Šunys

Šunų veisimo pradžiamokslis0

Nuotrauka: Rasa Vaitkevičiūtė

Tekstas: Rasa Vaitkevičiūtė, iš 2014 m. Alberto Dziado knygos Medžioklinė kinologija rankraščio

Šviesaus atminimo Albertas Dziadas (1948–2016) Lietuvoje buvo žinomas kaip medžioklinės šunininkystės puoselėtojas, Vakarų Sibiro laikų vedantysis ekspertas ir veisėjas. O užsienyje jį žinojo ir gerbė kaip visų veislių tarptautinės kategorijos kinologą ekspertą, stebinantį savo žiniomis net pasaulinio lygio kinologus.

Šis žmogus šunininkyste užsiėmė 48 metus. Labiausiai jį žavėjo Vakarų Sibiro laikos ir Lietuvių skalikai. Laika buvo jo aistra, o skalikas – pagarba savo kraštui, didingai Lietuvos istorijai. Šis tekstas aktualus ir šiandien, nes visai nieko nežinančiam apie šunų veisimą medžiotojui tai tarsi užvedimas ant kelio, kokių žinių reikia norint tapti medžioklinių šunų veisėju.

Šviesaus atminimo Albertas Dziadas (1948–2016)
Nuotrauka: is archyvo

Gausybė veislių, kartais tokių skirtingų savo išvaizda, liudija, kad šuo – labai plastiškas, linkęs į pokyčius gyvūnas. Šios savybės veisėjui kartais padeda, bet galima susilaukti ir nenuspėjamų rezultatų. Čia labai daug priklauso nuo specifinių žinių bagažo, pastabumo, kritinio mąstymo ir bendro išprusimo.

Selekcinis darbas dažniausiai dirbamas veislės viduje. Kiekviena veislė turi savų ypatumų, tačiau veisėjui pirmiausia reikia žinoti ir suprasti bendruosius veisimo ir selekcijos principus. Vieno ar kito iš paminėtų dalykų nežinojimas, vykstančių procesų nesuvokimas gimdo įvairiausius gandus ir prietarus.

Gaila, kad dalis užsiimančių veisimu neturi elementariausių zootechnikos žinių, operuoja terminais, kartais nesuvokdami jų esmės. Pavyzdžiui, kergia dukterį su tėvu ir sako, kad tai linijinis veisimas. Kitas kraštutinumas: kergia visiškai skirtingų kraujų ir tipų šunis (mat inbridingas jų akyse – blogis) ir stebisi, kodėl visi šuniukai skirtingi, nė vienas nepasiekė tėvų lygio nei pagal eksterjerą, nei pagal darbines savybes. Dar kiti veisia „pagal kilmės dokumentus“, bet retas turi supratimą, kaip atrodė ten surašyti šunys, kokie buvo jų darbinių savybių privalumai ir trūkumai, o juk ten surašyti titulai ir visokių laipsnių diplomai nebūtinai atspindi tikrąją šuns vertę.

Tokie dalykai dedasi todėl, kad genetika – sudėtingas mokslas ir perprasti jį nėra lengva. Man ne kartą teko girdėti sakant, kad žmonės ir nežinodami genetikos dėsnių pasiekia puikių rezultatų. Taip, bet tokių žmonių – vienetai. Jiems genetikos žinias atstoja didžiulė patirtis ir unikali intuicija. Teorija negali pakeisti patirties, bet patirtis gali padėti sumažinti klaidų skaičių ir sutrumpinti kelią į sėkmę. Šunų, kaip ir kitų gyvulių, veisimas – savotiškas menas.

Reikia ne tik žinių, bet ir pastabumo, kantrybės, intuicijos, aiškios minties, gebėjimo be emocijų ir nešališkai analizuoti gautus rezultatus (savus ir svetimus) ir daryti teisingas išvadas. Nereikia svaigti gavus neeilinį individą, bet nereikia ir į neviltį pulti, jei nepasisekė. Ir turėti laimės. Be jos veislinio darbo nėra. Kaip nėra ir gatavo recepto, kaip veisti šunis. Bet keletas dėsningumų yra.

Reikia pačiam nusistatyti aiškų savo šuns idealą pagal pasirinktos veislės standartą ir pageidaujamas darbines savybes. Tas idealus šuo turi būti jūsų tikslas. Ir nesvarbu, kad tokio šuns nėra ir nebus, bet siekti jo – būtina. Kitaip kokia prasmė pradėti?

Šiuršiaplaukis taksas
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Būtina išmokti kritiškai vertinti savus šunis ir jų palikuonis. Pati baisiausia rykštė yra vadinamasis savo veislyno „aklumas“, kuris niekais pavertė ne vieno veisėjo pastangas. Taip atsitinka tada, kai veisėjas puikiai mato ir sugeba tiksliai įvertinti svetimus šunis, bet nustoja matyti savų šunų trūkumus.

