Žiema arba ankstyvas pavasaris – tai metas, kai daugelis įsigyja šuniuką. Jei tai pirmasis medžioklinis šuo, žmogui gali būti sudėtinga irtis per patarimų ir populiarių publikacijų jūrą, suprasti, ką daryti, ko nedaryti. Net ir patyrusiems šunų šeimininkams kiekvienas naujas šuo atneša naujų iššūkių ir netikėtumų. Nuo to, kas atsitiks per ateinančius šešis mėnesius ar metus po šuniuko įsigijimo, priklausys, ar gausite geriausią medžioklės draugą, ar nemaloniausią sutvėrimą, koks kada nors yra vaikščiojęs keturiomis.
Yra daug įvairių būdų išmokyti medžioklinį šunį atlikti tą ar kitą darbą, bet yra keletas universaliausių klaidų, kurios visas šeimininko pastangas gali paversti dideliu, riebiu nuliu.
Kaip pradėti šuniuko mokymą? Pati pirmoji komanda. Mokome šunį #4
Klaida Nr. 1: Pernelyg ankstyvo amžiaus šuns ėmimas į medžioklę
Šeimininkui reikia bandyti išlikti kantriam ir savo šunį imti į medžioklę tik tada, kai jis tam pasiruošęs.
Noras priversti šunį medžioti pernelyg ankstyvo amžiaus yra daugelio šunų šeimininkų problema. Socialiniuose tinkluose gausu išdidžių šeimininkų paskelbtų nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriuose net visiškai maži šuniukai imami į medžioklę ar apkraunami treniruotėmis.
Svarbu nuosekliai treniruoti šunį ir iš pradžių atskirti mokymą nuo buvimo medžioklės plotuose. O dar svarbiau jo neperkrauti, nesukurti nemeilės, pasipriešinimo priverstiniam darbui.
Reikia pradėti nuo pagrindinių komandų: Pas mane, Stovėk, Atnešk. To mokoma namuose, kieme, pasivaikščiojimo metu. Tačiau labai svarbu nepersistengti. Šuniukai – kaip maži vaikai, ilgos treniruotės ar griežta prievarta gali atimti medžioklės azartą, o susigrąžinti jį labai sunku.
Nuo penkių iki dešimties minučių per dieną yra optimali treniruotės trukmė. Be to, ji turi vykti žaidimo forma. Iš pradžių treniruotis reikia namuose, po to lauke, tokioje vietoje, kur nėra jokių pašalinių dirgiklių, o vėliau, šuniukui augant, galima mokyti medžioklės plotuose ir kitų šunų akivaizdoje.
Kai kurie veisėjai rekomenduoja griežtą, stabdymo komandų mokymą, taip pat rimtesnę korekciją (bausmę už klaidas) pradėti tik šuniui sulaukus vienų metų ir stabilizavusis jo psichikai.
Žinoma, kiekvienas šuo turi savo charakterį ir kiekviena veislė turi savo ypatybių, todėl rekomendacijos nėra šimtu procentų tinkamos visiems šunims. Vis dėlto daugiausia minima, kad mokymas pirmaisiais metais neturi būti labai ilgas ir griežtas, o į medžioklę eiti galima tik labai lengvu režimu.
Klaida Nr. 2: Mokymo namuose nenuoseklumas
Patyrę kinologai rekomenduoja šuns mokymą aptarti šeimoje. Reikia susitarti dėl to, kokios komandos naudojamos namuose, ko galima ir ko galbūt nereikėtų reikalauti iš šuns, ar visi šeimos nariai turėtų taikyti specifines medžioklės komandas.
Kitas dalykas, apie kurį daugelis net nesusimąsto, yra tas, kad šuo mokosi visą laiką. Net tada, kai šeimininkas sėdi ant sofos, žiūri televizorių ar skuba išeiti iš namų. Paprastai žmonės sumažina savo standartus namuose, nes šunys trukdo jų kasdieniam gyvenimui. Šunys nežino, kad taisyklių lengvinimas yra tik vienkartinis dalykas. Tai palaipsniui reiškiasi ir treniruotėse bei medžioklėje. Čia kalbama apie tai, kas leidžiama ir kas ne, apie pagarbą šeimininkui.
Šuo manierų ir paklusnumo turi būti mokomas namuose, o to laikytis turi ir pats šeimininkas. Jums pasiseks, jei su šunimi medžiosite nors penkis procentus viso savo laiko. Jūs negalite prašyti, kad jis staigiai pasikeistų ir medžioklėje imtų puikiai klausyti, jei neturite padėję tvirto pagrindo namuose.
