Su medžiotoju ir ūkininku Broniumi Godvaišu susipažinau po mūsų žurnalo seno draugo ir rėmėjo Gedimino Žiūko rekomendacijos. Iškart pasirodė labai įdomu pasikalbėti su žmogumi, kurį būtų galima pavadinti stambiu ūkininku. Kartu jis turi didelę medžioklės patirtį, o savo pomėgį perdavė ir visiems savo vaikams.
Vizitinė kortelė
B. Godvaišas gimė 1959 m. liepos 24 d. Raseinių rajono Vainotiškių kaime, ūkininkų šeimoje. Jis turi penkis brolius ir seseris, o pats – tris vaikus. Visi jie – medžiotojai. Be ūkininkavimo visą gyvenimą dirbo vairavimo instruktoriumi. Anksčiau augino pienines karves, dabar pagrindinė veiklos kryptis – įvairių žemės ūkio kultūrų auginimas. Bronius yra medžiotojų klubo Luknė narys.
Žemės savininkai vs. medžiotojai
Pirmoji tema, kuri atėjo į galvą, žinoma, buvo žemės savininkų, tarp jų ir ūkininkų, santykiai su medžiotojų klubais. Kaip žinome, šia tema šiandien plačiai diskutuojama, vis pasigirsta siūlymų keisti medžioklės plotų sistemą. Todėl pirmasis klausimas pašnekovui buvo apie tai, kaip jis vertina vadinamąją žemės savininkų ir medžiotojų konflikto problemą.
„Tiek tarp ūkininkų, tiek tarp medžiotojų yra įvairių žmonių. Aš nemėginčiau teisinti nei vienų, nei kitų, bet labai svarbu ieškoti bendros kalbos kiekvienoje situacijoje. Aš irgi esu medžiotojas ir ūkininkas, irgi medžioju, o kartu kenčiu nuo laukinių gyvūnų daromos žalos. Tai natūralus procesas, kurį reikia suprasti“, – sakė medžiotojas.
„Jie daro mums žalą, bet ir mes darome įtaką laukinių gyvūnų populiacijoms, jas mažiname. Viskam turi būti pusiausvyra, ir turime priimti tai, kad natūralios sąlygos gali sumažinti ūkininko pelną.“
Tęsiant pokalbį apie medžiotojų ir žemės savininkų nesutarimus, Bronius paminėjo vieną pavyzdį: „Ar prisimenate, anksčiau buvo valstybiniai komercinės medžioklės plotai. Buvo nuspręsta dalį jų parduoti aukcione. Pagrindinė idėja buvo sukurti tokius medžioklės plotus, kur būtų galima medžioti žmonėms, nepriklausantiems jokiam medžiotojų klubui. Kas įvyko iš tikrųjų? Aukcionuose šiuos plotus įsigijo žmonės, kurie tam turėjo lėšų. Jokie medžiotojų klubai ten nesusikūrė, nes šie plotai tapo beveik privačiomis medžioklės teritorijomis, kuriose prieigą turi tik vienas ar keli žmonės.“
Šis pavyzdys buvo pokalbio tąsa apie neseniai išsakytą siūlymą keisti medžioklės plotų sistemą. Šią idėją mūsų pašnekovas atmeta kaip destruktyvią: „Šiuo metu Lietuvoje galiojanti labai teisinga ir praktiška plotų sistema leidžia racionaliai medžioti po visą medžioklei tinkamą valstybės teritoriją. Jei ši sistema būtų sugriauta mažos žmonių grupės interesų labui, visa medžioklės ūkio sistema gali sugriūti. Esama medžioklės plotų sistema daugumai klubų suteikia lygias galimybes. Vidutinis plotų dydis yra apie 10 tūkst. hektarų, ir tokioje teritorijoje jau galima formuoti gyvūnų populiacijas bei auginti trofėjinius gyvūnus. Jei medžiotojams bus leista kurti plotus sutarties pagrindu, klubų teritorijos bus suskaidytos į mažesnius gabalus ir apie selekcinę medžioklę galėsime pamiršti. Tuomet galios principas: jeigu nepamedžiojau aš, pamedžios kas nors kitas!“
Per ankstyvo stirninių medžioklės sezono poveikis
Remdamasis savo daugiamete patirtimi, mūsų pašnekovas kritiškai atsiliepė apie prieš keletą metų priimtą sprendimą perkelti stirninių medžioklės sezono pradžią į gegužės pirmąją.
