Anties kvaksėjimą nuo kitų paukščių balsų atskirs net ir tie, kurie visai nesidomi paukščiais. Žinoma, kiekvienai rūšiai būdingas balsas šiek tiek skiriasi. Šįkart apžvelgsime kelis įdomius faktus apie ančių vokalinę komunikaciją. Ar anties balsas turi aidą? Kokius garsus moka skleisti laukinė antis? Ar antys sugeba mėgdžioti kitus garsus kaip papūgos?
Kaip atsiranda balsas?
Paukščių balso susidarymas skiriasi nuo žmogaus ar kitų žinduolių. Žmonių ir kai kurių žinduolių balsas formuojasi gerklose, esančiose viršutinėje kvėpavimo sistemos dalyje. O paukščių balsą formuoja apatinės gerklos, esančios trachėjos apačioje, ties jos susijungimu su bronchais. Apatinėse gerklose yra membrana, kuri vibruoja, per ją tekant orui, o prie šio organo prijungti raumenys leidžia paukščiui keisti garso aukštį ir garsumą.
Ančių kvaksėjimas neturi aido – tiesa ar mitas?
Skaitant senesnę literatūrą anglų kalba, kartais galima aptikti teiginį, kad ančių kvaksėjimas neturi aido. Prieš daugiau nei dvidešimt metų šį teiginį nusprendė patikrinti Salfordo universiteto akustikos inžinierius Trevoras Coxas. Tyrėjas uždarė antį į specialiai paruoštą kambarį, kuriame negali susidaryti aidas, ir įrašė kvaksėjimą. Jis iš esmės nesiskyrė nuo to, ką girdime gamtoje. Vėliau eksperimentas buvo pakartotas kitame kambaryje – šįkart tokiame, kuris bet kokį aidą sustiprina. Kvaksėjimas sukėlė aidą ir net labai ryškų.
Vėliau antis buvo paleista aplinkoje, imituojančioje akustinės koncertų salės sąlygas, o vėliau dar ir šalia uolos. Galiausiai buvo padaryta išvada, kad anties balsas gali sukelti aidą, tačiau jis pradeda girdėtis tik tada, kai balsas palaipsniui išnyksta ir fonetiškai susilieja su paskutiniais garsais. Taigi aidas egzistuoja, tačiau jį sunku išgirsti.
Prakeiktas kvaily! Ančių – balsų mėgdžiotojų – paslaptys
Gebėjimas mėgdžioti žmogaus balsą ar kitus garsus dažniausiai siejamas su papūgomis ar kai kuriomis giesmininkų rūšimis, tačiau tai nėra vieninteliai paukščiai, turintys šį neįprastą gebėjimą. 2021 m. paskelbtas tyrimas apie Australijos muskusinių ančių vokalinę imitaciją ir garsų mokymąsi parodė, kad paprastus girdėtus garsus gali mėgdžioti ir šios rūšies antys.Tiesa, mūsų tvenkiniuose šios rūšies nesutiksite. Kaip atskleidžia pavadinimas, jos gyvena Pietų Australijoje. Be to, jos gana didelės – patinas gali sverti nuo dviejų iki trijų kilogramų ir užaugti iki 70 centimetrų ilgio.
Tyrime dalyvavo du muskusinių ančių patinai. Pirmąjį išperėjo višta, o augino žmogus be kitų ančių draugijos. Užaugusio paukščio skleidžiami garsai buvo įrašyti. Vėliau analizuojant paaiškėjo, kad antis išmoko mėgdžioti uždaromų durų garsą. Durys buvo netoli vietos, kur antis gyveno tik išsiritusi, ir kasdien dažnai buvo atidarinėjamos bei uždarinėjamos. Kitas garsas, kurį pavyko nustatyti, buvo žmonių balsų murmesys, nors tikslių žodžių atpažinti nepavyko. Kartą netgi buvo išgirsta frazė, labai panaši į „You bloody fool!“ (liet. „Prakeiktas kvaily!“). Manoma, kad paukštis ją kelis kartus nugirdo iš šalia buvusio tyrėjo ar prižiūrėtojo. Antroji muskusinė antis, dalyvavusi tyrime, buvo išmokusi mėgdžioti kitos rūšies – Ramiojo vandenyno juodosios anties – balsą. Tai nėra vieninteliai atvejai, kai šios rūšies antys parodė gebėjimą mokytis ir atkartoti girdėtus garsus. Yra neoficialių pasakojimų apie dar vieną muskusinę antį Anglijoje, kuri mėgdžiojo netoliese gyvenusio ponio prunkštimą ir neraiškiu „Hello“ pasisveikindavo su sodininku.