Klaida Nr. 3: Stabilios programos nesilaikymas
Iš pradžių galima išbandyti skirtingas treniruočių programas, bet kai tik rasite tą, kuri tinka būtent jūsų šuniui, laikykitės jos. Mokydami savo šunį žmonės dažnai šokinėja tarp skirtingų metodų. Jie, žiūrėdami YouTube vaizdo įrašus ir sekdami įvairias programas, kaitalioja savo treniruočių metodus. Tai kelia sumaištį šuns galvoje ir mažina mokymo efektyvumą arba netgi gali sugadinti šunį.
Iš esmės programos skirstomos į du tipus: griežtą ir kūrybinį. Griežta programa dažniausiai reiškia struktūruotą požiūrį, neretai naudojant elektros pavadėlį ar kitas pagalbines priemones, vienodą mokymą nepriklausomai nuo šuns veislės ypatumų ar charakterio. Kūrybinis požiūris labiau paremtas tuo, ką šuo pats siūlo, kaip reaguoja, kam labiau tinka.
Jei vienas metodas neveikia, reikia bandyti kitą, bet radus veiksmingą treniruočių rūšį ir šuns stimuliavimo būdą, reikia jo laikytis. Kaitaliojant požiūrį, komandos žodį (pavadinimą) ar reikalavimus niekais gali nueiti visas įdėtas darbas, šuo gali sutrikti ir iš viso nustoti daryti tai, ko prašomas.
Čia reikia paminėti, kad, jei kokia nors komanda nepavyksta, galima pakeisti jos pavadinimą ir pradėti mokymą nuo nulio. Tai gali padėti, jei visai nepavyksta.
Klaida Nr. 4: Šuns supažindinimas su šūviu be plano
Nuvežti šuniuką į mišką ir iššauti šalia jo siekiant patikrinti, ar jis bijo šūvių, tikrai yra didžiausia žmonių daroma klaida. Šunys natūraliai bijo aštrių garsų, o jei medžiotojas planuoja medžioti šaunamuoju ginklu, o ne lanku, šuniui reikia padėti įveikti šį baimės instinktą.
Tinkamai auklėjami šuniukai nebijo didelio triukšmo ir kitų dirgiklių, nes atsakingi medžioklinių šunų augintojai jau nuo mažens pratina šuniukus prie pačių netikėčiausių dalykų, kurdami kliūčių ruožus, rengdami atitinkamus užsiėmimus ir duodami specialius žaislus.
Be to, labai svarbu ugdyti ir palaikyti medžioklės azartą. Tai net gali padėti įveikti šūvio baimę šunims, kurie tokią jau turi.
Geriausia eiti į medžioklę ar pasitikrinti požiūrį į šūvį, kai šuo jau yra praėjęs treniruotę su medžioklės laimikiu (lauko paukščiais, smulkiaisiais žvėreliais, susipažinęs su kiaule) ir aportavimu, pajutęs medžioklės azartą, supratęs tą aistrą, kuri skiria gerą, darbštų, aistringą medžiotoją nuo tokio, kuris miške vaikštinėja savo malonumui. Kai šuns azartas ir aistra medžioklės laimikiui yra aukščiausiame taške, šūvis iš lygiavamzdžio ginklo dideliu atstumu nesukels neigiamų emocijų, o pasąmonėje siesis su medžioklės laimikiu ir jo gavimu.
Dažnai girdėta, kad šeimininkams, kurių šunys bijo šūvių, patariama eiti į šaudyklą ir ten žaisti su šunimi. Iš esmės tai beveik mirties nuosprendis mokymams.
Tikrinti požiūrį į šūvį geriau kartu su kolega. Apie tai daug rašyta, bet dar kartą trumpai: šeimininkas su šunimi turi likti vietoje, kol kolega su ginklu nueina apie 150–200 metrų toliau; po pirmo šūvio, jei šuo nerodo baimės ir nerimo, šeimininkas pagiria šunį, o kolega priartėja 50 metrų ir iššauna dar kartą. Bandymą galima tęsti tol, kol kolega bus 30–50 metrų atstumu nuo šuns. Arčiau prieiti nereikia, ypač kalbant apie šuniuką. Svarbiausia, kad jis nebijotų. Dešimt metrų pirmose treniruotėse neturi reikšmės.
Jei šuo po šūvio nerimauja, slepiasi, stengiasi ištrūkti, skleidžia gailius garsus, treniruotę reikia nedelsiant nutraukti ir vėliau pradėti visai kitokiu pasiruošimu. Daugiau apie tai žiūrėkite mūsų YouTube kanale ir skaitykite portale medzioklezurnalas.lt.
