Mes gyvename visiškai kitokiame pasaulyje nei mūsų tėvai, seneliai ar ankstesnės kartos
Apie medžioklę sklando daugybė stereotipų, mitų ir išankstinių nuomonių, nes ne kiekvienas turi giminaitį ar draugą medžiotoją, kuris galėtų visa tai paneigti. Štai keli: medžiotojai nori viską tik iššaudyti, dėl jų miškuose nelieka gyvūnų, jie nemėgsta gyvūnų, vartoja daug alkoholio, jiems patinka žudyti ir t. t. Visi šie teiginiai yra labai toli nuo tiesos – medžiotojai ne todėl eina į mišką, kad jiems patiktų žudyti. Todėl dėmesį patraukė įdomios medžioklės gynėjo Jenso Ulricho Heggo mintys šia tema, nes, deja, visuomenė šiandien taip nutolusi nuo gamtos, kad medžiotojus laiko žudikais, nors pati ramia sąžine valgo mėsą, nematydama čia prieštaravimų. Štai ir Jenso straipsnis.
Jūsų kaimynai yra žudikai!
„Šiandien daugelis mano, kad bet kokio gyvūno nugalabijimas pagal apibrėžimą yra žiaurus ir nereikalingas – toks požiūris aiškiai atsispindi iš visuomenės nuomonės apie visus tuos blogus žmones, kurie atvirai dalyvauja žudant gyvūnus.
Ispanijos karalius, Kopenhagos zoologijos sodo direktorius, visi Farerų salų gyventojai, aš pats, visi medžiotojai, visi ūkininkai ir net picų gamyklų akcininkai… Gyvūnų žudikų sąrašas yra begalinis ir greitai augantis. Daugiausia dėl to kaltos politiškai korektiškos ir gyvūnams palankios žiniasklaidos priemonės, kurios mielai dalyvauja viešame kaltinimų procese, nurodydamos kaltuosius. Tai labai populiari tema!
Net ir išsilavinę žmonės mielai vartoja žodį žudymas, kalbėdami apie gyvūnų nugalabijimą, ir ši tendencija tęsiasi jau kurį laiką. Vienas iš daugelio pavyzdžių – kai buvęs Danijos teisingumo ministras Kopenhagos zoologijos sode pribaigtą žirafą pavadino Mariaus nužudymu – šlykštus poelgis!
Anksčiau žodis nužudymas buvo teisinė sąvoka, reiškianti neteisėtą žmogaus gyvybės atėmimą. Nužudymas visada buvo laikomas blogiu ir nusikaltimu. Šiandienos pasaulyje šis blogis puikiai dera su paplitusiu požiūriu į gyvūnų žudymą, todėl kalbos pokyčiai, matyt, yra natūralus požiūrio į gyvūnų teises pokyčio rezultatas. Dėl tos pačios priežasties medžiotojai, mėsininkai ir ūkininkai dabar dažnai vadinami žudikais.
Aš esu vienas iš šių įprastų žudikų, kurie medžioja ir valgo laukinius gyvūnus. Tačiau galėčiau gyventi harmonijoje su gamta ir valgyti tik ekologiškai užaugintas daržoves. Vienintelis būdas išpirkti savo sielą – bendradarbiauti su tais, kurie laikosi teisingo požiūrio. O ką galiu pasiūlyti, tai informaciją apie dar neišaiškintus masinių žudynių vykdytojus, šiuo metu besislepiančius nuo gyvūnų teisių gynėjų radaro.
Mano informacija susijusi su Smithų šeima, gyvenančia Parkrovos g. 14. Tai tipiška keturių asmenų šeima, priklausanti daugiau nei 90 proc. gyventojų, kurie valgo mėsą.
Statistika negailestinga:
Smithų šeima kas dveji metai nužudo karvę. Tiksliau sakant, jie sumoka kitam, kad tai padarytų, suskaido mėsą ir parsineša ją namo mažomis pakuotėmis iš prekybos centro.
Jie taip pat atsakingi už dviejų kiaulių nužudymą kasmet.
Ir, kas dar baisiau, kiekvieną savaitę jie šaltakraujiškai nužudo dvi vištas!
Jei Smithų šeima nevartotų mėsos, kiaušinių ir pieno produktų, per metus nereikėtų nužudyti apie 100 žinduolių ir paukščių. Tačiau jiems tai netrukdo ramiai miegoti naktimis.
Ir tai dar ne viskas! Šiuolaikinė žemdirbystė taip pat sukelia masinę gyvūnų žūtį. Milijonai žinduolių ir paukščių žūsta dėl žemės ūkio veiklos – arimai, pesticidai, trąšos ir derliaus nuėmimas kasmet pražudo begales gyvūnų. Niekas tiksliai nežino skaičių, bet, konservatyviais skaičiavimais, vienam hektarui tenka bent 50 žuvusių graužikų. Smithų šeima atsakinga mažiausiai už 100 tokių aukų per metus.
Jei visi gamintų elektrą mindami treniruoklį rūsyje, nė vienas paukštis nežūtų atsitrenkęs į elektros linijas ar vėjo turbinas. Tačiau Smithų šeima renkasi elektrą iš įprastų šaltinių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai pražudo nesuskaičiuojamą skaičių gyvūnų.
Tas pats pasakytina ir apie jų keliones. Jei visi važinėtų arklių traukiamais vežimais, gyvūnų žūčių keliuose ir geležinkeliuose būtų minimaliai. Bet Smithai važinėja Toyota…
Šeimos katė Sniegutė Smith kasmet nužudo apie 100 smulkiųjų žinduolių ir paukščių – tiesiog todėl, kad tai jos prigimtis. Ji žudo mažiau būdama namuose, daug daugiau – kai klaidžioja lauke. Daugelis jos aukų – saugomi gyvūnai, kuriuos ji sumedžioja būtent per šių veisimosi laikotarpį.
O tarša? Visos atliekos, kurias Smithų šeima išleidžia per kanalizaciją, išmetimo vamzdžius ir šiukšlių dėžes, patenka į gamtą ir lemia laukinių gyvūnų žūtį.
Jei tęstume tyrimą, tikrai rastume dar daugiau Smithų šeimos nuodėmių. Net sustojus čia, kasdien paskui juos lieka kruvinas gyvūnų aukų takas. Ir mes dar net nepalietėme žuvų, roplių, varliagyvių, vabzdžių ar gyvūnų, naudojamų laboratorijose.
Žmonės, kurie pažįsta poną ir ponią Smithus, dažnai tuo netiki. Galbūt todėl, kad ši šeima atrodo tokia pat paprasta, kaip jūs ir aš? Galbūt todėl, kad jie net nesuvokia savo žudikiško elgesio? Jei jie savo akimis matytų, kaip kiekvieną dieną ties jų namų slenksčiu dideliu kūju užmušama rėkianti višta, karvė ar kačiukas, galbūt jie į visa tai pažiūrėtų kitaip.
Bet galbūt yra ir alternatyva. Mes galėtume permąstyti savo požiūrį į gyvūnus ir grįžti prie laikų, kai gyvūno nugalabijimas buvo laikomas ne blogiu savaime, o natūralia žmogaus egzistencijos dalimi. Tai nebūtų nei žiaurumas, nei abejingumas, ir jei naudotume žinias apie gamtą išmintingai, galėtume padaryti daug gero aplinkai, sveikatai ir gyvūnų gerovei. Ir dargi pasimėgauti gardžiu kepsniu!“
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
