Šaltinis: Mokslas Lenkijoje
Europos lūšių populiacijos gyvena suskaidytose, transformuotose ir žmogaus dominuojamose aplinkose. Kaip praneša tyrimo autoriai, dauguma lūšių miršta gana jauname amžiuje, dažniausiai dėl brakonieriavimo, medžioklės, natūralių veiksnių ar eismo įvykių.
Lūšis – vienas iš slapčiausių plėšrūnų. Šie gyvūnai gyvena nedidelėmis tankiomis populiacijomis, yra aktyvūs naktį ir vengia žmonių. Jų populiacijos yra gana plačiai paplitusios Eurazijoje. Telemetriniai šios rūšies tyrimai, atlikti per pastaruosius kelis dešimtmečius teritorijose nuo Balkanų ir Turkijos pietuose iki Skandinavijos šiaurėje, suteikia daug žinių apie lūšių ekologiją.
Lūšių išgyvenamumą antropogeniniame Europos kraštovaizdyje tyrė tarptautinė mokslininkų komanda, tarp jų – Lenkijos mokslų akademijos Žinduolių tyrimų instituto (Beloveže) ir Gamtos apsaugos instituto (Krokuvoje) mokslininkai. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Conservation Biology“.
Mokslininkai surinko duomenis iš 21 teritorijos, kur buvo sekama 681 lūšis su telemetriniais antkakliais. Bendras stebėjimo laikotarpis siekia 1052 metus. Ekspertai analizavo gyvūnų išgyvenamumą ir mirties priežastis, atsižvelgdami į lytį, populiacijos valdymą, sezoną ir aplinkos transformacijos lygį.
Teoriškai lūšys gali gyventi daugiau nei dešimtmetį (patelės – iki 18 metų, patinai – iki 15). Tačiau nauji tyrimai rodo, kad dauguma miršta gana jaunos.
„Medžiojamose populiacijose patinų vidutinis amžius buvo vos 2,6 metų. Apsaugotose populiacijose – šiek tiek didesnis, 2,7 metų. Patelės turėjo kiek didesnį išgyvenamumą – jų vidutinis amžius buvo 3,4 metų medžiojamose populiacijose ir 4 metai saugomose. Mirtingumas buvo didžiausias žiemą, kai sutampa su medžioklės sezonu ten, kur populiacijos yra medžiojamos. Tokiose populiacijose mirties tikimybė žiemą buvo tris kartus didesnė nei rudenį, o saugomose – 1,7 karto didesnė“, – teigia vienas iš tyrimo autorių profesorius Rafałas Kowalczykas iš Žinduolių tyrimų instituto, cituojamas pranešime spaudai.
Metinis mirtingumas buvo gerokai didesnis medžiojamose populiacijose (patelėms – 18 %, patinams – 24 %) nei apsaugotose (atitinkamai 14 % ir 17 %).
Mokslininkai taip pat analizavo lūšių mirtingumo priežastis ir rizikos veiksnius.
Pagrindinė mirties priežastis – neteisėtas gyvūnų žudymas (brakonieriavimas), sudarantis 34 % atvejų. Kitos svarbios priežastys buvo medžioklė (26 %), natūralūs veiksniai (20 %) ir eismo įvykiai (7 %). 13 % atvejų mirties priežasties nustatyti nepavyko.
„Jei žiūrėtume tik į saugomas populiacijas, neteisėtas žudymas sudarė net 48 % šių plėšrūnų mirčių. Brakonieriavimo lygis saugomose teritorijose buvo panašus į medžioklės poveikį ten, kur populiacijos yra reguliariai medžiojamos“, – rašoma tyrimo autorių išvadose.
Lūšių išgyvenamumas mažėjo didėjant žmogaus sukeltai kraštovaizdžio transformacijai – tiek visos populiacijos paplitimo areale, tiek atskirų individų teritorijose. Aplinkos su mažu žmogaus kišimusi ir ribota infrastruktūra suteikia lūšims didžiausias išgyvenimo galimybes.
„Šis tyrimas rodo, kad būtent žmogus yra pagrindinis lūšių mirtingumo veiksnys. Ne tik dėl neteisėto jų žudymo, kurį pastaraisiais metais stebime ir Lenkijoje, bet ir dėl aplinkos suskaidymo ir transformacijos, didinančios mirtingumo riziką. Be to, apsauga negarantuoja, kad lūšys nebus žudomos neteisėtai. Galbūt todėl, nepaisant 30 metų trukusios rūšies apsaugos mūsų šalyje, jos paplitimas ir skaičius beveik nepakito ar net sumažėjo. Tai rodo, kokia jautri rūšis yra lūšis – nuolat balansuojanti tarp gyvybės ir mirties“, – pabrėžia profesorius Kowalczykas.
Jis taip pat priduria, kad „būtina imtis priemonių, siekiant sumažinti neteisėto lūšių žudymo mastą – didinti šių atvejų išaiškinamumą ir griežtai bausti kaltininkus“.
Lūšys artėjo vis arčiau ir arčiau, kol pasidarė nejauku. Liudininkų vaizdo įrašas
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
!PRENUMERUOKITE žurnalą!