„Esu visiškai įsitikinęs, kad tai nebuvo teisingas sprendimas. Mintis juk buvo labai gera – sudaryti galimybę tuo metu, kai augalija dar nėra suvešėjusi ir būsimos rujos teritorijos dar nėra pasidalintos, sumedžioti neperspektyvius jauniklius ir selekcinius egzempliorius. Bet kaip vyksta realybėje? Dauguma medžiotojų šiuo laiku naudojasi galimybe sumedžioti trofėjinius stirninus. Paprasčiausiai todėl, kad gegužę stirnas lengviau pastebėti, ir todėl, kad atsiranda tokia galimybė, – susirūpinęs pasakojo mūsų pašnekovas. – Mūsų klube esame sutarę, kad trofėjinius patinus medžiosime tik po rujos, tai yra rugpjūčio pabaigoje. Tokiu būdu patinams suteikiama galimybė pratęsti savo giminę.“
Jis pripažino, kad ankstyva stirninių sezono pradžia suteikia galimybę atsirinkti selekcinius egzempliorius, bet dauguma medžiotojų šia galimybe nepasinaudoja.
Broniaus sūnus Tadas Godvaišas, kuris yra pripažintas trofėjų ekspertas, sakė: „Esu ir trofėjų ekspertas, dalyvauju pavasario trofėjų apžiūrose, taip pat vertinu parodų eksponatus ir matau, kad stirninių trofėjų kokybė pablogėjo, ypač pastaraisiais metais – po limito panaikinimo ir stirninių medžioklės sezono perkėlimo į gegužės 1 d. Deja, ši problema paliečia ir tauriuosius elnius. Trofėjų apžiūrose apie 60 proc. yra jauni, perspektyvūs elniai!“
Dar jis paminėjo visiems gerai žinomą posakį „Jei aš nesumedžiosiu, sumedžios kas nors kitas“, ir deja, daug kur tai yra skaudi realybė, kodėl stambių trofėjinių patinų beveik nebelikę.
Selekcija tik ant popieriaus
Mūsų interviu Bronius apgailestavo, kad elninių žvėrių trofėjų kokybė su metais vis prastėja. Remdamasis savo ragų ieškotojo patirtimi, jis sakė, kad briedžių ragų kokybė labai ryškiai suprastėjo.
„Anksčiau radęs briedžio ragą miške jo net panešti negalėjai. Dabar geriausiu atveju rasi 3–4 atšakų ragus. Be to, šiandien gyvūnams yra netgi geresnės gyvenimo ir mitybos sąlygos nei anksčiau. Kolūkių laikais visi krūmai ir pomiškis buvo išnaikinti. Medžioklės taip pat vyko kitaip. Tai kodėl šiandien trofėjų kokybė yra prastesnė nei tada? – retoriškai klausė Bronius. – Visi nori sumedžioti kuo didesnį ir gražesnį trofėjų, ir greičiau, nei tai padarys kitas medžiotojas. Mūsų šalyje galioja selekcinės medžioklės aprašas, bet sakyčiau, kad tai tik ant popieriaus. Realybėje viskas vyksta kitaip…“
Trofėjų ekspertas T. Godvaišas, taip pat dalyvavęs pokalbyje, sakė, kad jis daug laiko skiria švietėjiškai veiklai ir jaunųjų medžiotojų mokymui, įskaitant ir pavasarinių trofėjų apžiūrų metu. Atėjus jauniesiems medžiotojams, kurie atneša savo pirmąjį sumedžiotą elnią, ekspertas visuomet paaiškina, ar jis buvo sumedžiotas tinkamai ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį. „Jei nemokysime ir neaiškinsime jauniesiems medžiotojams, tada daugelis jų bus priversti eiti ilgą savišvietos kelią, kol patys supras selekcinės medžioklės principus ir reikšmę. Žinoma, yra klubų, savo vidaus tvarkos taisyklėse numačiusių pinigines baudas arba draudimą medžioti elninių žvėrių patinus tam tikrą laikotarpį, tačiau daug svarbiau yra ne bausti, o didinti žinias“, – sakė medžiotojas ir trofėjų ekspertas.
