Tekstas: Egilis Panėvičius
Nuotraukos: Ivaras Koloda
Šis beveik visaėdis gyvūnas dėl savo mėsos medžiojamas jau nuo mezolito eros. Mūsų dienomis šis gyvūnas aktyviai medžiojamas ne tik dėl mėsos, bet ir siekiant gauti trofėjų bei populiacijos reguliavimo tikslais. Vienas iš būdų medžioklės įgūdžiams tobulinti – suprasti, kaip įvairūs pojūčiai padeda gyvūnams išgyventi miške. Žinant, kaip veikia šernų kvapų detektorius-nosis, kaip jie girdi ir mato, galima geriau nustatyti, kur šernų rasti ar sulaukti. Šernų pojūčių supratimas neabejotinai padeda tapti geresniu ir sėkmingesniu medžiotoju.
Pastebėjimas praėjusį medžioklės sezoną privertė susimąstyti apie šerną kaip kai ką daugiau nei vien tik medžioklės laimikį ir trofėjų. Pastebėjau įdomių dalykų, kurie rodo, kaip šernai taip sėkmingai išgyveno iki šių dienų, kodėl jie tokie jautrūs ir netgi apdovanoti savotišku intelektu. Apie savo pastebėjimą papasakosiu vėliau, o dabar reikia suprasti dėsningumus, dėl kurių šernai yra tokie vislūs ir įdomūs net ir už medžioklės sąvokos ribų.
Iš penkių pagrindinių juslių šernai savo kasdieniame gyvenime dažniausiai naudoja keturias: uoslę, regėjimą, klausą ir lytėjimą. Iš visų ryškiausiai išsiskiria uoslė. Tik nedaugelis kitų gyvūnų turi taip gerai išvystytą uoslę kaip kiaulės. Šernai uosle gali nustatyti pageidaujamus maisto šaltinius net giliai po žeme. Rasti vabzdžių lervas, mėgstamas augalų šaknis ir net pelių guolius nesutrukdys net gilesnis nei 30 centimetrų storio dirvožemio ar sniego sluoksnis. Jau nekalbant apie pasinaudojimą vėju ieškant maisto ir aptinkant galimas grėsmes įspūdingu atstumu. Esant palankioms oro sąlygoms kvapus jie geba nustatyti net kelių kilometrų atstumu.
To verta nepamiršti ruošiantis į šernų medžioklę tiek sėlinant, tiek tykant, sėdint prie šėryklos ar bokštelyje, saugant pasėlius ar kukurūzus. Šernai turi vieną galingiausių, labiausiai išvystytų uoslių tarp medžiojamųjų gyvūnų. Šerno uoslės organo ląstelių dydis, skaičius ir tankis net lenkia šuns nosies parodytus rezultatus. Amerikiečių mokslininkai šerno genome aptiko labai daug genų (1301), tiesiogiai atsakingų už gebėjimą atskirti kvapus, ir dar 343, kurie iš dalies dalyvauja šiame procese.
Šis didžiulis genų skaičius paaiškina ir šerno gebėjimą suvokti platų aromatų spektrą, dėl to šernai tiek sėkmingai randa maisto, tiek geba išgyventi ir rasti bei atpažinti kitus rūšies individus. Uoslė taip pat yra pirmoji jų gynyba nuo plėšrūnų, įskaitant žmones – medžiotojus. Knyslė taip pat labai svarbi bendraujant su kitais savo broliais ir seserimis. Kitam šernui identifikuoti ir atpažinti šernai susiliečia nosimis, vienas kitą apuostydami. Mamos ir vaiko atpažinimas vyksta per kvapą, kai jie susiliečia nosimis. Paršeliai motiną atpažįsta ir iš kvapo, sklindančio iš paršavedės priekinių kojų liaukos.
Snukis ir aplink jį esantys plaukeliai yra labai jautrus lytėjimo organas, kaip ir apatinė lūpa, liežuvis, kuriais šernai gali pakelti nuo žemės atskirus grūdus ir smulkias vabzdžių lervas. Kalbant apie liežuvį, reikia pridurti, kad šernai turi gerai išvystytą skonio pojūtį, leidžiantį išvengti nuodingų augalų ir atskirti net skirtingas bulvių veisles. Ištirta, kad jie pirmenybę teikia toms bulvių veislėms, kuriose daugiau krakmolo.
