Kaip greitai bėga laikas! Atrodė, ne per seniausiai pirmą kartą būdamas Bebruliškėje susipažinau su Dominyku, ir va jau kaip viena akimirka pralėkė 10 metų – šiais metais organizuota pirmoji 10-mečio jubiliejaus medžioklė! Pats tvenkinių vadovas Dominykas pasakė – pralėkė laikas kaip viena diena…
Medžiokles rezervavau dar sausio viduryje, nes vis daugiau paukščių medžioklių entuziastų prašosi pas Dominyką tame tarpe, kai nevyksta Medziotojas.eu renginiai. Dėl vyrų ir moterų paaukojau giminės susitikimą, negalėjau pavesti kolegų su paskelbtomis datomis, o giminės susitikimo laikas buvo keičiamas kelis kartus ir paskui nuspręsta daryti būtent per Žolinę, paukštinių medžioklių atidarymo dieną.
Į rengiamą medžioklę dalyviai registravosi gan aktyviai visokiomis formomis – telefonu, forume, soc. medijose ir pan. Likus maždaug savaitei 50 dalyvių sąrašas buvo pilnas. Tačiau pagal dešimties metų patirtį buvo aišku, kad paskutinėm dienom dalis užsiregistravusių dalyvių nubyrės. Priežastys įvairiausios: nuo darbo grafiko pasikeitimo iki kai kurių neapsižiūrėjusių, kad biliete nepratęstas SEMT ir jis yra negaliojantis.
Tačiau grįžkime prie medžioklinių reikalų. Pasitariau su tvenkinių valdytoju Dominyku ir nusprendėm, kad jei jau šiais metais medžiotojai pakilo už savo teisių gynimą organizuodami kelis mitingus, tai būtų gražu ir mums prisidėti prie kažkokios labdaringos akcijos. Jau dešimti metai medžiojame Kazlų Rūdos pašonėje, o ten tikrai yra ką paremti. Užduotis Dominykui, ir po kelių dienų gaunu pasiūlymą – paremti VšĮ Kazlų Rūdos socialinės paramos centrą.
Pasakyta – padaryta! Registracijos skelbime pranešu, kad ši medžioklė bus paramos. Teks paremti ir vaikus, ir senukus. Paramos sumą nurodžiau minimalią, tačiau ryte buvo medžiotojų, kurie parėmė ir didesnėmis sumomis. Labai ačiū jiems! Neminėsiu jų vardų ir pavardžių – sakė norintys tik prisidėti prie šios akcijos.
Brėkšta ankstyvas Žolinės rytas, pagal orų prognozes, diena vėl bus karšta. Dalyvių užsiregistravo 37 medžiokliai, bet su palaikymo komandų nariais turėjo būti virš 40. Kaip visada dalinamos dviejų spalvų kortelės ekipažams ir vieni seka paskui mano automobilį, kiti paskui Dominyko.
Laikydamiesi ilgamečių tradicijų, apstojame, kaip visada, apžėlusį tvenkinį netoli būrimosi vietos. Per žiūronus stebiu, kaip vyrai apsupa tvenkinį, ir duodame jubiliejinės medžioklės pradžios signalą. Pradeda kilti pabaidytos antys ir kiti vandens paukščiai, šūvių kanonados aidi iš visų pusių!
Matau, kaip krenta kliudytos antukės ant pylimo, kai kam tiesiai po kojomis, kai kurios nukrenta į nendryną, bet keturkojai pagalbininkai tik pamatę iškart metasi į sumedžiotų paukščių paiešką. Ką gi, šūvių gausmas aptilo, duodama komanda rinkti sumedžiotą laimikį. Šis gan neprastas.
Medžioklės dalyvių nuotaika irgi gera, todėl pajudame prie kito nuleisto tvenkinio. Vėl skirstomės į grupes, tačiau dar nespėjus apstoti tvenkinio paukščiai jau pradeda būriais kilti. „Ko jūs laukiate, –šaukiu. – Pradėkite medžioklę!“ Vyrai paknopstom pradeda bėgti, kiti arčiau stovėję karštligiškai bando greit užtaisyti šautuvus. Na ir… Prasidėjo!
Aplink tvenkinį pasigirsta kanonados, orą drebina paprastų ir magnuminių užtaisų salvės. Kur pažvelgsi, visas dangus juodas nuo pakilusių paukščių. Kai kam labai pasiseka, antys pliumpteli beveik prie kojų ant pylimo sankasos, kai kuriems pavyksta nuleisti anteles ant vandens, tačiau šuniukams jas surasti ir atnešti nebus problemų. Paukščiai lekia iš visų pusių, vyrai vos spėja pertaisinėti ginklus, paukščiai krenta aplinkui, kai kuriems šauliams taiklumo galima tik pavydėti! Sėdžiu ant pylimo ir galvoju – užteks vyriokams šovinių iki vakaro ar ne?
Pagaliau šūvių papliūpos vis retėja ir duodama komanda susirinkti laimikį. Matau, kaip tolumoje medžiotojai su šuniukais naršo nendrynuose ir išropoję atgal į krantą džiugiu šūksniu praneša apie surastą laimikį.
Pagaliau visi susirenka, pasigiria vienas kitam sumedžiotu laimikiu ir susėdę į automobilius pajudame į patį galutinį tvenkinį. Ten vėl pasiskirstome į dvi grupes, vyrai sėda į automobilius, o aš lieku su Dominyku virti šurpos ir žuvienės – po medžioklės vyrai bus alkani.
Kol skutame bulves, ruošiame kitus produktus, viena ausimi klausomės, kaip vyrai tuština savo šovinynus. Pagaliau šurpa į pabaigą, žuvienė jau baigia kunkuliuoti, ir duodame komandą grįžti prie pavėsinės.
Suguža alkani vyriokai atgal ir prašau jų, kol baigs virti patiekalai, sunešti sumedžiotą laimikį. Vyrai klega, guldo į eilę anteles, o aš jų paprašau mokslo tikslams, nes toks buvo dr. Rasos Vaitkevičiūtės prašymas, prapjauti krūtines ir pasižiūrėti, kiek yra užsikrėtusių paukščių. Vyrai čiumpa peilius ir greitai atvėrę odą su plunksnomis tikrina.
Pasirodo, iš 37 sumedžiotų ančių 8 turi vadinamųjų „ryžių“. Nežinau, kiek čia bus procentais, tačiau moksliniams tyrimams bus naudingi duomenys. Tą patį veiksmą raginu atlikti ir kitus Lietuvos medžiotojus – padėkite nustatyti mokslininkams šios ligos paplitimą respublikoje!
Pagaliau vyrai čiumpa dubenėlius, kas stoja į eilę šurpos ragauti, kas prie žuvienės puodo, ir visi su pasičepsėjimu ragauja pagamintus patiekalus. Medžioklė tęsėsi iki vakaro ir vyrai tikrai nenusivylė paukščių medžioklės atidarymu, nes namo išvažiavo su tuštokais šovinynais.
Na, o ši medžioklė Bebruliškės tvenkiniuose dar ne paskutinė, medžiosime beveik iki varovų sezono atidarymo, o tokios paukštinės medžioklės yra gera šaudymo treniruotė prieš didžiąsias medžiokles.
Iki kitų susitikimų, kolegos. Medžioklei valio! Medžioklei ačiū!
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
