Galingieji liūtai, buivolai ir antilopės karštoje, saulės užtvindytoje Afrikoje, sibirinės meškos, snieginiai avinai ir didžiaragiai briedžiai Čiukotkoje, maralai ir nuostabieji sibiriniai stirninai Altajaus kalnuose, vėpliai ir banginiai Beringo jūroje, Marko Polo avinai masyviais ragais Kirgizijoje…
Visą medžiotojo svajonių pasaulį, kuris Valdo Danilevičiaus įmonės Danila Hunt klientams tampa realybe, išbandė ir pats medžioklės kelionių organizatorius. Jis iš tiesų yra vienas tų retų žmonių, žinančių, kaip įgyvendinti medžioklinę svajonę. Kokį kelią reikia nueiti, kad užtikrintai pasiektum savo tikslą? Nuo ko reikia pradėti ir kokių principų laikytis?
Valdas Danilevičius gimė Kaune 1958 metų balandį, turi seserį. Mama buvo mokytoja, tėvas dirbo spaustuvėje. Ankstyvieji mokyklos metai prabėgo prižiūrint mamai, nes Valdas įstojo į 12-ąją vidurinę mokyklą, kur mokė ir jo mama. Ji buvo geografijos mokytoja ir pedagoge išdirbo visą gyvenimą nuo tada, kai pokario metais baigė Vilniaus universitetą.
Įdomus faktas, susijęs su laikais, kai Lietuva buvo carinės Rusijos šiaurės rytų (Kauno) gubernijos dalis. Valdo prosenelis tarnavo caro Nikolajaus apsaugoje Sankt Peterburge. Tuo metu į armiją imdavo 25 metams, jis visą šį terminą atitarnavo ir buvo palaidotas Charkove. Tarybiniai trėmimai Valdo šeimos nepalietė, nors galėjo. Jau buvo aišku, kad reikia krautis daiktus, nes sovietų kariai galėjo atvykti kiekvieną akimirką ir areštuoti Valdo senelius, bet prasidėjęs karas išgelbėjo nuo tremties.
Valdo senelė praeito amžiaus pradžioje gavo 25 hektarus žemės dabartinėse Kauno ribose. Senelis dalimis ją pardavinėjo ir ramiai sau gyveno. Dabar toje vietoje yra Josvainių gatvė – rajonas, kur anksčiau gyveno ir vis dar gyvena Danilevičių giminės ir artimieji.
Orientavimosi sportas
Nuo 1971 metų Valdas mokėsi 12-ojoje, o nuo septintos klasės perėjo į 5-ąją vidurinę. Paklaustas, kodėl taip, jis pradeda pasakoti apie vieną svarbiausių savo jaunystės epizodų – susidomėjimą orientavimosi sportu, kuris šalia kitų veiksnių Valdo gyvenimą padarė tiesesnį ir lygesnį. Užsiimti šia sporto šaka Valdas pradėjo dar penktoje klasėje.
Labai greitai pasiekė gerų rezultatų, ir kai reikėjo atstovauti Lietuvai Tarybų Sąjungos moksleivių čempionate Karpatų kalnuose, buvo pasirinktas Valdas. Vaikinas tuo metu mokėsi septintoje klasėje. Kad galėtų vykti į šias varžybas, teko pereiti į kitą mokyklą. Tada Karpatuose Valdas iškovojo Tarybų Sąjungos čempiono titulą.
Grįžęs namo sportininkas sužinojo, kad yra išmestas iš savo buvusios mokyklos. Direktorius buvo įsižeidęs, kad sąjunginio čempiono garbė atiteko kitai mokymo įstaigai. Tais laikais iš mokyklos ką nors išmesti nebuvo taip lengva, o žmogaus, kurį vis dėlto išmesdavo, asmens byloje visam gyvenimui likdavo dėmė. Tokie atvejai buvo labai reti. Problema išsisprendė padedant Kauno miesto valdžiai ir viskas vėl grįžo į savo vėžes. Po šio įvykio Valdas ir toliau treniravosi po 2–3 kartus per dieną, dalyvaudavo varžybose, tapo sporto meistru.
