna, nuvykstu į bandomuosius želdinius, o ten jau lankęsi elniniai žvėrys: tuopų žievė nutrinta, ūgliai nukandžioti. Iš vienos pusės, gaila žuvusių medelių, iš kitos – puiki mokomoji medžiaga studentams. Tarptautinėse konferencijose nuolat sutinku mokslininkų-medžiotojų, tad laisvu laiku būna įdomu padiskutuoti apie skirtingas šalių tradicijas, medžiojamuosius žvėris ir visuomenės požiūrį į medžiotojus“, – dalijosi docentė.
„Kadangi mano šeimoje visi arba miškininkai, arba psichologai, dažnai namuose kyla diskusijų, kodėl kartais taip neteisingai dėl visko kaltinami miškininkai, medžiotojai, kas lemia visuomenės požiūrį, kodėl visų gerbiamo miškininko ar medžiotojo staiga pradėta nekęsti. Panašius klausimus šiemet ir bandžiau panagrinėti, tačiau, žinoma, tai tik didelio darbo pradžia. Atlikus apklausą paaiškėjo įdomių tiek neigiamų, tiek teigiamų faktų. Pavyzdžiui, galima pasidžiaugti, kad didžioji dalis respondentų nediskriminuoja moterų medžiotojų ir mano, jog medžioti gali tiek vyrai, tiek moterys.
Buvo užduotas klausimas, ar būdamas įmonės direktoriumi priimtumėte į darbą asmenį, turintį visas kompetencijas, tačiau medžiojantį, į kurį didžioji dalis atsakymų buvo „taip“. Tai rodo, kad gebame nediskriminuoti žmonių dėl jų pomėgių ar hobio, – pasakojo Valda. – Deja, vis dar gajus medžiotojo kaip nuolat girtaujančio, nemandagaus ir nemalonaus asmens įvaizdis. Tie gal ir pavieniai, bet neetiški, netaktiški ar galbūt neteisėti veiksmai, deja, nuskamba plačiai ir žmonių atmintyje ilgai išlieka. Respondentai paminėjo tokius atvejus kaip perteklinis smurto naudojimas prieš žvėris, besilaukiančios briedės nušovimas (ne sumedžiojimas), girtavimas. Reikia nepamiršti, kad netgi tokių veiksmų toleravimas negali būti priimtinas teisingos medžioklės normų besilaikančiam būreliui ir medžiotojui.“
Valdos vyras, nors ir ne medžiotojas, yra miškininkas, nepertraukiamos miškotvarkos specialistas, o svainis – girininkas, aktyvus medžiotojas. Pašnekovės namuose dažnai verda diskusijos, susijusios tiek su miškais, tiek su medžiokle ir apskritai gamta: „Būtent svainis ir yra tas asmuo, kuris nuolat mane ragina aktyviau medžioti. O su vyru mėgstame leisti laiką gamtoje, keliauti. Per karantiną pėsčiomis išvaikščiojome didžiąją dalį Kauno marių pakrančių. Užsienyje visad stengiamės aplankyti ką nors, kas būtų susiję su mūsų profesija: medžioklinių sakalų ar šiaurės elnių ūkius, miškininkystės muziejus.“
Šauni pašnekovės pažintis buvo su Suomija, kur Rovaniemyje teko lankytis šiaurės elnių ūkyje. Elnininkystė šiaurinėje Suomijos dalyje yra įprasta ir natūrali ūkininkavimo šaka. Daugelis ūkių tai pačiai šeimai priklauso net kelis šimtmečius. Elniai čia auginami mėsai, kailiams ir Kalėdų Senelio rogėms traukti.
„Lietuvoje elniai, danieliai įprastai auginami nedidelėmis bandomis, o jų augintojai tai daro šalia kitų savo veiklų. Suomijoje elnių ūkiai dideli ir dažnai tai būna pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis. Įdomu tai, kad vasarą elniai paleidžiami į laisvę ir ganosi aplinkiniuose miškuose, o rudenį pargenami į aptvarus, kur būna šeriami. Ant vyresnių, gerai apylinkes pažįstančių patinų kaklų užkabinami varpeliai, todėl banda lengvai parseka vadovaujančius patinus. Įdomu tai, kad elniai gauna ne tik natūraliam artimą maistą (šluotelės, sultingieji pašarai ir pan.), bet ir specialų elniams skirtą kombinuotąjį pašarą.