Išmokite nepavydėti ir pripažinkite svetimas pergales. Studijuokite, kaip jos buvo pasiektos, ir ramiai žiūrėkite į savo nesėkmes. Padarytas klaidas analizuokite ir nekartokite jų.

Sekite, kaip keičiasi pasirinkta veislė. Kritiškai ir blaiviai vertinkite tų pokyčių reikalingumą ir naudą jai. Pokyčius būtina vertinti veislės istorijos, veislės pirminės paskirties ir veislę identifikuojančių funkcijų kontekste. Jei esate įsitikinęs, kad atsiradę pasikeitimai veislei nenaudingi arba, dar blogiau, – žalingi, eikite savo keliu. Viską į vietas sustatys laikas.

Siekite žinių. Visą laiką mokykitės, bet niekada ir nieko aklai nekopijuokite.

Šis tas apie sąvokas

Dauginimas – reprodukcinis procesas, kurio tikslas – užtikrinti kartų kaitą ir padidinti populiaciją.
Veisimas – praktikos patikrinta tikslinių teorinių priemonių visuma, nukreipta tobulinti veislę norima kryptimi. Veisiant siekiama maksimalių pageidautinų gyvulio savybių ir stengiamasi maksimaliai atsikratyti nepageidaujamų.
Selekcija – mokslas, valdantis veislių pokyčių ir jų gerinimo procesus. Selekcijos mokslo pagrindą sudaro genetinės informacijos judėjimo kartose mechanizmų ir dėsningumų bei individualaus genetinio aparato veikimo tyrinėjimai. „Selekcija“ verčiant pažodžiui – „atranka“.

Populiacija vadiname vienos šeimos ir vienos veislės individų grupę, gyvenančią konkrečioje teritorijoje (areale). Jeigu individai reprodukuoja į save panašius tik savos populiacijos viduje, be įsikišimo iš kitų populiacijų, tokia populiacija vadinama uždara.

Veisle vadiname žmogaus pastangomis sukurtą naminių gyvulių grupę, turinčių bendrą kilmę ir daugelį bendrinių paveldimų fiziologinių, morfologinių ir ūkinių ypatumų. Dirbant kryptingai ir kvalifikuotai, veislė gali keistis norima linkme. Veislės struktūrą sudaro jos viduje esantys tipai, linijos ir šeimos.

Tipai vienas nuo kito skiriasi eksterjero – konstitucinėmis – savybėmis, genetine informacija ir mums naudingomis savybėmis. Pageidaujamas tipas yra tas, kuris geriausiai atitinka konkrečias sąlygas ir veislinio darbo uždavinius. Visose veislėse yra vidiniai tipai ir kvalifikuoti veisėjai dirba ne su visa veisle iš karto, bet su konkrečiu tipu. Skirtingose šalyse, skirtinguose veislynuose egzistuoja skirtingi tos pačios veislės tipai, kurie atitinka tų veisėjų matymą.

Linija – šuns pradininko, turinčio išskirtines, tik jam būdingas ir veislei vertingas savybes, palikuonys. Linijos skirstomos į kraujo – į jas įeina visi palikuonys, nežiūrint jų vertės, ir gamybines – į jas įeina tik tie palikuonys, kurie paveldėjo geriausias linijos pradininko savybes ir perduoda jas savo palikuonims. Linija vystosi per vyriškus pradininko palikuonis. Ji gimsta, vystosi ir miršta. Šunininkystėje vidutinis linijų amžius 12–13 metų. Veisimas linijomis kinologijoje labiausiai paplitęs būdas.

Šeimos – tai kalių grupė, kilusi iš labai vertingos pradininkės. Bet kokio veislyno likimas priklauso nuo kalės. Gaunant aukštos klasės reproduktorius, šeimoms tenka išskirtinis vaidmuo.

Genai – paveldimumo vienetai, kuriuose užkoduoti visi požymiai.

Genotipas – visų vieno organizmo genų, nulemiančių jo savybes, suma. Vaizdžiai kalbant, genotipas yra genetinis individo paveikslas. Du vienodo genotipo individai neegzistuoja. Vienos veislės (populiacijos) genų suma vadinama genofondu.

Fenotipas yra genotipo ir aplinkos sąlygų suma. Eksterjeras ir naudingos konkretaus individo savybės yra jo fenotipas, kuris nėra genotipo indikatorius. Veisimas telkiasi ant dviejų organizmo savybių: paveldimumo ir gebėjimo keistis.
Paveldimumas – organizmo gebėjimas perduoti pagrindines linijos pradininko savybes palikuonims. Dėl to linija turi savo „veidą“. Pagrindinė veisimo problema – pažinti, paveldimas ar nepaveldimas konkretus požymis, ir jei paveldimas, tai kaip.