Palikęs didįjį sportą jis nusprendė, kad nori savo gyvenimą susieti su medžiokle, gamta ir gyvūnais. Valdas studijavo Aleksandro Stulginskio universitete (tuomet – Žemės ūkio akademija) miško inžinieriaus specialybę, programoje buvo medžioklės ūkio valdymas.
Valdo tėvas buvo medžiotojas ir nuo mažumės skatino sūnų domėtis gamta. Valdo šeima gyveno Vilijampolėje, tuomet Kauno pakraštyje.
Jis jau nuo penkerių metų amžiaus prisimena save su „šautuvais“ bėgiojantį su kitais berniukais po artimiausius miškus ir medžiojantį įvairius paukščiukus. Iš tų laikų net likę nuotraukų. Tąkart be leidimo paėmęs tėvo medžioklinį šautuvą Valdas kartu su draugais ėjo į mišką fotografuotis. Vienas vyresnių berniukų turėjo fotoaparatą Smena. Neseniai tos nuotraukos atsirado – stovi berniukas su ginklu, ilgesniu už jį patį. Aišku, apie šį įvykį tėvams nebuvo papasakota, ir tik maždaug po 20 metų Valdas parodė tėčiui šią nuotrauką. Tais laikais daugelis mėgo gaudyti ir laikyti įvairius gyvūnus. Paukščiai giesmininkai be jokių draudimų būdavo pardavinėjami paukščių turguose. Kaune esančiame Tado Ivanausko zoologijos muziejuje ir sode tuomet dirbo daug įdomių žmonių, savo srities specialistų, kurie mielai dalijosi patirtimi su besidominčiais berniokais. Jų padedamas Valdas išmoko daryti iškamšas.
Nuo ko pradėjo? Kaip čia pasakius… Nuo brakonieriavimo. Vilijampolėje gyveno labai rimtų vyrukų, nuotykių čia niekada netrūko ir atmosfera buvo daug laisvesnė nei dabar. Tai buvo 9-asis dešimtmetis. Mokydamasis universitete Valdas medžiotojo bilieto negavo, nes visą laisvalaikį turėjo skirti sportui. Baigęs universitetą buvo paskirtas dirbti Anykščių rajono kolūkiniuose miškuose, ten susipažino su Vladu Maslinsku. Jis dirbo medžioklės ūkyje, ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas. Beje, Valdas jaunystėje ruošdavo paukščių iškamšas. Kai sutiko savo naują draugą, Valdo kolekcijoje buvo jau daugiau nei šimtas skirtingų paukščių ir gyvūnų iškamšų – nebeturėjo, kur visą šį turtą laikyti. Su Vladu sutarė, kad medžioklės ūkis pagamins specialias spintas, ir Valdas visą savo kolekciją padovanos medžioklės ūkio muziejui.
Motociklais per Tarybų Sąjungą
Išdirbęs porą mėnesių savo pirmojoje darbovietėje, Valdas iš artimųjų ir kolegų akiračio dingo trims mėnesiams. Dar universitete su draugais Andriumi Jurginiu ir Gintaru Pivoru nusprendė motociklais pervažiuoti visą Tarybų Sąjungą. Taip išėjo, kad Andrius negalėjo prisijungti, taigi Valdas su Gintaru nukūrė dviese. Savo kelionę vaikinai pradėjo nuo Baltijos jūros kranto.
