Patirtis

Toks lokio elgesys nėra natūralus, teigia gamtosaugininkai. Pasak jų, lokys įžengė į Vilnių dėl žmogaus kaltės0


Iliustratyvi nuotrauka
Iliustratyvi nuotrauka
Nuotrauka: euractiv.com

Birželio viduryje į Lietuvos sostinę atklydęs rudasis lokys sukėlė neeilinę situaciją ir plačią visuomenės reakciją. Tris dienas trukusi gyvūno klajonė Vilniuje neliko nepastebėta. Apie ją kalbėta žiniasklaidoje, vertinta institucijų lygmeniu ir karštai aptarinėta visuomenėje. Šis atvejis iki šiol kelia daug klausimų ne tik mokslininkams, medžiotojams bei atsakingoms valstybinėms ir savivaldybių institucijoms, bet ir tiems, kurie vadina save gyvūnų gynėjais ar gyvūnų teisių saugotojais.

Tokio lokio elgesys, kaip teigia kai kurie gamtosaugininkai, nėra natūralus. Jų įsitikinimu, gyvūnas sostinėje atsidūrė dėl žmogaus kaltės – dėl neva iškirstų miškų, suardytos gamtos pusiausvyros ir nykstančių buveinių. Tačiau toks aiškinimas per daug supaprastina tikrovę ir neatsižvelgia į realius laukinių gyvūnų elgsenos dėsnius bei migracijos priežastis.

Slaptas planas pradėti meškų medžioklę ar planas uždrausti žmonėms išeiti už miestų ribų?

Agrobite.lt: Dėl žvėrių miestuose kalti žmonės: miškuose – plynės, pasienyje – vielos

Meška mieste, nes ji neturi kur dėtis

Viešosios įstaigos „Girių inspekcija“ atstovai ragina gyventojus ir valdžią surimtėti ir nustoti į rudojo lokio kelionę Vilniuje žiūrėti it į kokį cirko pasirodymą. Jie pabrėžia, kad šis įvykis nėra atsitiktinumas ar gyvūno smalsumo išraiška.

„Meška atėjo ne iš smalsumo. Ji atėjo todėl, kad neturi kur dėtis“, – teigia „Girių inspekcija“. Pasak gamtosaugininkų, tai yra labai aiškus, civilizacinis ženklas, kad mūsų santykis su gyvąja gamta, su mišku, su kraštovaizdžiu yra pasiekęs lūžio tašką.

„Pagrindinė priežastis, kodėl laukiniai gyvūnai palieka savo natūralias buveines ir klaidžioja miestuose, yra ta, kad jų gyvenamoji erdvė yra beatodairiškai naikinama ir fragmentuojama. Dar visai neseniai Baltijos šalių miškai buvo vientisas žalias koridorius, kuriuo laisvai judėjo stambieji žvėrys, įskaitant meškas, migruojančias iš Baltarusijos per Lietuvą į Latviją ar Estiją. Šiandien šis ekologinis ryšys yra nutrauktas. Pasienyje su Baltarusija iškilusios iki 4 metrų aukščio metalinės tvoros su spygliuota viela tapo neįveikiamu barjeru.

Kai meška kerta tokią sieną – grįžti atgal ji jau negali. Tad atsiradusi Lietuvos pusėje, ji ima klaidžioti ieškodama buveinės, maisto, tylos. Ir šis klaidžiojimas atveda ją į mūsų miestus“, – aiškina „Girių inspekcija“.

Plynai iškirtus miškus meškoms nėra ramaus prieglobsčio

Gamtos sergėtojai neslepia, jog prie to, kad miško žvėrys klaidžioje miestuose, prisideda ir pramoninė miškininkystė. Lietuvos miškai vis labiau skaidomi dėl plynų kirtimų, o jų vietoje sodinamos vienarūšės medžių monokultūros.

„Tokios plantacijos, nors statistikoje ir vadinamos mišku, neturi ekologinės vertės ir negali užtikrinti laukiniams gyvūnams būtinų sąlygų – slėptuvių, mitybinės bazės ir ramybės. Miškai, kurie teoriškai egzistuoja statistikoje, nebėra funkcionalūs buveinių tinklai. Dėl to dideli žvėrys, tokie kaip vilkai, lūšys ir meškos, palieka mišką, nes jis jų nebeišlaiko“, – konstatuoja gamtosaugininkai.

Meškos klaidžiojimas Vilniuje baigėsi valdžios sprendimu, sukėlusiu didžiulį visuomenės ažiotažą. Be platesnių diskusijų ir alternatyvių sprendimų paieškos, buvo duotas leidimas gyvūną nušauti. Šis žingsnis atskleidė institucijų nepasiruošimą ir prevencinių strategijų stoką.

„Girių inspekcijos“ teigimu, Lietuvoje atsakomybė už laukinius gyvūnus yra išskaidyta tarp kelių institucijų – Aplinkos ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Aplinkos apsaugos departamento, mokslininkų ir nevyriausybinių organizacijų.

