Šaltinis: Eesti Jahimeeste Selts
Spalio 31 d. Pulli kaime Pärnumaa vietovėje vilkai papjovė vokiečių aviganį.
Apie 4 val. ryto Pulli kaime už tvarto girdėjosi šuns lojimas. „Mano močiutė kaip tik tuo metu išėjo į lauką, o šuo, kaip ir kiekvieną rytą, pribėgo ir parodė, kad saugo namus. Bet tada močiutė išgirdo, kad jis loja, tarsi būtų piktesnis, ir po kurio laiko nustojo. Ji pagalvojo, kad šuo bėga arba tiesiog nebegali loti. Taigi šuo jau buvo prie gerklės“, – EJS pasakojo Pulli ūkio savininkas Ivaras.
Pasak vietinio medžiotojo, šeima ne iš karto atkreipė dėmesį į kaukimą. „Po kurio laiko, ieškodami šuns, jie suprato, kad kažkas negerai. Už namo buvo didelis būrys paukščių, ir jie rado augintinio kūną“, – paaiškino Saugos medžiotojas Silveris Randjõe.
Didelė parama šeimai
Šuo buvo didelė parama šeimai. „Kadangi šeimoje esame patyrę ne vieną netektį, dabar šuns netektis vaikui buvo dar didesnė tragedija“, – prisipažino šeimininkas.
„Šuns Tess mama ir tėvas buvo grynaveisliai, tačiau nepradėjome tvarkyti dokumentų, nes ji nebuvo skirta varžyboms. Vis dėlto praėjome šunų dresūros mokyklas, ji buvo dresuotas šuo, taip pat namuose visą laiką vaikas žaidė ir ją mokė. Tessi vis tiek buvo puiki draugė ir niekada nebuvo pikta svečiams“, – sako Ivaras.
Vilkai dirbo
Pasak vietinio medžiotojo, tai buvo vilkų darbas. „Akivaizdu, kad jie buvo vilkai, o šunys taip vienas kito neėda. Kitokios galimybės negali būti, nes vilkai šioje vietovėje buvo pastebėti ir anksčiau. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą, kai netoliese esančiame lauke perkėlinėjome bokštelius, matėme, kaip už šimto metrų į mus žiūrėjo vilkas, o praėjusį pavasarį toje pačioje vietovėje buvo pjaunamos avys“, – sakė Randjõe.
„Sunku pasakyti, kiek šių šunų buvo nužudyta, nes dėl aukštos žolės ūkyje sunku susekti. Tačiau tai tikrai ne vieno vilko darbas“, – pripažino jis.
Aplinkos apsaugos agentūra apie šį incidentą žino. „Kalbėjau su Aplinkos apsaugos departamentu, nusiunčiau jiems nuotraukas, bet jie neatvyks į vietą, tik atsiųs ataskaitą ir toliau veiks“, – sakė ūkininkas.
Susirūpinimas dėl ūkinių gyvūnų
Ivaras nerimavo, kad vilkai gali sugrįžti. „Ūkyje vis dar turiu vištų, o dabar nedrįstu jų išleisti į lauką. Tuo pat metu kaimynas lauke laiko avis ir šunis, todėl iš karto pranešiau ir jiems“, – sakė jis.
Pasak Ivaro, jų augintiniai dažniausiai būdavo lauke. „Jis buvo mūsų lauko šuo, kaip man jį laikyti patalpoje, juk jis storaspalvis, viduje karšta ir nepatogu. Žiemą jam patinka būti viduje ant sniego. Tad kaip man jį laikyti patalpoje?“ – sakė ji.
„Gaila, kad miesto žmonės nemato ir nesupranta šio tikro gyvenimo. Tai ne animacinis filmas, tai vis dėlto tikras gyvenimas (tai, kas vyksta kaime, – red. past.)“, – prisipažino Ivaras.