Per Sovietų Sąjungos platybes motociklais ir beveik be pinigų jiedu nukeliavo nuo Kaliningrado iki Vladivostoko. Tai yra daugiau kaip 10 000 kilometrų, skaičiuojant tiesiai. 13 valandų lėktuvu, 133 valandos automobiliu, ištisa savaitė traukiniu. Pinigų daug neturėjo: Valdas buvo pasiėmęs 200 rublių, o Gintaras 400 – kiekvienas po vieną algą. Užtat kuprinėje buvo obrezas – lygiavamzdis nupjautu vamzdžiu, kad kelyje galėtų susimedžioti kokį paukštį vakarienei ar šiaip apsisaugoti nuo neprietelių.
Pinigai benzinui baigėsi labai greitai, tačiau vilkikų vairuotojai, sužinoję apie grandiozinį abiejų jaunuolių planą, su malonumu įpildavo degalų. Miegodavo palapinėse. Išvažiuodamas Valdas iš tėvo gavo poliarinės lapės kailį, kurį Kemerove iškeitė į džinsus, o šiuos vėliau pardavė Neriungrio mieste, kuriame tuo metu studentų statybinio būrio gydytoju dirbo senas draugas Gintautas Kėkštas.
Šiuolaikinė Neriungrio (Rusijos Federacijos Sachos Respublikos (Jakutijos) pietuose) istorija glaudžiai susijusi su Baikalo–Amūro geležinkelio (BAM) statybomis ir akmens anglių gavyba. Absoliutus temperatūros minimumas žiemą ten yra 61 laipsnis šalčio! Neriungryje už džinsus Valdas gavo 200 rublių. Galutiniame kelionės taške, Vladivostoke, vaikinai pardavė savo motociklus ir nusipirko kelionės bilietus namo. Gintaras išskrido savaite vėliau nei Valdas, bet tik paskui sužinojo, kad draugas skrido tą pačią naktį ir beveik tuo pačiu oro koridoriumi, kuriame tarybinės karinės pajėgos numušė Pietų Korėjos lėktuvą. Be abejo, ši kelionė verta atskiro pasakojimo.
Grįžęs namo Valdas sužinojo, kad yra atleistas iš darbo Aukštakalnio kolūkyje, o Vladas Maslinskas eksperimentinio medžioklės ūkio direktoriui Rimantui Kirsliui jau buvo pasakęs porą gerų žodžių apie jaunąjį specialistą. Taip vos tik grįžęs į Lietuvą Valdas buvo priimtas į naują vietą. Dirbdamas medžioklės žinovu aptarnavo vyriausybės ir vietinės valdžios vyrus.
Aišku, prieš jaunam patrakusiam vaikinui patikint tokį atsakingą darbą šis buvo iškviestas į Vilnių pokalbio medžiotojų draugijoje. Priėmė. Šiame darbe teko matyti visokių fokusų, bet tada tai neatrodė nieko bloga ar ypatinga. Svarbiausia, kad abu su Vladu galėjo imti karabinus ir medžioti kiauras dienas, septynias dienas per savaitę. Dėl tokios galimybės galima paaukoti daug ką. Valdas prisimena, kad kartą medžioklė truko 36 valandas – jaunystės dienomis būta visai kito azarto. Be to, tais laikais lapkričio 8 dieną reikėdavo atsiskaityti už sumedžiojimo planą.
Daugelis medžioklės būrelių nesugebėdavo jo įvykdyti. Tarybiniais laikais Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija už mėsą gaudavo valiutos, todėl buvo labai svarbu planą įgyvendinti. Valdas su draugu eidavo į mišką ištisoms paroms ir net savaitėms, kad padėtų pasiekti nustatytą sumedžiojimo skaičių. Svarbiausia, ką gavo, buvo patirtis: kaip kokiose situacijose elgtis, kokie žvėrių įpročiai, medžioklės būdai. Anykščių eksperimentiniame medžioklės ir žūklės ūkyje Valdas išdirbo aštuonerius metus, kurie visi buvo skirti vien tik medžioklei.
