Afrikoje gyvenantis hieninis šuo savo išvaizda tiksliai atitinka savo rūšies pavadinimą – kažkas tarp šuns ir hienos. Tiesa, skirtingai nei hienos, hieninis šuo vis dar priklauso šuninių šeimai.
Šiems plėšrūnams buvo suteiktas nykstančios rūšies statusas, todėl biologai stengiasi išlaikyti palankią jų populiacijos būklę. Šiai rūšiai daugiausia grėsmės kelia buveinių susiskaidymas, nes hieniniai šunys gyvena gaujomis ir jiems reikia didelių gyvenamųjų plotų.
Sulaukę dvejų metų jaunikliai dažniausiai palieka gaują ir iškeliauja gyventi kitur, bet jei kitur gyventi tinkami plotai nėra pakankamai dideli, tenka pasilikti ten pat. Laikui bėgant tokiomis sąlygomis populiacijai iškyla nauja grėsmė – giminingumas. Dėl to hieniniai šunys dažniau serga įvairiomis ligomis, pavyzdžiui, pasiutlige, mėsėdžių maru.
Siekiant užkirsti kelią giminingumui nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigos bandoma dirbtinai sukurti hieninių šunų grupes, susidedančias iš dviejų genetiškai skirtingų gaujų gyvūnų, o tada jų atsivestus jauniklius paleisti į laisvę. Šis būdas turi svarbų trūkumą – naujai kuriama gauja daugiausia yra sudaryta iš jaunų gyvūnų ir sugeba išsikovoti labai nedidelę teritoriją, todėl reikėtų apytikriai 300 metų, kad šis dirbtinai sukurtas genetinis derinys išplistų ir atnaujintų jau esamą populiaciją.
Dabar mokslininkams kilo nauja mintis – dirbtinis apvaisinimas, leidžiantis tam tikram laikui užšaldyti hieninių šunų patino spermą ir ja apvaisinti patelę iš kitos gaujos. Tokiu būdu tikimasi tobulinti genetinę bazę greičiau ir išvengti fizinio gyvūnų judėjimo, keliančio jiems stresą.
Lokių daugiau nei šernų! Filmuota Slovakijoje
Patogu ir greita! Prenumeruokite arba pirkite žurnalą internetu!