Ne tik uoslė, bet ir klausa yra puiki priemonė apsisaugoti, ji atlieka svarbų vaidmenį ne tik aptinkant priešus, bet ir bendraujant. Šernai gali atpažinti individus pagal balsą. Gera klausa šernai net geba aptikti pelės buvimo vietą po storu augmenijos sluoksniu. Šernai gerai girdi ir supranta garsą, pavyzdžiui, ar tai būtų vėjo, grioviuose tekančio vandens čiurlenimo ar galimo priešo, neatsargaus medžiotojo sukeltas garsas, todėl tyliai prisėlinti prie potencialios šernų buvimo vietos be galo svarbu. Šernas vengs bet kokio neįprasto garso ir pasišalins dar prieš jums ateinant į vietą, kurioje jis ką tik buvo.
Šernai nėra silpnaregiai ir tikrai nėra beveik akli, kaip dažnai sakoma. Taip, jų regėjimo negalima lyginti su, pavyzdžiui, elnio regos gebėjimais, bet nėra ir taip, kad bėgdamas mišku šernas kakta rėžtųsi į medžius. Regėjimas jo vidutiniškas, bet pakankamai geras, kad puikiai suvoktų judėjimą ar neįprastus objektus netoli savęs. Šerno akis įžiūri judančius objektus net iki šimto metrų, tačiau dažnai nereaguoja, nes matomo objekto nesuvokia kaip tiesioginės grėsmės. Vis dėlto bet koks netoliese vykstantis judėjimas ar net šešėliai skatins šernus bėgti. Tai reikėtų žinoti, jei tamsiuoju paros metu naudojamas dirbtinis apšvietimas. Kiekviena akimi šernas mato daugiau nei 300 laipsnių kampu, taigi gali suvokti, kas vyksta aplinkui, ir beveik visur aptinka besiartinančius plėšrūnus. Lieka tik 60 laipsnių akloji zona visai užnugaryje.
Skirtingai nei elnių, šerno regos spalvinė skiriamoji geba yra prastesnė. Neseniai mokslininkai išsiaiškino, kad šernų regėjimas yra dvispalvis, o tai reiškia, kad jų akyse yra du pigmento kūgeliai spalvoms atpažinti. Iki šiol atlikti eksperimentai rodė, kad šernas gali matyti mėlyną ir žalią bangų ilgį, bet nemato spalvų intensyvumo. Šerno akies struktūra pritaikyta gerai matyti šviesoje ir prieblandoje, šerno akyje nėra Tapetum lucidum, kuris yra daugelio stuburinių ir kai kurių kitų gyvūnų akies audinyje. Tiesiai už tinklainės yra retroreflektorius, atspindintis matomą šviesą atgal per tinklainę, didindamas į fotoreceptorius patenkančios šviesos kiekį. Tapetum lucidum prisideda prie geresnio kai kurių gyvūnų naktinio regėjimo. Tokią akių struktūrą turi ir kiti laukiniai gyvūnai, pavyzdžiui, taurieji elniai, kurių regėjimo ypatybės išsamiau aprašytos žurnalo Medžioklė 2023 metų rugsėjo numeryje.
Šernų regėjimas yra monokulinis, tai reiškia, kad kiekviena akis mato atskirai, fokusuojasi į skirtingus daiktus. Mokslininkai taip pat kelia hipotezę, kad tokia šerno akies sandara ir jos ypatumai galėtų liudyti, kad evoliucijoje šernai prisitaikė būti aktyvesni prieblandoje ir dieną, o ne naktį. Tačiau gali būti, kad šernams gebėjimas matyti tamsoje nėra toks svarbus, nes kaip būtiniausi išgyventi ir pavojui atpažinti naudojami uoslė ir klausa.