Klaida Nr. 5: Pasikliauti tuo, kad vyresnis medžioklinis šuo išmokys jaunąjį, kaip reikia dirbti
Tai lazda su dviem galais. Taip, vyresnis šuo turi patirties ir jis tikrai gali išmokyti, kaip dirbti, bet tai bus seno šuns darbo stilius ir technika. Kartu su šiomis žiniomis atsiras ir šio šuns požiūris bei įpročiai. Tai gali sukurti situacijas, kai naujasis šuo laikysis atokiau, nedirbs savarankiškai ir tik seks paskui vyresnįjį.
Kas dar labai blogai – jaunas šuo ilgainiui priims, kad vyresnis šuo yra svarbiausias, jo reikia klausyti, o į šeimininko nurodymus galima nekreipti dėmesio.
Jauni šunys turi išmokti patys surasti medžioklės laimikį, o šeimininkas turi juos to išmokyti. Nepriklausomai nuo to, ar tai būtų paukščiai, bebrai ar briedžiai. Su kiekvienu šunimi reikia dirbti individualiai ir tik įgijus žinių bei sutvirtinus darbo stilių galima jį leisti dirbti kartu su kitais.
Rizikos, susijusios su šunų polinkiu kopijuoti vyresnių kolegų elgesį ir stilių, išryškės, kai vyresnis šuo nugaiš ir staiga paaiškės, kad naujasis pats nieko nemoka ir nenori daryti.
Klaida Nr. 6: Užmiršti pagirti šunį ir jam parodyti, kad dirbti yra naudinga
Apdovanojant šunį už medžioklės laimikio atidavimą ar suradimą svarbu galvoti iš šuns perspektyvos. Gali būti, kad žmonėms atrodo, jog šunys gyvena tam, kad džiugintų mus, bet iš tikrųjų jie galvoja, ką būtent jie iš to gaus.
Žmonės mėgsta duoti komandas savo šunims, bet reikėtų galvoti taip – ką šuo iš to gauna. Reikia pastebėti, kad tai galioja visoms komandoms, tačiau medžioklės reikaluose tai daug svarbiau, nes mums reikia, kad šuo dirbtų, o šuo turi suprasti, kad jam atiduoti medžioklės laimikį yra naudinga.
Tipinis pavyzdys – situacijos, kai šuo nenori ateiti pas šeimininką ir atiduoti sumedžioto paukščio ar gyvūno. Žmonės linkę griebti šunį, šiam priartėjus, arba ištraukti paukštį iš jo nasrų. Toks elgesys neskatina šuns noro bendradarbiauti, todėl jis ir toliau vengs vykdyti komandą ir bandys pasilikti medžioklės laimikį sau.
Neretai yra tekę girdėti, kad medžiotojai kolegoms pasakoja, kaip šuo paėmė antį, perplaukė per griovį ir ten ją suėdė arba sudraskė. Kad šuo klausytų, reikia jį girti, apdovanoti skanėstais. Taip pat šunis, kurie atneša paukščius, kiškius ir kitus žvėrelius, reikia girti, kai medžioklės laimikis atneštas, bet dar nėra paimtas iš šuns. Po to galima net duoti skanėstą. Ypač kalbant apie šuniukus (treniruotėse) ir jaunus šunis.
Klaida Nr. 7: Nenoras ieškoti pagalbos
Jei atrodo, kad šuns mokymas nevyksta taip, kaip planuota, reikia kreiptis pagalbos, kol dar nevėlu.
Pagrindinis klausimas, kurį reikėtų sau užduoti: kodėl nepavyksta išmokyti šuns vienos ar kitos komandos? Ir klausimas ne tik apie tai, ko šuo nepadarė, bet ir apie tai, kodėl nepadarė. Jei nepavyksta išmokyti šuns kokios nors užduoties, jei treniruotė po treniruotės nėra jokio progreso taisant kokią nors klaidą ar netikslumą, o šeimininkas nesupranta, kodėl nepavyksta, reikia kreiptis pagalbos į trenerį ar kinologą.
Kiekvienas šuo yra individualybė su savo charakterio savybėmis, požiūriu, baimėmis ir aistromis. Kartais šeimininkui pačiam nepavyksta įžvelgti priežasties, kodėl nesiformuoja kontaktas, nepavyksta ko nors išmokyti šuns. Profesionalas gali padėti įveikti užduotį duodamas patarimą. Žinoma, informacijos galima ieškoti ir YouTube, kur yra daug medžiagos apie šunų mokymą, įskaitant ir medžioklinių šunų. Sėkmės!
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
