Kaip dažnai darbo kasdienybėje, bendraudami su žmonėmis, susimąstome, kas jie yra iš tikrųjų? Ką veikia laisvalaikiu, kokia iš tiesų turtinga jų gyvenimo patirtis, kas slypi už oficialaus pareigų fasado? Būtent tokioje situacijoje atsidūriau, kai netikėtai sužinojau, kad Maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis valstybinis veterinarijos gydytojas Vaidas Jonušaitis yra medžiotojas. Ir dar su ilgamete patirtimi bei solidžiu stažu. Nedelsdama pasikviečiau jį pokalbio, kurį dabar siūlome jūsų dėmesiui.
Viskas prasidėjo nuo meškerės
Tikriausiai daugeliui medžiotojų gyvenime buvo panašiai. Ir žvejams taip pat, tik atvirkščiai. Šie du pomėgiai dažnai eina greta. Taip buvo ir Vaido Jonušaičio šeimoje. „Mano senelis ir tėvas buvo medžiotojai, brolis taip pat medžiotojas, o mane labiau viliojo žvejyba. Tačiau profesinė veikla laikui bėgant atvedė ir prie medžioklės“, – pradėdamas pokalbį sakė Vaidas.
Vaidas kilęs iš nedidelio Žemaitijos miestelio. Mama iš Kelmės, tėtis iš Tauragės. Senelis iš tėvo pusės buvo girininkas ir medžiotojas. Pats Vaidas visą vaikystę praleido gamtoje ir joje užaugo.
Išskirta mintis
Mama visuomet juokaudavo, kad ir kiek vyrą bemaitintum, jis vis tiek į mišką žiūri.
Jo žodžiuose skambėjo tikras rūpestis, kai kalbėjo apie savo pašaukimą: „Mano profesinė pareiga ir gyvenimo prasmė yra saugoti gyvūnus, rūpintis jų sveikata, gerove, kad jie nesirgtų ir būtų sveiki.“
Iš esmės visą savo profesinį gyvenimą paskyręs veterinarijos medicinai, Vaidas Jonušaitis 1996 m. Birželio 4 d. (prieš 30 metų) tapo medžiotoju. Du tūkstantųjų metų pradžioje jis jau aktyviai medžiojo, o ši patirtis ir žinios vėliau labai pravertė, kai mūsų šalį pasiekė didžiausia šiuolaikinės medžioklės sektoriaus nelaimė – afrikinis kiaulių maras (AKM).
Žinoma, medžioklė jo gyvenime buvo visada, nes tėvas buvo aktyvus medžiotojas ir veždavosi jį į mišką, ypač žiemą, kai reikėdavo vežti pašarus ir šerti žvėris: „Kai reikėdavo stumti automobilį iš pusnies ir vežti gyvūnams pašarus, viską darydavome kartu. Anksčiau žiemos buvo šaltesnės, sniegingesnės. Dabar ir medžiotojams, ir gyvūnams lengviau. Kai kuriais metais gilių tiek daug, kad jų pakanka iki pat pavasario. Taip mano šeima ir mano specialybė atvedė mane ten, kur esu dabar. Rūpinuosi naminių ir laukinių gyvūnų sveikata, medžioju.“
Kaip pirmoji meilė
Pirmasis laimikis ar pirmasis sumedžiotas gyvūnas dažniausiai išlieka atmintyje visą gyvenimą, kaip pirmoji meilė.
„Pirmąjį ešerį pagavau Nemunėlyje, kai mano močiutės brolis buvo grįžęs iš Sibiro ir apsigyveno Latvijoje, netoli Bauskės. Tą vasarą leidau pas jį ir upėje pagavau savo pirmąją žuvį. Mamai teko ją man iškepti. Atsimenu, kad buvo labai skanu“, – pasakojo mūsų pašnekovas, pridurdamas, kad tuo metu dar net nelankė mokyklos.
Taip prasidėjo aistra žvejybai, kuri dar labiau sustiprėjo, nes netoli namų teka Jūros upė. Ten visą vaikystę jie gaudė lydekas ir iki šiol būtent lydekų žvejyba labiausiai vilioja bei žavi mūsų veterinarijos gydytoją.
„Tos žuvies jėga ir gebėjimas priešintis kelia susižavėjimą ir pagarbą. Upės žuvys yra daug stipresnės nei gyvenančios ežeruose. Tai supratau, kai persikėliau gyventi į Trakų rajoną. Ten ežeruose pagautos lydekos atrodė tarsi žaidimas.“
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo Medžioklė numeryje
Medžioklės kinologijai atėjo galas? LMŽD siūlo sprendimus. Pokalbiai apie medžioklę #85
Visą straipsnį skaitykite naujausiame žurnalo Medžioklė numeryje
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