Požiūris į šernus kaip į kenkėjus nėra teisingas
Toks pat utilitarinis požiūris į medžiojamuosius gyvūnus pastebimas ir šernų atžvilgiu. Mūsų pašnekovas atskleidė, kad daugelis kolegų žemės savininkų ir ūkininkų nusiteikę medžioti šernus, kurie daro žalą, nesiskaitant su niekuo: „Vienas mano pažįstamas skundėsi, kad šernai jį apsėdo. Nuvažiavau pažiūrėti, įvertinti situaciją ir sutikau pačius kaltininkus. Paaiškėjo, kad į lauką maitintis ateina šernė su jaunikliais. Ūkininkas sakė – reikia nušauti, aš, žinoma, atsisakiau, nes kas gi šaus šernę, jei ji turi jauniklių?“
Pašnekovas sakė, kad jo paties laukuose dažnai atsiranda šernų bandos, kurios daro žalą, tačiau jis niekada nėra medžiojęs ir nemedžios šernės. „Jie daro mums žalą, bet ir mes darome įtaką laukinių gyvūnų populiacijoms, jas mažiname. Viskam turi būti pusiausvyra, ir turime priimti tai, kad natūralios sąlygos gali sumažinti ūkininko pelną“, – sakė Bronius ir pridūrė, kad visi jo vaikai ir jis pats šiuo metu ginklus padėjo į seifą, nes gamtoje dabar jauniklių metas.
Vasarą, kai šernai pradeda lankytis javų laukuose, tuomet ir reikia stengtis medžioti atsakingai. Pasak medžiotojo, šernų patelės turi būti saugomos, ypač jei turi jauniklių. Ir taip pat neverta medžioti šių metų jauniklių, jei jie sveria vos kokius dvylika kilogramų. „Saugome tuos pasėlius ir stengiamės taip pat sumedžioti kokį nors jauną egzempliorių, bet jei ateina patelė su šeima, stengiamės ją išgąsdinti nesužeisdami. Paleisk šūvį į žemę, kad išsigąstų ir kurį laiką pamirštų kelią į konkretų javų lauką“, – aiškino medžiotojas.
Kalbant apie šernus, Bronius taip pat turėjo ką papasakoti. Jis nenorėjo įvardyti klubo pavadinimo ar rajono, kuriame tas klubas medžioja, bet pateikė tai kaip reikšmingą pavyzdį: „Anksčiau medžioklėse dažnai krisdavo po kokią šernę. Medžiotojai teisinosi, kad gerai nematė, kai gyvūnas greitai judėjo, kad pritrūko kantrybės. Ir tuomet klubo vadovybė nusprendė įvesti baudas. 100 eurų reikės sumokėti į klubo kasą tam medžiotojui, kuris sumedžiojo šernę. Ir štai tau stebuklas – nuo tada nė viena suaugusi šernė nebuvo sumedžiota!“
Čia Bronius pateikė paralelę su elnių selekcinėmis medžioklėmis ir pasakė, kad, jo nuomone, vis dėlto turėtų būti kažkokios bausmės ar kontrolė, kad medžiotojai turėtų didesnę motyvaciją ir toliau laikytis selektyvios medžioklės reikalavimų.
