Autorius Žilvinas Giedraitis
Daivaras Rybakovų šventę surengė laiku.
Kol pilis neremontuota,
Čėskai sako – bus smagu –
parodą žvėrių galvų, su ragais,
na, ir be ju, gal surengtume sykiu.
Huberto jautri širdis virš
Raudonės taip nušvis,
kad iš Lietuvos kampų,
lėks medžiotojai visi.
Saldžiai suokė ir šnekėjo, kol seniūną įkalbėjo,
sako – pavardė Tava juk susijus su meška.
Ir, nulenkęs galvą žilą,
Čėska rankom tyliai trina.
Sugužės juk čia turtingi,
stiprūs vyrai, įtakingi –
ir miestelyje Raudonės
išsklaidysiu abejones.
Gal su Krišpino dvasia
susitiksime mes čia.
Parengė iš anksto planą,
jame įterpė programą,
kad po parodu visų, šiurpas virsim katiluos
ir vaišinsime visus –
didelius ir net mažus.
Taip sekmadienio ryte
Daivaras Rybakovu
su ryškiausia liemene,
barzdą dailiai nusidrožęs,
eiseną rykiavo tokią –
tie, kas buvo jos gale,
atsidūrė pradžioje.
O pradžioje ant neštuvų
elnias paguldytas buvo.
Švento Huberto širdis
vaizdo to neatlaikys,
bet staiga ragai užgrojo
ir tas elnias atsistojo.
Nešė jį garbingi vyrai,
per miestelį ratą suko,
kol atvyko į kiemelį.
Ir taip šventė prasidėjo,
nors ragai vis dar skambėjo.
Na, ir Rapalų Andriukas
tuoj užlips ant pakylos,
duos jis šventinės kalbos.
O po jo du kunigai kalbas
sakė taip lėtai,
taip lėtai ir taip ilgai,
kad net padai kaist pradėjo,
bet tiek to, aš atkentėjau.
Daug medžiotojų ratu
klausės nuobodžių kalbų.
Vėliavų iš klubų jūra,
nesimato net tribūnos,
kurioj Vadžgirio kapela
širdį jautrino ne vieną.
Jai Čimieliūtė vadovavo
ir gražiai akomponavo.
Netikėjau iš pradžių,
kad čia bus tiek daug svečių.
Gediminas, Luknės vadas,
žiūriu aukštą sūnų vedas,
ir Šilalės vadas Giena
atvažiavo čia ne vienas –
du autobusai kartu
atvežė tiek daug svečių.
PAZ-as traukė su daina,
o visi su šypsena –
Alius, Valdas ir Laimukas,
o už jo dar ir Linukas.
Audrius Kęstą pavadinęs,
taurę jam įpylė tyliai.
Taip Šilalė ir klegėjo,
kol Kantauskis nepriėjo –
net nebūtų nuostabu –
jis taip pat iš tų kraštų.
Ir Varėnos vadas Rolis,
jie su Tadu tarsi broliai,
įtariai nužvelgia, žiūri,
kas prieš juos nusims kepurę.
Osvaldas iš Tauro rago
irgi žodį jiems pasako.
Kad nebūtų nuobodu,
taurę lenkia jie sykiu.
Čia ir Ričardas Barzdenis,
kur ne vieną jau prigavęs,
ir Markevičių Kęstukui,
žiūriu, galvą jau susuko.
Rodo gaidžio jis pentinus,
tarsi būtų tai trofėjas,
klausinėja apie iltis,
ir kurio jos būtų žvėrio.
O Dapkevičių Ramūnas šypsos,
sako, visko būna,
nes ir pats ant to kabliuko
kažkada tai užsisuko.
Ten ir Neimantų Gintukas
su laikute kukliai sukas,
jam nuo Luokės kelias ilgas,
bet visiems jis reikalingas.
Net Eglutė Sveikataitė
šypseną gražiai suraitė.
Dainius, Laikininkų vadas,
Bagdonų Šarūną vedas,
tąsyk dave man kalbos,
bet iš to ar bus naudos.
Žiūr Staponkus zvigsni suka,
primalė anksčiau jis šūdo.
Kaubrė eina išdidžiai,
visi juk ir jo svečiai,
nes Raudonė “Girių” plotuos,
o tarp tų visų svečių
daug yra ir jos narių.
Dūsauja Stanislovaitis,
kad iš Vilniaus atriedėjęs,
paveldą ratu apėjęs,
už raudonų pastatų
rado driskiams ten paminkla,
pokalbį oi kažkada apturės jis su Meška.
Ir Bradauskas, diedas drūtas,
senas kaip mamuto šūdas,
bruka mėšlą jis jaunom,
nepatyrusiom galvom.
Nieks reikšmingo nenutiko,
tiktai mergos susipyko,
gavosi ir vėl intrigos –
klubai du, bet mergos visos
verda šiurpas atskirai,
bet užtai labai skaniai.
