Lietuvoje paskelbtas išsamus rūšių būklės vertinimas Rūšies vertinimo apibendrinimas (2019–2024), kurio tikslas pateikti bendrą vaizdą apie įvairių augalų ir gyvūnų rūšių padėtį šalyje. Šiame darbe analizuotas rūšių paplitimas, populiacijų dinamika ir buveinių kokybė, siekiant nustatyti, kuriose srityse reikalingos papildomos gamtos apsaugos priemonės, o kur situacija laikytina stabilia. Šaltinis VSTT
Šis dokumentas nėra susijęs su medžioklės sezonų, limitų ar leidimų nustatymu. Jis naudojamas kaip pagrindas gamtos apsaugos politikos planavimui ir sprendimų priėmimui valstybės lygmeniu, suteikiant ilgalaikę perspektyvą biologinės įvairovės būklei ir jos pokyčiams vertinti.
Vilkai per žingsnio atstumą, lūšis prie namų, meška mieste ir stirnos išpuolis. Miško naujienos #18
Medžiojamos rūšys. Stabilumas, paremtas apskaita ir apsaimniekojimu
Vertinimas rodo, kad didžioji dalis Lietuvoje medžiojamų žinduolių rūšių apskritai yra palankios arba pakankamai stabilios būklės. Stirnos, taurieji elniai, briedžiai, šernai ir kai kurie plėšrūnai nėra išskiriami kaip nykstančios rūšys nacionaliniu mastu. Jų populiacijos išliko stabilios arba netgi padidėjo, o tai rodo veikiančią ir subalansuotą apsaimniekojimo sistemą.
Šios rūšys nėra gamtos apsaugos krizės objektas. Priešingai, jos tampa pavyzdžiu, kaip reguliuojamas naudojimas ir populiacijų kontrolė gali egzistuoti greta ilgalaikio tvarumo. Būtent čia ryškėja esminis skirtumas tarp rūšių, kurioms būtina aktyvi apsauga, ir tų, kurioms svarbiausias yra subalansuotas valdymas.
Tylūs miško simboliai. Lūšis ir lokys Lietuvos gamtoje
Lūšis
Lūšis Lietuvoje išlieka reta ir saugoma rūšis. Nors pastaraisiais metais stebimas atsargus jos paplitimo plėtimasis, ši rūšis ir toliau išlieka jautrus miško ekosistemų indikatorius. Lūšies buvimas rodo pakankamai didelius, vientisus miškų masyvus ir santykinai žemą trikdymo lygį.
Lietuvos gamtoje lūšis užima simbolinę vietą. Tai nėra rūšis, kurios ateitis būtų grindžiama skaičiais ar kvotomis. Jos išlikimas priklauso nuo buveinių kokybės ir erdvinio vientisumo, todėl lūšis išlieka nemedžiojama ir griežtai saugoma.
Rudasis lokys
Rudasis lokys šiuo metu nėra nuolatinė Lietuvos faunos dalis. Vertinime jis minimas kaip epizodiškai pasirodanti rūšis, šalyje fiksuojama pavienių klajojančių individų pavidalu. Lokio buvimas labiau atspindi regioninius procesus, o ne vietinės populiacijos vystymąsi.
Ši rūšis Lietuvoje išlaiko griežtai saugomos rūšies statusą, o galimas jos sugrįžimas ateityje bus glaudžiai susijęs su platesniais Baltijos regiono gamtiniais procesais, o ne su vietiniu apsaimniekojimu.
Kurapka. Atvirojo kraštovaizdžio veidrodis
Kurapka yra viena iš rūšių, kuri tyrime aiškiai atspindi atvirojo kraštovaizdžio būklę. Lietuvoje ji nėra medžiojama, o jos populiacijos būklė vertinama kaip nepalanki. Kurapkos nykimas nėra staigus reiškinys, tai ilgalaikio proceso pasekmė, glaudžiai susijusi su kraštovaizdžio transformacija.
Ši rūšis ypač jautriai reaguoja į struktūros trūkumą žemės ūkio teritorijose. Vietose, kur dominuoja dideli, vientisi laukai be dangos, krūmynų ir laukų pakraščių, kurapkai nebelieka nei maisto, nei slėptuvių. Todėl kurapka tampa indikacine rūšimi, aiškiai parodančia, kiek iš tiesų gyvybinga yra kaimo aplinka.
Intensyvi žemdirbystė reiškia tuščią kraštovaizdį
Vertinimo kontekste tampa akivaizdu, kad Lietuvoje labai mažai dėmesio skiriama mozaikinio kraštovaizdžio išsaugojimui. Pirmenybė teikiama intensyviai žemdirbystei su dideliais monokultūrų plotais, kur vizualinė tvarka pakeičia ekologinę įvairovę. Tokiose teritorijose beveik niekas nebegyvena, išskyrus kelias prisitaikiusias rūšis.
Tokia aplinka yra palanki graužikams ir juos lydintiems smulkiesiems plėšrūnams. Joje sėkmingai įsitvirtina ir Lietuvai palyginti nauja rūšis – paprastasis šakalis, gebantis išnaudoti žmogaus pakeistą kraštovaizdį, sėkmingai daugintis ir didinti spaudimą smulkiesiems gyvūnams bei paukščiams. Šis procesas nėra susijęs su vienu konkrečiu plėšrūnu, o kyla dėl bendro kraštovaizdžio struktūros trūkumo.
Medžiotojų vaidmuo ten, kur politika sustoja
Kurapkos ir kitų atvirosios kraštovaizdžio rūšių ateitis didele dalimi priklauso nuo praktinių veiksmų. Būtent čia medžiotojai gali daryti įtaką situacijai ne draudimais, o konkrečiais darbais gamtoje.
Medžiotojai gali:
išsaugoti ir formuoti krūmynus, laukų pakraščius ir dangos zonas,
palaikyti nedidelius pievų ir neapsaimniekintų plotų fragmentus,
subalansuotai reguliuoti smulkiųjų plėšrūnų gausą,
bendradarbiauti su žemės savininkais kuriant mozaikinį kraštovaizdį,
rinkti ir perduoti informaciją apie rūšių buvimą ir pokyčius.
Šios priemonės nėra garsios ir ne visada matomos, tačiau būtent jos lemia, ar atviras kraštovaizdis bus gyvas, ar liks tik funkcionali gamybos teritorija.
Rūšių būklės vertinimas aiškiai parodo kontrastą tarp stabilių, apskaitomų ir apsaimniekotų medžiojamų rūšių bei jautrių, nuo kraštovaizdžio priklausomų nemedžiojamų rūšių. Lūšis ir lokys išlieka miško vientisumo simboliais, o laukirbė primena, kad gamta prasideda ne tik miške, bet ir laukuose. Ten, kur kraštovaizdis tampa vienalytis, gamta traukiasi, o būtent šiame taške žmogaus pasirinkimai tampa lemiami.
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