Lai būna
Tęsiant pokalbį, dar kartą buvo paliesta žalos tema. Bronius sakė, kad šernai ateina ir į jo laukus maitintis: „Pasėjau bulves, o kitą dieną žiūriu – kažkas jau spėjo nuimti derlių. Bet nieko tokio. Gyvūnams irgi reikia ėsti. Man negaila pasidalinti.“
Vis dėlto, ant kiškių Bronius buvo piktas: „Kai pradėjome ūkininkauti, padarėme nedidelį pertvarkymą ūkyje, nes buvome nusprendę pasodinti vaismedžių sodą. Nusipirkau apie keturiasdešimt medelių. Pasodinau, aprišau visus. Po savaitės grįžau iš Kauno ir žiūriu – visi medeliai iki pat šaknų nugraužti. Kiškiai pasistengė!“
Pasak medžiotojo, anksčiau ir kiškių buvo daug, ir briedžiai eidavo į sodą obuolių. Dabar taip nebėra. Ir briedžių ragų kokybė visai ne tokia, kaip anksčiau…
Sūnus – trofėjų ekspertas
Kaip jau minėjome, Broniaus sūnus taip pat labai domisi trofėjais ir jau yra tapęs ekspertu: „Aš jį palaikau, duodu patarimų trofėjų vertinimo darbe, bet pats jau esu šiek tiek pasitraukęs į antrą planą.“
Tadas Godvaišas jau 14 metų yra ekspertas. Susidomėjo ragų vertinimu ir tyrinėjimu per tėvo azartišką pomėgį ieškoti ragų. „Aš užaugau su tais jo ragais, man pačiam labai patiko, norėjosi tyrinėti, pažinti ir kitiems paaiškinti, kaip reikia vertinti medžiojamųjų gyvūnų trofėjų. Galbūt kažką kada nors pavyko ir pastūmėti teisingu keliu, dėl ko man pačiam labai džiugu. Artimiausias pavyzdys – medžioklės kolegos mano klube, mūsų medžioklės grupėje. Žinote, daug didelių klubų skirstosi į grupes, kurios tvarko tam tikrą dalį medžioklės plotų. Kadangi mūsų grupėje trofėjų klausimais aš daugiausia išmanau, daugelis pasitiki mano patarimu. Pavyzdžiui, randame kokį gražų stirniną, ištiriame jo gyvenamąją vietą, bet iš karto nemedžiojame. Po rujos kiekvienas grupės narys turi galimybę ieškoti to konkretaus egzemplioriaus ir pabandyti sumedžioti“, – atskleidė mūsų pašnekovo sūnus.
Jau daugelį metų Tadas dirba Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos trofėjų vertintoju, o pagal pašaukimą yra ir mokytojas. „Pavasario trofėjų apžiūrose labai svarbu medžiotojams paaiškinti, kodėl konkretus trofėjus buvo įvertintas vienaip ar kitaip. Ypač svarbu tai darant šviesti jaunus medžiotojus. Galiu pasakyti: jaučiu savotišką pareigą padėti jiems suprasti, kaip tiksliai reikia medžioti elnius, stirnų patinus ir briedžius“, – atskleidė Tadas ir pridūrė, kad būtų labai naudinga peržiūrėti medžiotojų rengimo programą, papildant ją praktiniais užsiėmimais, įskaitant ir gyvūno bei trofėjaus įvertinimą prieš šūvį ir po to, kai gyvūnas jau sumedžiotas.
Požiūris į trofėjinę medžioklę
Paklaustas, koks jo paties požiūris į trofėjinę medžioklę, Bronius atsakė: „Tiek daug tų trofėjų matau, kad pats labai atsargiai vertinu gyvūną prieš jį sumedžiodamas: jei nesu šimtu procentų tikras, kad tai tikrai medalio vertas trofėjus ir kad man to gyvūno tikrai reikia – nemedžiosiu.“
Kaip žinoma, dauguma medžiotojų yra itin pamėgę elnių patinų medžioklę rujos metu, nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pabaigos ar net spalio vidurio. Šiuo laikotarpiu surasti elnio patiną ir apžiūrėti jo ragus yra santykinai paprasčiau nei kitu metų laiku. Tačiau apie šiuo laikotarpiu gaunamą laimikį mūsų interviu herojus pasakė gana griežtai: „Aš nelabai suprantu, kam reikia medžioti elnią šiuo laikotarpiu. Jis juk taip baisiai smirda, kad negalima naudoti maistui, ir esu visiškai įsitikinęs, kad gyvūnas turi būti medžiojamas tada, kai jį galima kuo labiau panaudoti.“
Tęsiant pokalbį apie trofėjų vertinimą ir apžiūras, mūsų pašnekovas pripažino, kad jose gauta informacija iš esmės niekur nėra panaudojama, o didžioji dalis trofėjų niekada nepatenka į platesnės visuomenės akiratį.
