Šernų ruja – vienas iš gamtos žavingų reiškinių, kuris patraukia dėmesį ne tik medžiotojų, bet ir gamtos tyrinėtojų tarpe. Šis procesas, lemiantis naujos šernų kartos gimimą, yra kupinas įdomių faktų ir savitų elgesio modelių.
Šernų ruja dažniausiai vyksta vėlyvą rudenį arba žiemos pradžioje, dažnai nuo lapkričio iki sausio mėnesio. Šiuo laikotarpiu šernų patinai (kuiliai) ir patelės (šernės) tampa ypač aktyvūs, o jų elgesys aiškiai orientuotas į palikuonių atsiradimą. Rujojimo laikas gali skirtis priklausomai nuo klimato sąlygų ir prieinamo maisto kiekio.
Maisto ištekliai tiesiogiai veikia šernų rujojimą, ypač klimato kaitos įtakoje. Mūsų platumose ruja dažniausiai vyksta žiemą, tačiau kitose Vakarų Europos vietose, kur klimatas švelnesnis ir maisto lengviau prieinama, šernės gali rujoti nepriklausomai nuo sezono, o pagal savo svorį. Kūno svoris šernei yra lemiamas veiksnys, nes jis nurodo, ar ji pakankamai įmitusi, kad išnešiotų palikuonis (nėštumas trunka apie 115 dienų) ir užtikrintų reikiamas maistines medžiagas tiek sau, tiek būsimiems šerniukams.
Minimalus svoris, kurį šernė turi pasiekti, kad būtų lytiškai subrendusi ir fiziologiškai pasirengusi nėštumui, paprastai yra ne mažesnis kaip 35–40 kg. Tuo tarpu optimalus svoris, užtikrinantis sėkmingą nėštumą ir sveikus palikuonis, yra apie 50–70 kg ar daugiau, priklausomai nuo konkrečios šernų populiacijos ir regiono.
Įdomūs faktai apie šernų rujojimą
1. Hierarchija ir kovos: Tarp šernų kuilių egzistuoja griežta hierarchija, kuri rujojimo metu yra aktyviai išreiškiama.Dominuojantys kuiliai, kurie yra stipriausi ir labiausiai patyrę, įgyja teisę poruotis su patelėmis. Norėdami užtikrinti savo pranašumą, kuiliai dažnai įsivelia į kovas, naudodami savo aštrius iltis.
2. Apsauga kovų metu: Kuiliai turi storą odą, kuri krūtinės ir pečių srityje suformuoja savotišką šarvą. Šie šarvai apsaugo nuo konkurentų ilčių smūgių kovų metu, kurios gali būti labai agresyvios. Didelio kuilio šis storas ir tvirtas audinių sluoksnis gali būti toks tankus, kad lygiavamzdžio šūvio kulka, paleista iš tolimesnio atstumo, gali jo neperverti.
3. Kvapų signalai: Rujojimo laikotarpiu šernai intensyviai naudoja kvapus, kad pritrauktų partnerį. Patinai palieka savo kvapų pėdsakus ant medžių ir dirvožemio, signalizuodami apie savo buvimą ir pasirengimą poruotis.
4. Rujojimo zonos: Rujojimo aktyvumas dažnai vyksta tam tikrose teritorijose, kur laikosi šernių banda. Šios vietos tampa kuilių kovų aikštelėmis ir patelių pasirinkimo vieta. Dažnai pastebima, kad žiemą kuiliai seka šernių bandą, tikėdamiesi sulaukti, kol kuri nors patelė bus pasiruošusi rujoti.
Rujos metu patelės kruopščiai renkasi patiną, remdamosi jo dominavimu ir fizine būkle. Jos yra labai selektyvios, nes pagrindinis tikslas – užtikrinti palikuoniams geriausius genus. Poravimosi rezultatas – šernė gali atsivesti nuo 4 iki 12 šerniukų pavasarį, maždaug po 115 dienų nuo rujos.
Rujojimo metu šernai tampa ypač balsingi. Patinai skleidžia žemą urzgimą, demonstruodami savo jėgą ir siekdami patraukti patelių dėmesį. Šie garsai dažnai girdimi iš tolo, ypač naktį.
Šernų rujojimą ir populiaciją stipriai veikia aplinkos sąlygos, tokios kaip maisto prieinamumas ir medžioklės spaudimas. Gausus miško vaisių, ąžuolo gilių ir žemės ūkio kultūrų derlius gali padidinti šernų populiaciją, o intensyvi medžioklė ir atšiauri žiema – ją sumažinti.
Šernų ruja yra dinamiškas ir sudėtingas procesas, atspindintis gamtos jėgą ir pusiausvyros grožį. Tai metas, kai galima stebėti šių gyvūnų unikalius bruožus ir elgseną, kuri ir toliau žavi tiek medžiotojus, tiek gamtos stebėtojus.
Nors ruja yra natūralus reiškinys, žmogaus įsikišimas – medžioklė ir gamtos apsaugos priemonės – gali reikšmingai paveikti jos eigą ir šernų populiacijos ateitį.
Šarvų anatomija ir formavimasis
Šarvai sudaryti iš sustorėjusios dermos (giliausio odos sluoksnio), kuriame yra itin tankus jungiamasis audinys. Šio sluoksnio storis gali siekti 3–4 cm. Jungiamajame audinyje gausu elastinių ir kolageno skaidulų, suteikiančių šarvams tvirtumą ir lankstumą.
Odos išorinis sluoksnis yra labiau keratinizuotas (turintis daugiau keratino), todėl tampa atsparesnis pradūrimams ir pjūviams. Po sustorėjusios odos yra raumenų sluoksniai, papildomai amortizuojantys smūgius. Tokia struktūra užtikrina šarvų efektyvumą kovų metu.
Šarvai formuojasi ir stiprėja veikiami testosterono, todėl jie būdingi tik suaugusiems patinams. Kuo dominuojantis ir vyresnis kuilys, tuo ryškesni ir tvirtesni jo šarvai. Šarvai apsaugo gyvybiškai svarbius organus ir minkštuosius audinius krūtinės bei kaklo srityje.
Nors šarvai suteikia reikšmingą apsaugą, jie nėra nepažeidžiami. Intensyvių kovų metu kuiliai vis tiek gali patirti rimtų sužeidimų, ypač jei priešininko iltys yra aštrios ir galingos. Tačiau šarvai žymiai sumažina mirtinų sužalojimų riziką.
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
