Patirtis

Ar šernai gali sugrįžti?0

Nuotrauka: Kevin Jackson, unsplash.com

Pastaruosius šešerius metus daugiau kalbama apie tai, kaip šernus intensyviau medžioti stabdant afrikinį kiaulių marą (AKM), o ne tai, kaip juos tvariai kontroliuoti. Maras vis dar klaidžioja mūsų laukuose ir miškuose. Mažėjant šernų ir maras išsikvepia, nors, žinoma, tai dar ne pabaiga. Tai nereiškia, kad galime vėl šernus tausoti ir nemedžioti. Kaip matėme keletą pastarųjų metų – ką taupo taupuolis, tą grobia grobikas, šiuo atveju kalba eina apie marą.

Vis dėlto daugelyje vietų šernų populiacija pamažu atsinaujina. Jeigu ją kontroliuotume tinkamai medžiodami, yra vilties, kad maras negrįš. Tačiau didelio optimizmo šiuo klausimu negalima turėti. Šernams, lyginant su elniais, briedžiais ir stirnomis, būdingas labai didelis prieauglis, net iki 200 proc., o tai iš tiesų garantuoja, kad šernų populiacija gali ir labai greitai atsigauti net itin sumažėjusi. Medžiojant šernus ypatingą dėmesį reikia skirti populiacijos struktūrai, atrenkant silpnesnius ir mažesnius, paliekant stipresnius individus.

Regis, AKM pamažu jau galime pamiršti, bet, pavyzdžiui, Vokietijoje viskas tik prasideda, nes šią vasarą čia nustatyti pirmieji viruso atvejai ir atrodo, kad liga šalyje gana sparčiai plinta. Spalio 29 d. Vokietijoje oficialiai patvirtinti jau 103 AKM atvejai.

Rangas, žemiausi šernai, patinas

Šernė

Antra pagal rangą po dominuojančios šernės yra kita vyriausia šernė, o jeigu šernių amžius toks pats, tada svarbi tampa kūno masė. Jeigu gyvūnas sužeidžiamas, jis praranda savo poziciją. Pasveikęs gali vėl atgauti savo vietą kaimenėje. Vis dėlto kaimenė gali ir apleisti sužeistą ar ligotą žvėrį, nes tai trukdo jai laisvai judėti, kelia papildomą riziką. Lengvai sužeisti gyvūnai lieka būryje, ir jis juos visada gina. Taip, gyvūnų pasaulyje svarbu, ar gyvūnas sugebės išgyventi.

Įmanoma, kad nedidelės nepažįstamos kaimenės susijungia į vieną didelę. Būriui gali priklausyti ir šernė, kuri dėl įvairių priežasčių neturi jauniklių. Tai retas reiškinys, bet tokių atvejų pastebėta.

Kova dėl rango prasideda dar jauniklio amžiuje. Tokias jauniklių kovas galima pastebėti šėrimo vietose – geriausias vietas visada užima tie patys šerniukai. Tai nustatė vokiečių mokslininkai, kurie šerniukus pažymėjo.

10–13 metų pasiekusi dominuojanti šernė kaimenę palieka. Tai daro ir antra pagal rangą patelė. Ji dar kurį laiką gyvens kaip kukli vienišė, kartkartėmis gali sutikti savo būrį, pagyventi kurį laiką drauge, bet nebe dominuojančioje pozicijoje. Ji paklus vadovaujančiai šernei, nebus su ją agresyvi. Gyvenimo pabaigoje šernė greitai netenka svorio – tai susiję su dylančiais dantimis ir bendra jų būkle.

Dažniausiai ji taip ir nespėja pakeisti kailio iš žieminio į vasarinį. Tačiau yra ir priešingų pastebėjimų – kartais senatvėje šernės būna labai stiprios ir iš išvaizdos net primena šerną. Būna atvejų, kai jos net padeda jaunesnei būrio vadei. Manoma, kad šernė su kaimene lieka tol, kol gali atsivesti palikuonių. Su amžiumi netekdama šios galimybės, šernė praranda ir savo statusą.

Šernas

Kuiliai gyvenimą praleidžia kaip viengungiai, atskirai nuo savo motinos būrio. Jis gali turėti jaunesnių „adjutantų“, kurie sekioja šerną, kartais sudarydami nemažus būrelius, jeigu populiacijos didesnis tankis. Su kaimene patinas daugiausia susitinka tik per rują. Yra įvairių pastebėjimų.

Kai kuriose vietose patinai kartu su kaimene visai nepastebimi, bet pasitaiko, kad šernas vasarą ėda kartu su kaimene, net jeigu su jokia šerne nesiporuoja. Trečiaisiais gyvenimo metais, kai šernas pasiekia tam tikrą kūno masę, kaimenės šernės stengiasi jį išvaryti. Ne per rują keli stiprūs šernai gali susiburti į nedidelį būrelį, nors daugiau kaip trys šernai drauge retai pastebimi.