Shater bilde: Australijos muskusinė antis (lot. Biziura lobata)
Bakonieriai iššaudo retas paukščių rūšis Lietuvoje? Tai klaidinanti informacija!
Laukinių ančių balsų žodynas
Įdomu, kad ančių balsai labai įvairūs. Kiekvienas jų turi savo funkciją ir yra naudojamas tam tikromis aplinkybėmis. Pagal balsą galima nustatyti ar net numatyti paukščio elgesį. Laukinių ančių balsus dar XX a. septintajame dešimtmetyje ištyrinėjo ornitologas Richardas L. Abrahamsas.
Poravimosi sezono metu ančių patelės skleidžia vadinamąjį iššaukiantį balsą. Pirmas sukvaksėjimas būna ilgesnis ir garsesnis, po jo seka kelios trumpesnės natos. Šiuo balsu patelė signalizuoja, kad pasirinko vieną patiną, plaukia prie jo ir rodo nepasitenkinimą kitais. Dažnai kvaksėjimą lydi galvos judesiai į šonus. Iš pradžių patinas į šį balsą beveik nereaguoja, tačiau vėliau, jei patelės link artėja kitas patinas, šis jį nuveja žemais, tarsi šiek tiek prikimusiais kvaksėjimais. Šis balsas girdimas ir prieš patinų kovas, ir jų metu – stipriausias patinas paprastai būna ir garsiausias. Kovai pasibaigus, nugalėtojas, žemai kvaksėdamas, veja pralaimėtoją, kuris bėgdamas nutyla.
Labai atpažįstamas laukinės anties patelės skleidžiamas garsas yra vadinamasis pasveikinimo balsas. Tai vienas iš dažniausiai medžiotojų mėgdžiojamų balsų, kurio tikslas – atkreipti praskrendančių ančių dėmesį. Paprastai jis susideda iš penkių ar šešių „pė“ garsų, kur pirmasis arba antrasis būna garsiausias, o kiti palaipsniui tylesni. Jis neretai tarnauja kaip bendravimo ir kontakto palaikymo priemonė pulke ar poroje. Šį garsą paukštis daugiausia skleidžia būdamas ant žemės arba vandenyje.
Pavasarį, ruošdamosi dėti kiaušinius ir perėti, patelės dažnai monotoniškai kvaksi, tarp kiekvieno kvaksėjimo darydamos kelių sekundžių pauzę. Tai gali atrodyti keista, nes tokie garsai galėtų pritraukti plėšrūnus. Tačiau labai tikėtina, kad taip antys gali suprasti, kur yra kitos gentainės, ir atitinkamai pasiskirstyti perėjimo teritorijoje.
Trumpi, aštrūs sukvaksėjimai girdimi, kai ančių patelės ruošiasi pakilti į dangų. Kuo arčiau pakilimo momentas, tuo garsesni balsai. Manoma, kad tai yra tarsi nutylėtas susitarimas pulke, kada visiems paukščiams reikia pakilti vienu metu. Patyręs klausytojas, net jei paukščių nematyti, girdėdamas šį palaipsniui stiprėjantį garsą, gali nustatyti, kada jie pakils. O vienu ilgu, vienskiemeniu sukvaksėjimu antis signalizuoja apie artėjantį pavojų. Jo tikslas – įspėti netoliese esančius paukščius.
Dėl fiziologinių skirtumų patinų balsas yra žemesnis, labiau nosinis. Dažniausiai pastebimas balso tipas yra jau minėtas prikimęs kvaksėjimas, kartojamas įvairiais ritmais ir skirtingu dažnumu. Taip pat patinų kvaksėjimai kartais primena gurguliavimą, pavyzdžiui, kai jie bando atkreipti į save dėmesį ar kviečia prisijungti gentainį. Šis garsas kartais taip pat naudojamas medžioklėje, siekiant privilioti paukščius.
Dar neišsiritę, bet jau bendrauja
Kai kuriuose tyrimuose teigiama, kad vieni su kitais gali komunikuoti net dar neišsiritę paukščių jaunikliai. Šis gebėjimas bendrauti dar būnant kiaušinyje yra ypač svarbus lizduočiams. Tai jaunikliai, kurie išsirita jau gerai išsivystę, gali palikti lizdą netrukus po išsiritimo ir sekti paskui motiną. Šiai grupei priklauso ir laukinės antys. Bendravimas reikalingas tam, kad visi kiaušiniai išsiristų maždaug tuo pačiu metu, nepaisant to, kad jie sudėti ne vienu metu. Tai pagerina jauniklių išgyvenimo galimybes, nes vienu metu išsiritę jie vienu metu ir paliks lizdą. Priešingu atveju, kol antis dar tupėtų ant kelių kiaušinių, ji negalėtų prižiūrėti jau vaikštinėjančių jauniklių, kurie galėtų tapti plėšrūnų aukomis.
