Nors Lietuvoje gyvenanti rudoji lapė formaliai priskiriama šuninių šeimai, jos biologijoje ir elgsenoje aptinkama nemažai bruožų, kurie labiau primena katinius nei vilkus ar šunis. Vienas ryškiausių požymių yra pailgi, vertikalūs vyzdžiai. Tokia akių sandara būdinga plėšrūnams, kurie medžioja prietemoje ar naktį ir pasikliauja itin tiksliu atstumo bei judesio vertinimu. Tai ne tik naktinio aktyvumo ženklas, bet ir aiški nuoroda į sėlinimo taktiką, būdingą katėms. Lapė, kaip ir katė, dažniausiai nepersekioja grobio ilgais atstumais, o kantriai priartėja, sustingsta ir smogia staigiu, trumpu šuoliu.
Šį katinišką medžioklės stilių papildo ir kūno plastika. Lapės judesiai tylūs, lankstūs, jos geba itin tiksliai statyti letenas, vengdamos triukšmo net sausų lapų ar sniego paviršiuje. Medžiojant smulkius graužikus, lapė dažnai pasitelkia klausą ir regą, o paskutinę atakos akimirką šoka vertikaliai žemyn, primindama kačių elgesį. Toks medžioklės būdas visiškai skiriasi nuo vilkams būdingo bendradarbiavimo ar ilgo persekiojimo.
Dar vienas išskirtinis bruožas, kuris lapes priartina prie katinių, yra tam tikrų rūšių gebėjimas laipioti. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje gyvenančios pilkosios lapės turi ypatingos formos, labiau išlenktus nagus, leidžiančius kabintis į žievę ir kilti vertikaliais paviršiais. Tai daro lapių gentį vienintele šuninių šeimoje, kurios atstovės geba lipti į medžius. Nors Lietuvoje gyvenančios rudosios lapės šio gebėjimo neturi tokiu mastu, pats faktas rodo, kad lapių evoliucija vystėsi kiek kitu keliu nei daugumos šuninių.
Šie bruožai atskleidžia lapę kaip tarpinį plėšrūną, stovintį tarp dviejų pasaulių. Iš šuninių ji paveldėjo ištvermę, prisitaikymą ir plačią mitybą, o iš katinių pasiskolino sėlinimą, tylų judėjimą ir medžioklės preciziškumą. Būtent ši savybių kombinacija leidžia lapėms sėkmingai gyventi labai skirtingose aplinkose nuo miškų ir laukų iki miestų pakraščių, kur reikalingas ne jėgos demonstravimas, o gudrumas, kantrybė ir tikslus momentas veikti.
Svarbu pabrėžti, kad, nepaisant visų minėtų panašumų, lapės nėra katės ir niekada joms nepriklausė. Lapės yra šuninių (Canidae) šeimos atstovės, todėl artimiausi jų giminaičiai yra vilkai, šakalai, kojotai ir naminiai šunys. Nuo katinių jos skiriasi tiek anatomija, tiek fiziologija. Lapių snukis ilgesnis, dantų sandara būdinga šuniniams, nagai nėra visiškai втягomi kaip kačių, o socialinis elgesys, komunikacija ir dauginimosi biologija taip pat atitinka šuninių šeimos bruožus.
Taigi lapė nėra katė su šuns bruožais. Tai savarankiška, evoliuciškai labai sėkminga šuninių šeimos rūšis, kuri tam tikrose srityse išvystė katiniams būdingus prisitaikymus. Šie panašumai nėra atsitiktiniai. Jie susiformavo prisitaikant prie medžioklės būdo, kai svarbiausi yra tylus judėjimas, sėlinimas, kantrybė ir tikslus smūgis, o ne persekiojimas ar grupinė medžioklė. Būtent dėl šio savybių derinio lapės sėkmingai gyvena labai skirtingose aplinkose – nuo miškų ir atvirų laukų iki miestų pakraščių – ir išlieka vienais prisitaikančiausių plėšrūnų Lietuvoje.
Ledinis lietus, protestuotojai stoja kelyje ir ginklų naujienos. “Medžioklės” kelionė į JAGD & HUND
Išėjo naujausias žurnalo Medžioklė numeris, kurį galima įsigyti prenumeruoti.lt
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
