Instinktyvus grobio sekimas turi kelias stadijas. Kiekvieną iš jų atitinka konkretaus šuns veiksmai ir reakcijos – tai aiškiai matyti, jeigu žinai, į ką atkreipti dėmesį. Laiku imdamasis veiksmų žmogus gali kontroliuoti šunį ir tada, kai suveikia jo medžioklės instinktas.
Pirmoji stadija
Kontaktas: kvapas, judesys, garsas
Kvapas. Medžiokliniai šunys daugiau ar mažiau nuolat uostinėja. Šuo gali eiti į kontaktą su gyvūno kvapu ant žemės, augalų ar ore, net ant vandens, jeigu oras ramus. Jeigu kvapas yra po letenomis, šuo tarsi įbeda nosį į žemę ir pradeda uostinėti intensyviau. Skalikai, ypač bigliai, uostydami pėdsakus skleidžia spragsėjimo garsą. Jį kelia nosyje esančios kriauklelės, kai kreipia iškvepiamą orą per nosies plyšius į šonus. Taip šuo nenupučia po letenomis esančių kvapo dalelių. Suuodę ore grobio kvapą, terjerai, laikos ir, aišku, paukštšuniai, pakelia galvą ir judina ją į visas puses, nosimi gaudydami vėjo gūsius ir nustatydami kryptį.
Judesys. Pastebėjęs judesį, šuo pasuka galvą ta kryptimi, pastato ausis ir akimirką įtemptai žiūri, stengdamasis pastebėti kokių nors grobio požymių.
Garsas. Išgirdęs garsą, šuo sustoja ir klausosi, sukioja galvą, gali nutilkti.
Pirmą kartą užuodus grobį, jį išgirdus ar pastebėjus jo judesį, visas šuns kūnas pasikeičia: raumenys įsitempia, jis tarsi pasistiebia, pastato ausis, akyse pasirodo ta ypatinga, intensyvi medžiotojo išraiška. Pirmojoje stadijoje šunį galima sulaikyti, tiesiog pašaukus ar atkreipus jo dėmesį kokiu nors garsu ar veiksmu.
Antroji stadija. Kontakto patikslinimas
Kelias dešimtąsias sekundės ar net ilgiau šuo toliau tiria pėdsakus, bando išgirsti garsą dar kartą arba stengiasi įžiūrėti, kas sujudėjo. Jeigu trukdo žolė, jis gali atsistoti ant užpakalinių kojų.
Šioje stadijoje šunį irgi galima atšaukti, galbūt reikės greitai prie jo prieiti, paliesti, galbūt sukelti kokį didesnį garsą. Jeigu šuo tolokai, jo dėmesiui nukreipti galima panaudoti kokį nors daiktą. Pavyzdžiui, mestelėti į žolę šalia šuns pagalį – taip atkreipus dėmesį jis pasižiūrės į šeimininką, kuris tada gali šunį atšaukti.
Trečioji stadija. Atpažinimas
Jaunas šuo gana ilgai uostinės ir tirs pėdsakus, bandys įžiūrėti, kas ten juda, ar išgirsti garsą dar kartą. Patyrusiam šuniui pirmoji ir antroji stadija trunka tik kelias dešimtąsias sekundės. Kas vyksta toliau, priklauso nuo šuns temperamento ir to, koks gyvūnas paliko pėdsakus, ar šuo su juo yra susidūręs, ar teko kada nors medžioti kartu su žmogumi, ieškoti ir rasti, ar yra kokių draudimų.
Šiuo momentu šuo įsigilinęs į tyrinėjimą, ausys pastatytos, kūnas įsitempęs, judesiai aštrūs, smarkiai vizgina uodegą. Paskutinę akimirką prieš pradėdamas vytis jis gali pažvelgti į šeimininką, kuris vis dar turi progą šunį atšaukti. Kai šuo pažvelgia, reikia jį pašaukti įtikinamai, garsiai ir džiugiai. Šeimininkas gali panaudoti ir nedidelę gudrybę – greitai pritūpti taip, kad dingtų iš šuns akiračio, arba nubėgti. Greičiausiai šuo seks iš smalsumo ar bijodamas pamesti šeimininką, o galbūt norėdamas žaisti.
Ketvirtoji stadija. Įsibėgėjimas
Nuo atpažinimo iki vijimosi praeina kelios sekundės, jeigu ne mažiau. Vienas įtemptas kūno judesys, atsispyrimas, ir gyvūnas sparčiai įsibėgėja. Šioje stadijoje sulaikyti ir atšaukti galima tik labai gerai išdresuotą medžioklinį šunį, kuris pasitiki šeimininku šimtu procentų. Be to, žmogus turi reaguoti žaibiškai. Iš principo pradėjęs bėgti šuo tarsi įeina į transą. Skalikai, ypač bigliai, visiškai pasineria į kvapą ir nieko aplink save nebegirdi ir nebemato. Iš šios būsenos išeiti jie gali pametę pėdsakus, paviję grobį ar stipriai pavargę.
Penktoji stadija. Vijimasis
Šuo pagavo gyvūno pėdsakus. Atviroje vietoje šeimininkui telieka stebėti, o miške – laukti. Dauguma šunų grįžta gana greitai. Gerai išdresuotą šunį po kurio laiko galima bandyti atšaukti švilpuku ar automobilio signalu. Kai kurie medžiotojai medžioklės plotuose šuniui atšaukti šauna į orą. Girdėta daug istorijų, kaip šeimininkas palieka savo striukę ir grįžta prie jos kitą dieną, nes žino, kad šuo bus čia.
Epilogas
Aišku, niekas neįrėžta akmenyje. Vienam šuniui šios stadijos truks porą minučių, kitas pastebėjęs judesį žaibiškai puls vytis, iš tiesų nežinodamas kam. Viskas priklauso nuo šuns temperamento, patirties ir gebėjimų. Šeimininkas turi pažinoti savo kompanioną, stebėti jį. Jeigu visiškai aišku, kad susidūręs su grobio pėdsakais šuo taps nekontroliuojamas, geriau naudoti GPS dirželį. Tai leis šunį operatyviai surasti, apsaugant nuo įvairiausių pavojų, laukiančių jo vieno miške ir ant kelio.
FAKTAI
Šuniukai gimsta akli ir kurti, bet su gerai išvystyta uosle, leidžiančia jiems nuo pirmosios sekundės orientuotis aplinkoje ir reaguoti į kvapus.
Šuns nosyje yra 200–300 mln. uoslės receptorių. Žmogus jų turi tik 10 mln.
Instinktai sustiprėja natūralios ir dirbtinės atrankos būdu. Skalikų reakcija į grobio kvapą yra greičiausia, nes jie išvesti būtent gyvūnams vytis ir turi geriausią uoslę.
Į Gineso rekordų knygą įtrauktas didžiausias šuns greitis yra 67 km/h. Rekordą sumušė greihaundas vardu Star Title. Vidutinis kitų veislių bėgimo greitis yra iki 40 km/h. Trumpus atstumus žmogus gali bėgti taip pat greitai.
Šuns reakcija yra 3–4 kartus greitesnė nei žmogaus.
PRENUMERUOKITE Žurnalą nuo vasario 2 d iki 2023 metų pabaigos!