Dažniau pastebimas stiprus patinas drauge su jaunesniu palydovu. Paprastai į lauką ar prie šėryklos pirmas išeina jaunasis, tik tada pasirodo vyresnysis. Kuo patinas stipresnis, tuo jo rangas per rują aukštesnis ir kiti šernai jam tampa pavaldūs. Vis dėlto kuo senesnis patinas, tuo sunkiau nustatyti jo amžių. Jei smulkesnis šernas vis dėlto įveikia stambesnį, nugalėtojas paprastai būna senesnis. Būna ir taip, kad jaunesnieji seno nepuls – gal todėl, kad nelaiko jo konkurentu, o gal ir iš pagarbos.

Nuotrauka: Kevin Jackson, unsplash.com

Ruja

Tyrinėdami šernų rują vokiečiai pastebėjo, kad per sinchronizuotą rują pajėgių ir senų patinų yra tiek, kiek kaimenėje yra daugintis pasirengusių patelių, ir tai nustatyta skirtingose kaimenėse. Iki šiol per mažai dėmesio skirta įvairiems biologiniams įvykiams gyvūnų gyvenime.

Sinchronizuota ruja garantuoja, kad vienu metu bus apvaisintos visų amžių ir dydžių šernės, nepaliekant nė vienos, ir tada rujos nereikės kartoti, o jaunikliai gims vienu metu pavasarį. Be to, įdomu, kad vieną šernę gali apvaisinti keli šernai, o tai reiškia, kad jos palikuonys turės skirtingus tėvus.

Prieaugis

Šernų populiacijos prieaugis tiesiogiai priklauso nuo maisto bazės žiemą ir oro sąlygų gimstant jaunikliams, o labiausiai – nuo populiacijos struktūros. Mūsų platumose reikšminga tai, ar tais metais ąžuolai turi gilių, kitose šalyse svarbus ir gluosnių vaisių derlius.

Įtakos turi ir lapuočių kiekis miško plotuose, taip pat reikšmingas, bet mažiau – medžiotojų skaičius ir aktyvumas. Būtent maisto prieinamumas turi nemažą įtaką šernų skaičiui, todėl ir kovojant su AKM itin akcentuojama tai, kad būtų apribotas šernų šėrimas. Nors reikia pasakyti, kad šie ribojimai neturi greito efekto, o tinkamomis oro sąlygomis jie gali net visiškai neturėti įtakos.

Taip pat itin reikšmingos žemės ūkio kultūros ir jų prieinamumas – jos tiesiogiai susijusios su šernų skaičiaus didėjimu. Švelnesnis klimatas su turtinga augalija tiesiogiai veikia šernų skaičių, kai nėra jokio kito veiksnio, kuris katastrofiškai atsilieptų populiacijos dydžiui. Dar vienas veiksnys, į kurį reikėtų atsižvelgti, yra šerniukių, kurios anksti pasiekia lytinę brandą, skaičius, ir tai tiesiogiai priklauso nuo maisto bazės.

Normaliomis sąlygomis biologinis prieaugis nuolat kinta. Jeigu konkrečiais metais nebuvo gausaus ąžuolo gilių derliaus, kitais metais bus daug mažiau jauniklių. Vokiečių mokslininkai pastebėjo, kad gilių gausiais metais kiekviena šernė vidutiniškai susilaukia 4,5 jauniklio, o metais, kai gilių nėra – 3.

Nuotrauka: AAD

Jaunikliai

Gimus jaunikliams, šernė įrengia guolį – padengia jį žole, paparčiais ar bet kokia kita sausa medžiaga. Vieta ir būdas, kaip įrengiamas guolis, priklauso nuo šernės amžiaus. Jaunos šernaitės gali pasidaryti guolį jaunikliams nesaugioje vietoje ar nesaugiu būdu. Šernė ilgainiui išmoks, kokiu būdu suformuoti guolį, kad jis būtų saugus ir joks nelauktas prašalaitis jo nepastebėtų.

Įvairūs pastebėjimai rodo, kad šernė su jaunikliais guolyje bus 8–14 dienų. Jei guolis įrengtas protingai ir šernės niekas nesutrikdo, ji jauniklių nepalieka. Problemų gali kilti, jeigu jaunikliai gimę vėlai ir mama pabaidoma, pavyzdžiui, per medžioklę su varovais, – tada mažyliai gali žūti.

Susiję straipsniai

Jeigu oro sąlygos geros, šerniukams gresia mažiau pavojų, net jeigu vėsu. Šerniukams paaugus, net jeigu jie atskirti nuo motinos, netrukus jie vieni kitus suras, nebent šernę per toli nugena, tarkime, šunys. Vėliau šernė su jaunikliais vėl prisijungia prie šeimos, jeigu tokia yra.

Jeigu šerniukai kaimenėje pameta savo motiną, juos „įvaikina“ kitos šernės, nors iki 6 savaičių juos žindo tik motina. Našlaičiams gauti svetimos motinos pieno sunkoka, dažniausiai ji nesileidžia. Našlaičiams kaimenė leidžia sekti iš paskos ir jais pasirūpina.
Jeigu šernė turi mažylių, ji gali tapti labai agresyvi, ypač kai žmogus priartėja prie guolio ar atsiduria tarp šerniukų ir motinos.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.