Pareigos, leidžiančios tik medžioti
Paskui prasidėjo naujas etapas. Valdo draugas Kazimieras Kuliešius buvo paskirtas į Aukštaitijos nacionalinio parko direktoriaus pareigas. Tarp kitko, tai buvo pats pirmasis nacionalinis parkas Tarybų Sąjungoje. K. Kuliešius kvietė Valdą dirbti medžioklės žinovu. Valdas pasiūlė įsteigti naujas pareigas – medžiotojo, ir buvo pasirengęs persikelti gyventi ten su sąlyga, kad galės tik medžioti nedalyvaudamas administracijos veikloje. To ir reikėjo, nes tais laikais nacionalinio parko teritorijoje gyveno labai daug briedžių, darančių jaunuolynams didelę žalą. 1989 metais beveik 12 mėnesių Valdas išdirbo etatiniu medžiotoju. Deja, vadovybė nusprendė, kad tokių pareigų nacionaliniame parke negali būti, ir Valdui teko 10-čiai metų perimti medžioklės žinovo pareigas.
Aukštaitijos nacionalinis parkas buvo labai didelis – apie 30 000 hektarų, bet ten nebuvo nė vieno medžiotojų būrelio. Vadinasi, gyvūnų populiacijų niekas netvarkė, o tai kėlė didelių problemų. Anksčiau gyvūnai buvo miško šeimininkai, o dabar, atėjus naujai valdžiai, jie tapo priešais, kenkėjais.
Tada Valdas medžiojo labai daug – atmintyje išlikęs sezonas, kuomet gruodžio mėnesį kasdien turėjo sumedžioti po briedį. Tai reiškia, kad turi eiti į mišką, surasti, sumedžioti briedį, jį išskrosti ir nuvežti mėsos supirkėjams, naktį grįžti namo ir iš ryto atgal į mišką. Tokia tada buvo medžioklės politika ir medžioti reikėdavo iš tiesų daug. Vėliau, drauge su Vytautu Vilčinsku, nacionaliniame parke surengė mokymus ir egzaminus jauniesiems medžiotojams, kurie sudarė naujai suformuoto Ūdros klubo pagrindą. Ir tie, kurie neturėjo savo būrelio, galėjo prisijungti prie Aukštaitijos nacionalinio parko medžiotojų.
Medžioklinės kelionės
Kai Valdo medžiotojo stažas pasiekė daugiau nei 20 metų, kai azartas medžioti Lietuvos žvėris pradėjo blėsti, kai kilo jausmas, kad medžioja tik dėl medžiojimo ir anksčiau patirtos emocijos nyksta, reikėjo pradėti galvoti, ką keisti. Pirmaisiais savo medžiotojo karjeros metais Valdas kiekvieną vasarą praleisdavo Rusijos šiaurėje: Čiukčių pusiasalyje, Kamčiatkoje, Taimyre, laikinai dirbdamas medžiotoju geologų ir botanikų ekspedicijose ar šiaip vienas bastydamasis su šautuvu.
Pinigus šioms kelionėms kaupė medžiodamas kailinius žvėris ir juos parduodamas. Vasarą medžioklėje Lietuvoje mažiau darbo ir buvo galima gauti ilgesnes atostogas. Kai atėjo laikas kažką keisti, Valdas nusprendė, kad norėtų leistis į medžioklines keliones. Tačiau, kad taip važinėtum, reikia arba turtingo dėdės Amerikoje, arba kaip nors pačiam užsidirbti. Kadangi dėdės Amerikoje neturėjo, Valdas nusprendė įsteigti įmonę Medžioklinės kelionės, kuri užsienyje labiau žinoma kaip Danila Hunt. Principas labai paprastas – jeigu tu kurioje nors vietoje esi viską ištyrinėjęs, pažįsti patikimų žmonių, žinai infrastruktūrą, vadinasi, yra nuo ko pradėti. Ir dabar, rengdamas medžioklę naujoje vietoje, iš pradžių jis pats viską išbando ir tik paskui veža ten klientus.