Embrionų skleidžiami garsai skamba kaip tylus spragtelėjimas, atsirandantis jaunikliui kvėpuojant. Iš pradžių šiuos garsus, rodančius pasirengimą išsiristi, ima skleisti keli jaunikliai. Pajutus garso impulsus, pagreitėja kitų embrionų medžiagų apykaita ir jie palaipsniui prisitaiko prie spragsėjimų ritmo. Tai tęsiasi, kol ritmas suvienodėja ir visi jaunikliai tampa pasiruošę išsiristi.
Kaip išmokti atskirti įvairių ančių rūšių balsus?
Įvairių ančių rūšių balsų aprašymus galima rasti knygose. Tačiau, kaip ir daugeliu gyvenimo klausimų – geriausiai ir greičiausiai kažko naujo galima išmokti praktiškai. Todėl ir ančių balsų atpažinimo geriausia pamoka yra išėjimas į gamtą, idealiu atveju – kartu su patyrusiu žmogumi, kuris gali parodyti ir paaiškinti. Geras namų darbas, kurį verta atlikti prieš einant į gamtą – paklausyti paukščių balsų įrašų.
Tyrimas – kurios švilpynės yra veiksmingesnės?
Apsilankius įvairiose medžioklės parduotuvėse, galima pastebėti, kad ančių švilpynių pasirinkimas yra gana didelis. Jei dar pažvelgsite į JAV medžioklės internetinių parduotuvių asortimentą, galima visiškai pasimesti. Medinės, plastikinės, įvairių formų, uždaros arba atviros – yra iš ko rinktis. Trumpas, paprastas patarimas pradedančiajam būtų pasirinkti atviro tipo švilpynes, nes jų naudojimas bus daug paprastesnis ir patogesnis. Įsisavinus pagrindus, bus galima pereiti prie uždaro tipo švilpynių, su kuriomis galima išgauti turtingesnį garsą.
Yra buvę bandymų šį pasirinkimo klausimą nagrinėti moksliškai. Pavyzdžiui, Misisipės valstijos universitete atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, kokios medžiagos ir konstrukcijos švilpynės tiksliausiai gali atkartoti anties balsą. Kaip pagrindinis vienetas tyrime buvo naudojamas anksčiau aprašytas laukinės anties patelės skleidžiamas garsas, vadinamas pasveikinimo balsu.
Tyrimo autorius Jamesas Thomasas Callicottas įrašė laukinių ančių balsus gamtoje, tada pakvietė patyrusius ančių balsų mėgdžiotojus ir paprašė kiekvieno atkartoti įrašytus balsus, naudojant įvairias medines švilpynes. Vėliau garsai buvo palyginti ir atlikta analizė. Rezultatai parodė, kad nė vienam tyrimo dalyviui nepavyko visiškai tiksliai atkartoti girdėto anties balso, tačiau kai kurie pavyzdžiai buvo arti tobulumo.
Kalbant apie švilpynių konstrukcijos ypatumus, tikslesnius rezultatus pavyko pasiekti tiems, kurie naudojo švilpynes su dviem liežuvėliais, o ne vienu. Reikšmės turėjo ir švilpynės medžiaga. Natūraliausiai balsą pavyko atkartoti švilpynėmis, pagamintomis iš tokios medžiagos ir liežuvėlių skaičiaus derinio: bukalapės dalbergijos (lot. Dalbergia retusa) švilpynė su dviem liežuvėliais, obuolinės makliūros (lot. Maclura pomifera) švilpynė su vienu arba dviem liežuvėliais ir karijos (lot. Carya sp.) švilpynė su dviem liežuvėliais. Tyrėjas padarė išvadą, kad didelę reikšmę siekiant išgauti kokybišką, natūralų garsą turi švilpynės liežuvėlių skaičius (geriausia – du liežuvėliai) ir medienos kietumas – kuo kietesnė mediena, iš kurios pagaminta švilpynė, tuo natūralesnį, tikslesnį garsą galima išgauti.
Prenumeruokite čia!