Šernui gamtoje išgyventi padeda ne tik pojūčiai, bet ir intelektas. Šernai yra gana protingi gyvūnai, tai rodo faktas, kad juos galima net prisijaukinti ir dresuoti. Šią savybę medžiotojas gali išnaudoti savo naudai, nes šernas labai ilgai prisimena vietą ir sąlygas, kur maitinosi ir nebuvo trikdomas. Šiais laikais kone kiekvienas medžiotojas prie šėryklos turi vaizdo kamerą, dėl kurios yra galimybė stebėti, kada, kiek ir kokiomis sąlygomis lankosi šernai. Reguliariai stebint ir fiksuojant šiuos įpročius, galima sėkmingai sulaukti išalkusio gyvūno konkrečioje vietoje ar šėrykloje ir jį sumedžioti. Protą liudija ir tai, kad šernai kruopščiai renkasi vietą įsikurti. Netgi būtų galima sakyti, kad vietą vertina strategiškai, nes nuolatinius namus šernai sukuria tik tada, kai yra pakankamai maisto išteklių, vandens ir pabėgti tinkamos sąlygos. Taip pat svarbu, kad vietovė nebūtų dažnai trikdoma ir joje nebūtų per daug medžiojama.
Šernų algoritmas
Į mano medžiotojų klubo teritorijas šernai užsuka gana retai, todėl pradėjau analizuoti jų įpročius, kad pavyktų sulaukti ir sumedžioti kurį nors iš šernų. Pastebėjau, kad prie šėryklos šernai visada ateina dvi dienas iš eilės apie antrą valandą nakties. Kalbėdamiesi su klubo nariu padarėme išvadą, kad mūsų stebėjimai panašūs. Pradėjau galvoti apie šį įprotį ir nusprendžiau pradėti vesti kalendorių: žymėjau atėjimo dienas ir laiką, taip pat mėnulio fazes. Pridursiu, kad analizuodamas mėnulio fazes sutapimų nepastebėjau.
Vis dėlto per keturis mėnesius nedidelis šešių šernų būrelis ateidavo prie šėryklos beveik šveicariško laikrodžio tikslumu. Konkrečiai – skaičiuojant nuo pirmojo dviejų dienų vizito, antrasis kartas buvo 32 ir 33 dieną. Kitas kartas buvo po 33 ir 34 dienų. Vėl 34 dienos – ir trečias apsilankymas. Ketvirtasis kartas praėjusių metų šernui buvo lemtingas, jis buvo sėkmingai sumedžiotas, kaip ir sulaužytas šitas trumpas, bet nuolatinis lankymosi algoritmas. Išvada tokia, kad reikia skaičiuoti toliau ir analizuoti siekiant patikrinti algoritmo teoriją ir pritaikyti ją kitai sėkmingai medžioklei. Girdėtas ir faktas apie šernų bandos dydį ir šį ciklišką apsilankymą konkrečiose vietose. Konkrečiai kalbant: kuo daugiau šernų miške ir kuo gausesnė šernų banda, tuo dažnesnis lankymosi ciklas.
Šernai moka skaičiuoti ar vadovaujasi kita logika? Kai užduodu sau šį klausimą, atmintyje iškyla vyresnių medžiotojų žodžiai. Einant tykoti į bokštelį reikia pasiimti su savimi žmoną, kad vėliau ją siųstum namo. Nelogiška? Visai ne, nes gali būti, kad šernai savo pojūčiais supranta, jog medžiotojas nuėjo į bokštą ar jo kryptimi, bet nemoka suskaičiuoti, kiek einančiųjų buvo ir kiek po akimirkos su visais savo kvapais ir triukšmais vėl pasišalino, užfiksuotas tik atėjimo ir pasišalinimo faktas Tiesa, logika ar medžiotojo istorija – tai belieka spręsti ir išbandyti kiekvienam.
Dar vienas patyrusių medžiotojų patarimas: artėdamas prie šernų bandos eik drąsiai, bet laikykis monotoniško žingsnio. Net kai sustoji pasiklausyti, žingsniuok taip pat monotoniškai vietoje. Taip žingsniuojant prie šernų bandos galima prieiti garantuoto šūvio tikslumu, tačiau vos sustojus reikia būti pasiruošusiam šauti. Artėjant prie vienišo šerno reikia eiti atsargiai, prieš vėją, klausytis, ar šernas ėda. Jei čepsi, reikia eiti artyn, kai nutyla – stop! Tą akimirką šernas klausosi ir stebi aplinką.