Kai Lietuvoje prasidėjo safarių judėjimas, trofėjų medžioklė tapo vis populiaresnė. Žmonės, galintys sumokėti už komercinę medžioklę egzotiškose šalyse, sunkiai dirba, jie neturi laiko patys išbandyti, kaip ten viskas paruošta. Jeigu kada nors išeina nuvažiuoti į medžioklę, kur aptarnavimas nemalonus, gyvenimo sąlygos prastos, medžioklė organizuojama netinkamai, poilsio vietoje tenka nusivilti ir susigadinti nuotaiką visiems metams. Todėl klientai pasirengę sumokėti žmogui, kuris už juos patikrina ir garantuoja gerą, rezultatyvią medžioklę. Na, o medžioklės organizatoriui tai įdomus darbas.
Valdo metai visiškai užpildyti. Kas mėnesį – medžioklė, kurioje tenka praleisti savaitę, dvi ar tris. Kartais sutampa keli medžioklės turai iš eilės ir į namus neišeina grįžti mėnesį, pusantro. Kasmet vidutiniškai 12 didelių medžioklių po visą pasaulį. Grupė skaičiuojama nuo vieno žmogaus, ir su kiekvienu medžiotoju dirbama individualiai. Kaskart reikia važiuoti kartu ir stengtis atsižvelgti į kliento interesus, koordinuoti su vietos gyventojais. Svarbu, kad trofėjų medžiotojas jaustųsi gerai. Šis darbas nėra pats lengviausias. Iš pradžių reikėjo nemažai laiko prisitaikyti, nes žmonės skirtingi.
Per visus šiuos metus Valdas suprato, kad trofėjų medžioklę sau galintys leisti medžiotojai pinigus jai užsidirba srityje, kurioje patys yra puikūs profesionalai, o atvykę į geidžiamo trofėjaus vietą, kur nežino nei sąlygų, nei būdų, nei žmonių, jie tampa eiliniais medžiotojais, kurie turi laikytis taisyklių ir mokėti elgtis pagarbiai. Tokioje medžioklėje dalyvauja trys vienodai svarbūs asmenys: medžioklės organizatorius, medžioklės gidas ir klientas. Nė vienas jų neturi teisės laikyti save pranašesniu.
Ekstremalioje situacijoje, kai medžioklėje tave užpuls sužeistas gyvūnas, pinigai ir titulai negelbės. Pasitikėti galima tik patyrusiu ir patikimu medžioklės vadovu. Aišku, būna įvairių žmonių. Valdas pastebėjo, kad pagarbiausiai į medžioklės gido atliekamą darbą žiūri ir kukliausiai elgiasi didžiausias pajamas gaunantys žmonės. Valdas pasakoja, kad teko medžioti kartu su Svarowskių giminės atstovu. Jiedu sėdėjo viename medžioklės bokštelyje ir laukė šerno. Tokie žmonės nei žodžiu, nei veiksmais, nei apranga nerodo savo pranašumo, elgiasi labai mandagiai ir pagarbiai.
Aišku, teko susidurti ir su priešingai nusiteikusiais žmonėmis, kuriems pinigai yra vienintelis stabas ir kurie nesigėdi visur jais didžiuotis. Tai yra dalis medžioklės vadovo profesionalumo – sugebėti paeiti į šalį, atitolti nuo emocijų. Gyvenimas išmokys ir viską sudės į savo vietas.
Valdas kalba keliomis kalbomis: rusiškai, lenkiškai (praverčia ir Slovakijoje bei Čekijoje), vokiškai ir angliškai. Prancūziškai kalbančiose šalyse medžiotojams užtenka gestų. Net antakių kalba leidžia vienam kitą suprasti ir bendradarbiauti. Valdas yra apkeliavęs labai daug pasaulio šalių. Tolimiausias taškas yra priešinga Žemės rutulio pusė, kur yra Čiukčių pusiasalis, o į pietus – Pietų Afrikos Respublika.