Katia Šterna atvažiavo –
iš medžiotojų žurnalo,
laksto, pluša, prakaituoja,
ji visus fotografuoja –
iš kiekvieno interviu
jai paimti nesunku.
Ir Vadimas, “Tauro rago”,
suka filmą lyg patrakęs,
kad užtektų medžiagos
bent kokioms penkioms laidoms.
O aikštelėj už pilies
šunys eiseną pradės.
Kam tos veislės reikalingos pasakos,
kalbės aistringai mūs Egidija šauni,
Neriaus Mockaus ji pati –
to, kur Rotary ženkliuką
atlapan sau įsisuko.
Aivaras, velsiuku fanas,
barsų kalną jis pagavęs,
sukas minioj tarp visų,
jam nereik per daug draugų.
Čia Egidijus Dagilis,
dvi mergas apsikabinęs,
juokias, šypsosi plačiai,
ranką spaudzia išdidžiai.
O medžiotojų bury Kibišą
dar sutinki, juk profesorius Artūras
jums ne siaip koksai bachūras.
Na ir Laimonas Daukša,
su lakierkom kaip merga,
suka polkas tarp visų,
prisibijo gaut velnių.
Algą gauna ne už dyką,
o gi kur gi tie načnykai?
Atsakyki už žodžius,
duslintuvai kada bus?
Ir Pirožnikų Jonukas čia
iš Palangos atrūko,
jam dabar ten ne sezonas,
nes visur pabjuro oras.
Marius, Jonas Vilkaviškio
kvietė pamedžioti kiškių,
jie abu stotni diedai,
kojom laikosi tvirtai.
Ir Ovidijus iš Dariaus,
to, nuo Klaipėdos būrelio,
apie briedžius kalbą suka,
kviečia paragauti lūpos.
Dar Raseinių vadas Tomas
šiurpą verda tarsi ponas,
buvo jam labai sunku
vėliavą panešt laiku.
Erikute Tribulaitė,
vis bulbienę prisiminus,
kalbino medžioklėn vyrus.
O Danielius, Vikos vyras,
parke stumdė vežimėlį,
kad Ievutė pamatytu kur
kryžiučiai pylė smėlį.
Ir Jurevičių Dariukas,
linksmas toks iš pažiūros,
davė man griežtos kalbos,
kad į Feisbuko grupes
kelčiau nuotraukas gražias.
Lietuvos šamanas Petras,
pasirėdęs su skranda,
mušė būgną su lazda.
Joniškio čia Svaika Bulis
nezinia kaip atsidūrė,
atvaziavo pasitart,
šuda kaip visad pamalt
Virgis Norkus atvažiavo,
paukštį visiems demonstravo.
Viens žmogus man tyliai sakė,
kad pas Osvaldą pamatė
jis olandiškos žolės,
tos, kurią paskui i šiurpą
pylė skoniui pataisyt.
Ir už velnio tą skystimą
pirmą vietą, žaltys, ima.
Kitoj pusėj, prie pat tako,
Heidų palapinė matos,
kas užeina – ranką spaudžia,
butelį iš tašės traukia.
Neužmiršta Tos Pačios
paskutinės paieškos.
Šunys šerną kam atrado,
o kam briedį iš už trako
varė tiesiai i rankas –
kas ten buvo, tas supras.
Net ir elnią iš balos
teko traukti už galvos.
Pats Veigertneris ir tas cia
atejo su lenta,
pasakyti kaip smagu
po sekmingu paiesku elnia nudobti kartu.
Palapinėj iš visų, Edvardas skardžiu balsu,
eismą visiems reguliuoja,
nes pas mus jisai
yra atsakingoji galva.
Edmai akiniai rasoja,
kaip jisai sklandžiai meluoja.
Juozas klausos, ūsą kraipo,
žino tas visas kalbas,
mat jį šunys, nesupras.
Gintarėlis atvažiavo,
jojo Audra atvairavo,
ta pasiėmė dvynukę,
savo seserį Giedrukę.
O kad vienas vakare
nepaklysčiau tamsoje,
atvažiavo su svita
Heidų Baba su dukra,
ir anūkę prikabino,
kad negrotų pioninu.
Štai už kampo su Beniuku
Saška žvairį susisuko,
Mindę kalbinti mėgina,
imk papeši, būsi vyras.
Tik nuo šitokio vaizdelio
Pauliui gerklę užspazmavo,
komisaras vyras rimtas,
elgiasi lyg būtų girtas.
Tik Donciukas mūs iš Plungės
tais vaizdais nesusigundė.
Tik Dianos čia nėra,
heidu dvasios ji merga.
Antanavas atvažiavo,
valgė, gėrė ir dainavo.
Taip visi nepastebėjom,
saulė leistis jau pradėjo.
Vis norejos dar pabūt,
ir paošti, ir paūžt.
Bet viskam juk pabaiga,
tad su ta gera gaida
spaudžiu ranką aš VISIEMS!
Na, o ko nepaminėjau, tai atleiskit – nesuspėjau.