„Rezultatas – niekas neturi aiškios atsakomybės už gyvūnų judėjimą. Meška tampa neatsakytu klausimu tarp institucijų“, – pabrėžia gamtos saugotojai.
Plačiau Agrobite.lt

Kodėl lokys atsidūrė sostinėje

Tai buvo jauna, apie dvejų metų patelė, kuri per kelias dienas nukeliavo iš rytinės Lietuvos dalies iki Vilniaus priemiesčių. Tokie atvejai nėra netikėtumas. Tai natūralios migracijos pasekmė. Lokiai, kaip ir kiti didieji plėšrūnai, nuolat ieško naujų teritorijų. Jauni individai palieka gimtąsias vietas, kad išvengtų konkurencijos su stipresniais suaugusiais gyvūnais.

Viena iš priežasčių, kodėl lokiai vasaros pradžioje tampa aktyvesni, yra rujos laikotarpis, kuris trunka nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio. Šiuo metu tiek patinai, tiek patelės juda daugiau ir kerta neįprastas teritorijas.

Atviri migracijos keliai

Pasienyje įrengta fizinė tvora neapriboja visų gyvūnų judėjimo. Lokiai neperlipa per tvorą, bet ieško, kur jos nėra. Tokios vietos išlieka ten, kur sunkiai prieinama – per upes, ežerus, pelkes ar tankius miškus, kuriuose nėra didelės žmonių judėjimo tikimybės. Šiais gamtiniais koridoriais naudojasi ne tik lokiai, bet ir briedžiai, vilkai, lūšys bei daugybė kitų laukinių gyvūnų.

Žmogaus vaidmuo – gilesnis nei atrodo

Dažnai sakoma, kad dėl gyvūnų buvimo miestuose kalta miškų kirtimo ar infrastruktūros plėtra. Tačiau problema prasideda anksčiau. Žmogaus egzistencija savaime keičia gamtos struktūrą. Tai ne tik keliai, žemės ūkis ar pramonė. Tai ir plati individualių gyvenviečių, vienkiemių bei vieno aukšto namų su sklypais plėtra. Tokios teritorijos sparčiai plečiasi ne tik prie didmiesčių, bet ir atokiose vietose, atimdamos gyvūnų buveines.

Žmonės nori gyventi arčiau gamtos, tačiau tuo pačiu naikina tai, dėl ko apskritai ten kraustėsi. Asmeninės laisvės ir patogumo siekis neretai reiškia tai, kad buvę miškai ar pievos tampa privatizuota erdve, užtverta tvoromis, pritaikyta žmogaus poreikiams. Tokiu būdu nyksta natūralios buveinės, mažėja laukinių gyvūnų galimybės išlikti.

Todėl jei iš tiesų rūpi gamta, sąžiningiausias žingsnis būtų atsisakyti sodybų gamtos prieglobstyje ir rinktis gyvenimą miestuose, daugiabučiuose namuose. Tai padėtų sumažinti spaudimą aplinkai ir išsaugoti laukines teritorijas gyvūnams.

Susitikimai su lokiais – realybė, kuriai reikia ruoštis

Lokio pasirodymas Vilniuje buvo pirmas toks atvejis, kai didysis plėšrūnas užklydo į sostinę. Iki šiol rudieji lokiai būdavo pastebimi tik atokesnėse vietose mažesnių gyvenviečių pakraščiuose ar gamtinėse teritorijose. Tačiau augant jų populiacijai tokie susitikimai gali dažnėti.

Vilnius nėra išimtis. Lietuvoje yra ir daugiau didmiesčių, kurie iš visų pusių apsupti miškais ar kitomis gamtinėmis teritorijomis. Todėl tikėtina, kad bet kuriame iš jų ateityje gali pasirodyti lokys, lūšis ar kitas laukinis gyvūnas. Toks netikėtas susitikimas gali kelti pavojų ne tik eismui ar gyventojams, bet ir pačiam gyvūnui, kuris atsiduria jam nebūdingoje aplinkoje.

Todėl svarbu ne tik reaguoti, bet ir ruoštis iš anksto, planuoti, kaip užtikrinti tiek žmonių, tiek gyvūnų saugumą.

Lokys ne vaikų pasakos veikėjas

Rudasis lokys yra stambus plėšrūnas, kuris paprastai vengia žmogaus, bet sužeistas ar išgąsdintas gali būti pavojingas. Vilniuje užfiksuotas gyvūnas elgėsi ramiai, tačiau tai nereiškia, kad taip elgsis kiekvienas. Lokio elgesį lemia instinktai ir aplinkybės.

Susiję straipsniai

Todėl labai svarbu laikytis atsakingo elgesio – neartėti, nefilmuoti iš arti, nešerti, nesikišti. Lokys nėra prijaukintas gyvūnas. Tai gamtos dalis, kurią reikia gerbti, suprasti ir tvarkytis su ja atsakingai.

!PRENUMERUOKITE žurnalą!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.