Šiaurės Amerikos žemyne Valdui lankytis neteko. Medžiotojas pabrėžia, kad dirbant komercinės medžioklės srityje reikia remtis savo partneriais, nes ne visuomet pats gali važinėti paskui visus klientus. Su amerikiečiais dirba vienas Vokietijos partnerių. JAV požiūris į medžioklę visiškai kitoks: viskas kontroliuojama, prižiūrimas kiekvienas žingsnis. Gyvūnai ten panašūs kaip Rusijoje, bet atmosfera rytinėje kaimynėje yra daug laisvesnė ir paprastesnė, kalba daugeliui Lietuvos medžiotojų suprantamesnė. Šiaurės Amerikoje, pavyzdžiui, yra normalu tą pačią licenciją parduoti keliems medžiotojams. Tai reiškia, kad tik vienas sumedžios savo trofėjų! Aišku, kaip visur kitur, Amerikos medžioklės ūkyje yra ir šviesiųjų, ir tamsiųjų pusių.
Pačiam Valdui patinka išbandyti dar nematytas vietas ir medžioti naujus gyvūnus, nes kiekvieną kartą patirtis vis kitokia. Pavojingų gyvūnų medžioklė suteikia su niekuo nepalyginamą potyrį. Didysis penketas jau yra įprastas dalykas, visur daug kalbama apie liūtų, raganosių ir dramblių medžioklę. Didelis populiarumas ir spalvingos nuotraukos neatskleidžia tikrosios šios medžioklės esmės, rizikos ir sunkumo. Kai stovi ne itin tankiuose savanos krūmuose kažkur Afrikoje ir link tavęs bėga tavo buvimu nepatenkintas dramblys, kai tenka pažvelgti liūtui ar lokiui į akis, pradedi žiūrėti į gyvenimą visiškai kitaip, gerbti gyvūnus ir vertinti kiekvieną savo įkvėpimą. Arba kai būni apsuptas buivolų būrio, nei mama, nei pinigai, nei Kalėdų senelis nepadės…
Valdas visuomet buvo drąsus vyras, bet pripažįsta, kad tik dabar, tokio amžiaus, nustojo bijoti dramblių. Jo gyvenime pasitaikė maždaug penkios dramblių atakos, kai įsiutęs gyvūnas sustojo vos už 20 metrų nuo žmogaus. Kad apžiūrėtum jį iš taip arti, net aukšto ūgio žmogus turi žvelgti aukštyn. Tačiau dramblys nestovi ramiai, jis stengiasi užpuoliką išgąsdinti. Kartą dramblys ilgai vijosi klampiame smėlyje važiuojantį automobilį. Teko patirti įvairių ekstremalių situacijų. Negalima sakyti, kad buvo per plauką nuo mirties, bet patyrė daug. Rusijoje Valdas skendo. Pirma mintis jo galvoje – kodėl neskamba laidotuvių maršas?
Tada siautė stipri pūga ir medžiotojams reikėjo vikšriniu visureigiu perplaukti upę, bet jis pasirodė esąs kiauras ir pradėjo skęsti. Atsidūrus vandenyje staiga viskas tapo taip ramu ir tylu, kad šioje tyloje Valdas pagalvojo, kodėl gi neskamba tasai maršas. Srovė jau nešė Valdą su visa ekipuote, kailiniais ir ilgaauliais batais Beringo jūros link, kai jis suvokė, kad rankoje vis dar laiko virvę. Po 20–30 metrų virvė įsitempė ir kolegos Valdą išgelbėjo. Aišku, reikia stengtis į tokias situacijas nepatekti, bet jeigu pasitaiko, tai bus, kaip Dievas duos.
Dėl mėsos užtaisyti ginklą ranka vis rečiau bekyla. Jeigu žmona praneša, kad namuose baigėsi mėsa, galima nueiti ir sumedžioti kokį selekcinį gyvūną. Paukščių medžioklė taip pat vis dar teikia malonumą, nes ji įdomi ir dinamiška.