Kintamumas – kita paveldimumo pusė, kuri lemia vienos veislės ir vienos kilmės individų tarpusavio nepanašumą. Tik dėl kintamumo turime tiek daug veislių ir galimybę jas keisti ir tobulinti. Kintamumas gali būti tiek paveldimas, tiek nepaveldimas. Nepaveldimą kintamumą išprovokuoja aplinkos sąlygos ir jis palikuonims nepersiduoda.

Rasa Vaitkevičiūtė
Nuoterauka iš archyvo

Apie veisimą

Tarp dauginimo ir veisimo lygybės ženklo nėra. Dauginimui pakanka dviejų skirtingų lyčių individų, o veisimą suvokiame kaip kryptingą selekcinį darbą veislės viduje, kurio tikslas – veislės tobulinimas. Medžioklinėje šunininkystėje, kad ir kiek bus prieštaraujančių, šiandien daugiau dauginimo nei veisimo požymių. Sutinku, kad stengiamasi veikti pagal principą Geras + Geras = kažkas panašaus į abu GG. Tačiau rezultatai rodo, kad to maža. Tame principe nėra nei didelio raštingumo, nei sistemos, nei nors kokios programos. Viso to nėra todėl, kad nėra bendros veisėjus jungiančios idėjos. Šiandien kiekvienas dirba sau ir tikisi būti pranašesnis už kitus. O apie pačią veislę, apie jos būklę istoriniame kontekste ir nūdienoje, apie jos vystymosi, tobulinimo kelius ir kryptį galvą suka mažiausiai. Čia aš daugiau apie laikas.

Visi žino, kad palikuonių kokybė priklauso nuo tėvų kokybės ir paveldimumo. Tačiau ne kiekviena patį veisėją tenkinanti pora Geras + Geras duoda gerus palikuonis. Kyla būtinybė šunis atrinkti ir brokuoti.

Atrenkant patinus, didžiausias dėmesys skiriamas vadinamiesiems prepotentiniams patinams. Prepotentiškumas – individo savybė palikuonims stabiliai perduoti charakteringus eksterjero požymius ir darbines savybes net ir tada, kada kalės nepanašios nei į patiną, nei tarpusavyje. Paprastai toks patinas išsiskiria stipriai išreikštais lytiniais požymiais, pasireiškiančiais ne tik eksterjere. Jis aktyvus, agresyvus (pagal veislę), visuomet pasiruošęs dirbti. Mūsų protėviai dar prieš kelis tūkstantmečius pastebėjo, kad stiprus patinas visada turi gilų, stiprų ir aiškų balsą, linkęs visada ir visur dominuoti. Zoologai žino, kad individo veržimasis lyderiauti susijęs su endokrininės sistemos aktyvumu, kuri turi tiesioginį ryšį su lytine funkcija. Labai gražūs, bet be charakterio, pasyvūs, „minkšti“ patinai retai būna naudingi veislei.

Prepotentiniai patinai, kaip ir prepotentinės kalės, paprastai yra homozigotiniai (grynakraujai, kitaip – giminingi) pagal daugelį išorinių požymių. Kadangi glaudus inbridingas – dalykas retas, tai prepotentiniai egzemplioriai pagal gausybę charakteristikų homozigotiniais tampa kone atsitiktinai. Veislėje prepotentiniai šunys atsiranda nepriklausomai nuo veisimo būdo, nesvarbu, ar tai būtų inbridingas, ar krosas.

Veisiant linijomis, tiek pageidautini, tiek nepageidautini požymiai išryškėja ir užsitvirtina nuosekliau, rečiau pasitaiko ryškių nukrypimų nuo vidutinių rodiklių. Linijinis veisimas – procesas lėtesnis ir saugesnis, nes sumažina degeneracijos riziką, kuri, veisiant inbridingu, žinoma, kad yra. Bet tai nereiškia, kad inbridingas lygu degeneracijai.

Parenkant poras, rasti idealų variantą vargu ar įmanoma. Turime reikalą su realiais šunimis, kurie turi daugiau ar mažiau išreikštus vienokius ar kitokius privalumus ir trūkumus. Parenkant poras reikia griežtai laikytis taisyklės: nekergti individų, turinčių tuos pačius trūkumus. Jei šuo turi aiškų ar užslėptą trūkumą, tai ne tik potencialus partneris turi būti be jo, bet be jo turėjo būti tėvai ir seneliai. Prieš kergiant studijuojami kilmės dokumentai ir, žinoma, atkreipiamas dėmesys į vertinimus parodose ir į patikrų diplomus. Kaip jau minėjau, toli gražu ne visada yra ryšys tarp šuns gautų įvertinimų ir jo kaip reproduktoriaus gerumo. Daug kartų svarbiau, kad pergales skintų jo palikuonys. Iš to galima būtų daryti prielaidą, kad jis priklauso produktyviai ir stabiliai linijai.

