„Niekuo nekaltus lapių jauniklius galima šaudyti liepą ir rugpjūtį!“ – toks provokuojantis šūkis pasirodė Danijos gamtos apsaugos draugijos socialinės medijos kampanijoje, raginant žmones aukoti lėšas ir prisijungti prie organizacijos siekiant išgelbėti lapes. Žmonėms, kuriems medžioklė atrodo nepriimtina ir kurie instinktyviai nepritaria gyvūnų žudymui, mintis, kad medžiojami gyvūnai, kurių net nevalgome, gali pasirodyti nesuprantama ir moraliai atgrasi.
Kokia tikroji lapių medžioklės priežastis, jei jų mėsa nėra naudojama maistui? Šis klausimas kelia aršias diskusijas tarp gamtosaugininkų ir medžiotojų – vieni mano, kad medžioklė yra žiauri ir nereikalinga, kiti teigia, kad tai būtina ekosistemų pusiausvyrai palaikyti ir plėšrūnų populiacijai reguliuoti. Kur slypi tiesa?
Lapiukų kanibalizmas, gyvūnai šalia žmonių, vilkas nutempė briedžiuką – Miško naujienos #5
Populiacijos kontrolė: būtinybė ar žiaurus kišimasis?
Terminas „populiacijos kontrolė“ gali skambėti ciniškai ir technokratiškai, tačiau iš esmės tai yra žmonių įsikišimas į natūralius procesus, siekiant reguliuoti tam tikrų rūšių gyvūnų skaičių. Tokių plėšrūnų kaip lapės medžioklė nėra vien tik tradicijų ar pramogos klausimas, dažniausiai tai turi ekologinį ir praktinį pagrindą.
Europoje plėšrūnų populiacijos reguliavimas visada buvo susijęs su žmogaus formuojama aplinka. Anksčiau lapės buvo medžiojamos ir dėl vertingų kailių, tačiau šiandien ši priežastis nebeturi reikšmės. Nepaisant to, plėšrūnų medžioklė tęsiasi, bet su kitu tikslu.
Istoriškai pagrindinė populiacijos kontrolės priežastis buvo naminių gyvulių apsauga – siekis išsaugoti avis, vištas ir kitus ūkinius gyvūnus nuo plėšrūnų. Kita svarbi priežastis – medžiojamųjų gyvūnų išteklių valdymas. Tačiau šiandien atsirado dar viena svarbi dimensija – nykstančių ir nemedžiojamų rūšių apsauga.
Didėjant žmogaus poveikiui gamtai ir plėtojant monokultūrų žemdirbystę, daug laukinės gamtos rūšių netenka tinkamų gyvenamųjų buveinių (pvz., kiškiai, kurapkos), o plėšrūnų, lengvai prisitaikančių prie žmogaus aplinkos, sparčiai daugėja. Todėl klausimas ne vien apie medžioklės etiką, bet ir apie gamtos pusiausvyros palaikymą bei biologinės įvairovės išsaugojimą.
Žmogaus įtaka gamtai: ar tikrai galime likti nuošalyje?
Dažnai girdime nuomonę, kad žmonės neturėtų kištis į gamtos procesus. Tačiau ignoruoti tai, kad oportunistiniai plėšrūnai (pvz., lapės, usūriniai šunys, benamės katės, kanadinės audinės ir kirai) gauna didžiulę naudą iš žmogaus veiklos, reiškia atsisakyti pripažinti realybę.
Žmogaus veikla kuria idealias sąlygas plėšrūnams, užtikrindama jiems stabilų ir gausų maisto šaltinį:
• Žemdirbystė skatina pelių ir žiurkių populiacijos augimą.
• Benamės katės, kurios dažnai būna šeriamos, išlaiko aukštą populiacijos lygį miestuose ir kaimo vietovėse.
• Maitėdos, tokios kaip varnos ir lapės, naudojasi lengvai prieinamais maisto šaltiniais: automobilių partrenktais gyvūnais, į pastatus ar vėjo jėgaines atsitrenkusiais paukščiais, sąvartynų ir buitinėmis atliekomis.
Taigi gamta nėra „savaime reguliuojama“ – žmogaus veikla iš esmės keičia plėšrūnų ir jų aukų populiacijas, dažnai sukurdama nesubalansuotas ekosistemas. Todėl klausimas nėra „ar galime kištis“, bet „ar galime sau leisti to nedaryti“?
Kai gamta praranda pusiausvyrą: plėšrūnų perteklius ir nykstančios rūšys
Ant žemės perintys paukščiai, tokie kaip tetervinai ir kurtiniai, taip pat kai kurie smulkieji žinduoliai, susiduria su milžiniškais iššūkiais, kuriuos lemia žmogaus suformuotos monokultūros. Tokios vienarūšės žemės ūkio paskirties teritorijos naikina jų gyvenamąsias buveines, sumažina maisto šaltinius ir apsunkina išlikimą, o plėšrūnai, lengvai prisitaikantys prie naujų sąlygų (pvz., lapės ir usūriniai šunys), toliau klesti.
Rezultatas?
• Mes (žmonės) mažiname tinkamas sąlygas vienoms rūšims.
• Kuriame idealias sąlygas plėšrūnams.
• Nereguliuojamos plėšrūnų populiacijos dar labiau kelia grėsmę nykstančioms rūšims.
Jei nesiimame jokių veiksmų, natūralus balansas suyra, o labiausiai nukenčia tos rūšys, kurios negali prisitaikyti prie žmogaus pakeistos aplinkos.
Plėšrūnų medžioklė – gamtos balanso atkūrimas, o ne sunaikinimas
Medžiodami plėšrūnus, mes nesiekiame visiško jų išnaikinimo, bet siekiame reguliuoti jų populiaciją, kad atstatytume natūralią ekosistemos pusiausvyrą. Tai nereiškia plėšrūnų naikinimo – niekas to nesiekia, o tai net ir neįmanoma. Tai reiškia, kad reikia sumažinti jų skaičių iki tokio lygio, kuris užtikrintų stabilią ir sveiką laukinių gyvūnų populiaciją.
Moksliniai tyrimai rodo, kad plėšrūnų skaičiaus reguliavimas teigiamai veikia jų aukų populiacijas. Net Danijos gamtos agentūra, bendradarbiaudama su Danijos ornitologų draugija (kuri paprastai nepritaria medžioklei), vykdo lapių ir usūrinių šunų populiacijos kontrolę, siekdama apsaugoti retus ir nykstančius paukščius. Pavyzdžiui, Langlio saloje viena lapių šeima per vieną vasarą beveik visiškai sunaikino vietinių perinčių paukščių populiaciją.
Tai įrodo, kad plėšrūnų kontrolė nėra kaprizas, bet būtinybė, siekiant užtikrinti ilgalaikį laukinių rūšių išlikimą ir biologinės įvairovės išsaugojimą.
Tekstas: Jens Ulrik Høgh
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