Valdo kolekcijoje yra daug įvairių trofėjų, įskaitant dramblį. Visi ragai ir iškamšos laikomos atskirame name, muziejuje, kaip sako Valdas, bet jau dabar ten pradeda trūkti vietos.
Lietuvoje neišeina dažnai medžioti, nes grįžus namo norisi pabūti su šeima. Kuomet su žmona Skirmante sprendė, kur apsigyventi, namus pasirinko tokioje vietoje, kur jau per duris galima išeiti su ginklu ant peties ir iš karto patekti į medžioklės plotus.
Valdo šeima jį visokeriopai remia. Pasak vyro, jeigu yra tarpusavio supratimas, visa kita irgi atsiras. Tikriausiai žmona Skirmantė kartais dėl sutuoktinio nerimauja, bet to neparodo. Danilevičių šeimoje yra šeši vaikai, vyriausiajam 36 metai.
Vieną sūnų, Roką, irgi domina medžioklė, bet jo pagrindinis pomėgis yra sportinis bekelės vairavimas ir jis, kaip Lietuvos komandos narys, kelis metus iš eilės dalyvauja Dakaro ralyje. Rokas rimtai užsiima trofėjų medžiokle, padeda organizuoti turus ir Valdas tuo džiaugiasi, nes turės kam palikti kolekciją.
Kas ateityje? Viskas tas pats – nuosavas verslas, darbas, teikiantis didžiausią džiaugsmą ir malonumą. Gyvenimas susiklostė, kad darbas ir profesija sutapo su tuo, ką pačiam norisi daryti – tai likimas ir Dievo dovana.
Be medžioklės, Valdas fotografuoja gamtą. Visuomet, kad ir kur važiuotų, ima ir galingą fototechniką. Kai nemedžioja, tada fotografuoja. Kartu abiejų dalykų daryti negali. Jeigu norisi medžioti, fotoaparatą reikia padėti į šalį, ir atvirkščiai. Dirbant su klientu tai net privalumas, nes klientas yra dar labiau patenkintas, o pats turi patogias sąlygas pagauti gerų kadrų. Valdo fotografijos naudojamos įvairiuose žurnaluose ir kituose leidiniuose, įmonės kataloguose. Buvo surengtos kelios parodos.
Pamažu vystomas ir didelio albumo projektas. Valdas pasakoja, kad jau parengta keliolika straipsnių, bet priešaky dar daug darbo. Knygos pagrindas bus gamtos ir medžioklės fotografija – ir procesas, ir rezultatas. Jis sakė, kad jaučia didelę pagarbą ir atsakomybę žmonėms, kuriuos fotografavo, pavyzdžiui, medžiotojams tolimiausiuose Rusijos kampeliuose, kur jie net pusmetį gyvena visiškoje vienatvėje, tundroje. Kai kurių šių žmonių nebėra gyvų, bet Valdas turi fotomedžiagos, pasakojimų, atradimų, kuriais nori pasidalyti.
Valdas teigia, kad kadaise rimtai suko galvą ieškodamas didžiosios gyvenimo prasmės, bet galop suprato, kad ji yra paprastumas, aiškumas, sielos ramybė. Būnant dvidešimties atrodo, kad yra kažkokia paslaptis, kurią atskleidęs viską suprasi, bet ne, viskas yra labai paprasta! Užtenka dešimties Dievo įsakymų. Įdomiausia tai, kad elgesys neturi senaties: taip pat stipriai išgyveni dėl kokio nors neteisingo žingsnio, žengto ir prieš 50 metų, ir vakar.
Gyvenimo moto? Kiekvieną žmogų, kiekvieną veiksmą vertinti – ar jis doras, ar ne.
PRENUMERUOK Žurnalas Medžioklė arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Žurnalo Medžioklė YOUTUBE KANALAS