Jei į aptvarą patenka svetimo ūkio elnias (tai lengva atskirti pagal skirtingą žymėjimą), jis atskiriamas ir atiduodamas šeimininkams. Skaičiuojama, jog vien Laplandijoje auginama apie 200 tūkst. elnių, o kasmet paskerdžiama maždaug 100 tūkstančių. Nepaisant to, kad elniai yra privati nuosavybė, jų skaičių siekiama riboti – dėl įtakos miškui vasarą, susidūrimų su automobiliais, – pastebėjimais dalijosi Valda. – Elnių kinkymas rogėms traukti buvo įprastas prieš kelis šimtmečius, nors dabar tai labiau pramoga turistams. Pasirodo, ne kiekvienas elnias tam tinkamas. Jauni elniukai būna išbandomi – jie turi būti fiziškai stiprūs, nebaikštūs, švelnaus charakterio, – ir tik tada pradedami mokyti, dresuoti. Įprastai turi praeiti keleri metai, kad elniui būtų leidžiama tempti roges. Gražuoliais ragais puošiasi ne tik patinai, bet ir patelės. Patelės ragus pradeda auginti apsivaikavusios, patinai – kiek anksčiau, tačiau, nepaisant to, meta juos kartu gruodžio mėnesį.“
Valdos atmintyje visada išliks ta pirmoji mokomoji medžioklė studijų laikais, kai viskas buvo nauja, nepažinta ir įspūdinga. „Visuomet didelį įspūdį palieka medžioklės su urviniais šunimis. Šiek tiek linksma, bet mano šuns žaislai irgi yra medžiojamieji žvėrys: bebras, meškėnas, antys. Ironiška, bet mūsų namuose gražiausi ir įspūdingiausi yra elnio ragai, kuriuos mano vyras rado. Kartais įspūdingiems trofėjams medžioklė net nebūtina. Dar visai neseniai miške rasti ragai ar kaukolės priklausė medžioklės plotų valdytojams, o dabar šiuos radinius galima pasilikti sau“, – džiaugėsi medžiotoja.
Apie medžioklės kultūrą
Medžiotojos nuomone, medžiotojų kultūra Lietuvoje dar nėra pakankamai aukšta, bet tobulėti juk reikia visiems ir nuolat. „Pastebiu, kad medžiotojai komentarus ir pasiūlymus, kaip gerinti medžiotojų įvaizdį, kelti etikos lygį ir pan., priima labai asmeniškai ir vertina tai kaip įžeidimą.
Garbės nedaro rietenos būrelio ar klubo viduje, be gramatinių klaidų medžioklės lapo nemokantis užpildyti vadovas, tuščias puikavimasis trofėjais, apgriuvę medžioklės nameliai… Vis dar negaliu suprasti medžiotojų, kurie prieš medžioklę ar per ją vartoja alkoholį, taip keldami pavojų sau, aplinkiniams ir žvėrims.
Norisi tikėti, kad į būrelius nauji medžiotojai priimami vadovaujantis ne tik vidinėmis klubo taisyklėmis, bet ir aukštos etikos normomis. Manau, tai pagrindiniai visų mūsų – medžiotojų – skauduliai. Norėčiau, kad kartais į medžiotojų kritiką įsiklausytume, galbūt ten yra ir krislas tiesos. Jei norime, kad kiti mus mylėtų, pirmiausia turime mylėti patys save, – tvirtino Valda ir pridūrė: – Manau, kad bendri renginiai, šventės, proginės medžioklės prisideda prie tarpusavio medžiotojų vienybės, bendrumo jausmo. Medžiotojų renginiai tikrai būtų įdomūs ir ne medžiotojams, tad būkim atviri, pasikvieskim ir nemedžiojančius – taip supažindinsim juos su medžiokle, medžiojimu ir pačiais medžiotojais, kurie tikrai nėra nei žudikai, nei kitokie visuomenės priešai.“
Pašnekovė mano, kad medžiotojai yra lyg gamtos ambasadoriai: pažįsta procesus, vykstančius gamtoje, visada arti, kai miškui ar žvėrims reikia pagalbos, visada renka šiukšles miškuose, sudrausmina piktadarius – niekas, kas vyksta miške, nepraslysta pro jų akis. „Medžiotojams visada linkiu prisiminti, kad jų žinios yra neįkainojamos ir dėl jų likusi visuomenės dalis gali labiau pamilti, pažinti ir geriau pasirūpinti tiek gyvūnija, tiek augalija. Vien už tai kiekvienas medžiotojas nusipelnė pagarbos“, – pokalbį palinkėjimu baigė medžiotoja.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba spaudos prekybos vietose!