„Manau, kad būtų labai naudinga dažniau organizuoti trofėjų parodas, ir ne tik didžiąsias valstybines ekspozicijas kas trejus metus, bet įtvirtinti tai kaip tradiciją – kiekviename rajone bent kartą per metus rengti trofėjų parodą, kurią galėtų aplankyti vietos gyventojai ir visi apylinkės medžiotojai. Tai būtų puiki vaizdinė medžiaga jauniems medžiotojams, taip pat galimybė įvertinti medžiojamųjų gyvūnų populiacijos kokybę konkrečiame rajone“, – pasidalijo idėjomis T. Godvaišas.
„Manau, kad būtų labai naudinga dažniau organizuoti trofėjų parodas ir tvirtinti tai kaip tradiciją kiekviename rajone bent kartą per metus rengti trofėjų parodą“, – Tadas Godvaišas.
Visa ragų kolekcija
Nors pokalbio pradžioje gilintasi į aktualias temas, galiausiai reikia prisiliesti ir prie pamatų – nuo ko prasidėjo mūsų pašnekovo medžioklės kelias. Tai išties įdomi ir įtraukianti istorija.
Bronius pasakoja, kad viskas prasidėjo tarsi iš nežinios. Tai buvo 1968 metai, kai būsimam medžiotojui tebuvo devyneri. Gimęs ir užaugęs kaime, jis visą gyvenimą praleido gamtoje, daug žinojo apie gyvūnus. Ir kaip jau minėta, tėvo įkvėptas domėjosi ir gyvūnų ragais. Tuo metu jis asmeniškai buvo radęs tris labai didelius briedžio ragus. Tačiau vieną gražią dieną vyresnysis brolis iš Kauno atvežė kažkokį dėdę, kuris šeimos namuose vedė elektrą. Svečias pamatė tuos tris briedžio ragus, davė Broniui už juos dešimt rublių ir trofėjus išsivežė. „Tuo metu tai buvo labai dideli pinigai, bet, kiek prisimenu, man šis „pardavimas“ brangiai kainavo. Nusprendžiau, kad daugiau jokie ragai iš mano namų neiškeliaus“, – atskleidė mūsų pašnekovas ir pridūrė, kad nuo tos dienos jis pradėjo kolekcionuoti medžiojamųjų gyvūnų ragus. Jis jų ieškojo ir iki šiol tebeieško gamtoje, įsigyja iš draugų ar pažįstamų, net blusų turguose. Nekalbant jau apie tai, kad pats mielai medžioja tiek selekcinius, tiek trofėjinius gyvūnus.
Ragų ieškojimas ir kolekcionavimas šiam medžiotojui buvo ir tebėra vienas iš laisvalaikio pomėgių. „Aš juos tvarkau, klijuoju prie lentelių, montuoju prie kaukolių. Turiu labai didelę kolekciją, ir net dabar, kai turiu laisvo laiko, mielai jį praleidžiu savo trofėjų kambariuose. Galiu papasakoti apie kiekvieną sumedžiotą gyvūną ir apie kiekvieną eksponatą: su kuo jis susijęs, kur jį įgijau, apie kiekvieną žmogų, kuris man jį parūpino“, – sakė Bronius.
Šeima
Broniaus tėvas nebuvo medžiotojas. Tai buvo pokario laikai, kai tapti medžiotoju buvo praktiškai neįmanoma ir net pavojinga. Todėl mūsų interviu herojus savo šeimoje yra pirmasis medžiotojas. Jam pasisekė – visi jo vaikai, du sūnūs ir dukra, taip pat yra medžiotojai.
„Mes visi važiuojame šerti gyvūnų ir prižiūrėti populiacijų bei plotų. Kartais gaunu velnių nuo žmonos, kad leidžiu laiką ir degalus, bet kitaip mes negalim“, – atviravo mūsų pašnekovas ir pridūrė, kad, kol dar nebuvo pensininkas, darbo režimas leido su visais dokumentais važiuoti į medžioklės bokštelį ir dirbti ten. Dabar laisvo laiko yra daugiau, ir jis skiriamas tiek medžioklei, tiek šeimai, tiek vis dar ragų paieškai.
Medžiotojas nuo 1986-ųjų
Gyvūnų ragai ir jų kolekcionavimas tapo įkvėpimu pradėti medžiotojo kelią. Savo pažymėjimą Bronius gavo 1986 metais ir nuo to laiko aktyviai medžioja.
Įdomu, kad tais laikais mokytis ir išlaikyti egzaminą nebuvo sudėtinga. Užaugęs kaime, savo ūkyje, Bronius daug žinojo apie gamtą ir lengvai galėjo įsisavinti medžiagą. Įdomu, kad tais laikais buvo tokios pačios problemos, kaip ir šiandien – buvo sunku susirasti medžiotojų klubą.
„Kai dar buvo kolūkiai, medžioklės buvo visai paprastos, bet aš tą laiką praleidau. Kai pradėjau medžioti, jau buvo sukurtos medžioklės klubų valdomos teritorijos, o patekti į medžiotojų draugiją tapo labai sudėtinga“, – pripažino medžiotojas ir pridūrė, kad kartą tapęs medžiotoju, visą laisvą laiką skyrė medžioklei, mėgaudamasis kiekvienu vakaru ar net naktimi.
Elninių gyvūnų medžioklei turėtų būti parengtas toks pat stiprus mokslinis pagrindimas, koks taikomas nustatant vilkų limitus.
Kanopinių medžioklei reikia mokslinio pagrindo
Kalbėdamas apie kanopinių medžioklę, Bronius išsakė labai įdomią ir iki šiol negirdėtą mintį – elninių gyvūnų medžioklei turėtų būti parengtas toks pat stiprus mokslinis pagrindimas, koks taikomas nustatant vilkų limitus. „Būtų labai naudinga suprasti medžiojamų plotų bonitetą ir jų pajėgumą palaikant elninių gyvūnų populiacijas skirtinguose regionuose. Atsižvelgiant į tai turėtų būti nustatyti atitinkami medžioklės limitai. Esu giliai įsitikinęs, kad limito panaikinimas nebuvo teisingas sprendimas. Jau dabar matomos pasekmės, pavyzdžiui, staigus elnių populiacijos augimas kartu su patinų trofėjų kokybės kritimu. Dalis medžiotojų visai vengia medžioti pateles ir visas savo pastangas skiria sumedžiojimui. Tokiu būdu sudaromos prielaidos didėti gyvūnų skaičiui. Man kelia nerimą, kad per keletą metų situacija su elnių populiacija gali tapti katastrofiška“, – savo mintimis dalijosi medžiotojas ir trofėjų žinovas.
Rūpestis laukinių gyvūnų populiacijomis yra pagrindinė medžiotojų užduotis ir Broniaus požiūris visiškai atspindi šią idėją: „Medžioklė man yra viskas: buvimas gamtoje, gyvūnai, paukščiai. Nepraleidžiu nė vienos progos medžioti ar įgyti naujų žinių. Vis dar einu į ragų paieškos žygius ir pildau savo kolekciją. Jei negaliu eiti į medžioklę, jei lyja lietus ir atsiranda laisvo laiko, einu į savo trofėjų kambarius, tyrinėju ragus, prisimenu draugus, iš kurių gavau vieną ar kitą egzempliorių, prisimenu medžiokles, kuriose esu sumedžiojęs vieną ar kitą gyvūną. Aš visus juos prisimenu, nes man tai širdies reikalas. Be medžioklės gyvenimo nebūtų!“
Broniaus Godvaišo palinkėjimas medžiotojams: „Svarbiausia, medžiokime saugiai ir pagal Medžioklės taisykles. Neskubėkime paspausti ginklo nuleistuko, neįsitikinę nešaukime. O politikams linkiu neskubėti priimti skubotų sprendimų, palankių suinteresuotoms šalims. Nedidinkime socialinės atskirties tarp medžiotojų. Priiminėdami sprendimus kalbėkimės su mokslininkais, kurie viskam turi mokslinį pagrindimą apie gyvūnų populiacijas ir jų valdymą, o ne klausykime tų, kurie daugiausia rėkia, bet savo riksmų faktais negali pagrįsti. Puoselėkime gamtą ir medžioklės tradicijas. Garsinkime Medžiotojo vardą. Medžioklei valio!“
Ar elninių gyvūnų padarytų nuostolių miškuose atlyginimas gali būti perkeltas medžiotojams?
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