Šuo – puikus padėjėjas medžiojant mangutus
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Kalbant apie garsių šunų palikuonis, reikia atsiminti, kad labai dažnai kalbama tik apie gerus ir beveik nieko negirdime apie nenusisekusius. „Garsenybėmis“ stengiamasi „padengti“ kiek įmanoma didesnį skaičių kalių. Iš daugybės palikuonių, žinoma, bus dalis gerų. Tačiau niekas net nepagalvoja paskaičiuoti tų gerųjų išeigą procentais nuo bendro į pasaulį paleistų šuniukų skaičiaus.

Tiksliai prognozuoti paveldimus požymius būtų galima tada, kada būtų žinomi visi tėvų paveldimų požymių sąveikos mechanizmai ir jei turėtume schemas, kuriose parodyti absoliučiai visi tėvų genai. Deja, didžioji dauguma paveldimumo mechanizmų yra tik hipotezių lygyje, o minėtas schemas sudaryti šiandieninis mokslas dar nepajėgus.
Yra žinomi du veisimo metodai: inbridingas (giminingas) ir autbridingas (krosas), kitaip – negiminingas. Šunininkystėje naudojami abu ir abu vienas kitą papildo.

Dar visai neseniai inbridingas, kaip veisimo metodas, buvo laikomas nenuginčijamu blogiu. Tačiau buvo suvokiama, kad naudojant vien krosą, veislės tipo ir produktyvumo stabilizuoti neįmanoma. Šiandien susidomėjimas inbridingu jaučiamas, tačiau kvalifikuotai jį taikančiųjų nedaug.

Pirmuosius išsamius inbridingo tyrimus 1906 metais atliko amerikiečių mokslininkai. Jie atrinko 35 pačias gyvybingiausias jūrų kiaulyčių pateles ir 35 tokius pat patinėlius. Suskirstė poromis ir suporavo. Paskui iš kiekvieno lizdo atrinko geriausią porą – brolį ir seserį – ir sukergė juos tarpusavyje. Tai kartojo 32 kartus. Gavo du stebinančius rezultatus. Pirma, kiekviena šeima tapo labai panaši į save. Antra, per pirmus 9 metus, arba per pirmas 12 kartų, šeimos tapo grynakraujėmis (homozigotinėmis), kitaip tariant, neliko skirtumų pagal daugumą genų. Naujų mutacijų pasitaikė retai ir neigiamo efekto beveik nebuvo. Dėl inbridingo kiekvienos šeimos nariai tapo nepaprastai panašūs tarpusavyje pagal plauko, akių spalvą ir eksterjerą.

Apskaičiavo proporciją, pagal kurią brolio ir sesers palikuonys tapo panašesni vieni į kitus. Pirmoje kartoje tarpusavio nepanašumas sumažėjo 25 proc., o kitose kartose – po 19,7 proc. Šie tempai buvo tokie, kad po 10 kartų palikuonys turėjo 94 proc. vienodų genų. Didžiausias efektas buvo pasiektas pirmose kartose. Po 10–12 kartų supanašėjimo efektas buvo nežymus.

Ar šis eksperimentas gali turėti kokį ryšį su šunų veisimu? Inbridingas kartu su selekcija gali būti naudojamas efektyviai ir trumpiausiu laiku užtvirtinant pageidaujamus eksterjero bei funkcinius požymius.
Tai kas gi tas inbridingas? Keliais žodžiais – giminystės ryšiais susijusių individų veisimas. Išskiriamos šios jo formos:

Glaudus inbridingas – individai susiję tiesioginiais kraujo ryšiais:

I–II motina x sūnus, II–I tėvas x duktė,
II–II pusbrolis x pusseserė,
II–II brolis x sesuo,
I–III močiutė x anūkas, III–I anūkė x senelis.

Artimas inbridingas – kryžminami individai, susiję artimais giminystės ryšiais: III–III, III–II, II–III, II–IV, IV–II, I–IV, IV–I.

Vidutinis inbridingas – kryžminami individai, turintys bendrus protėvius: III–IV, IV–III, IV–IV.
Tolimas inbridingas – kryžminami individai, kurių susiję protėviai yra už keturių kartų ribos: IV–V, V–V, IV–VI.
Inbridingas, kai kilmės liudijime yra du ar keletas bendrų protėvių, vadinamas kompleksiniu.

Pastaba

Žinoti tolimojo inbridingo eilę svarbu kai kurioms kovinių šunų veislėms. Pavyzdžiui, JAV pitbuliai privalo turėti šešių kartų kilmės liudijimus. Žirgininkystėje nueita dar toliau: nagrinėjant konkretaus žirgo neeilinius pasiekimus, irgi žiūrima į kilmę ir ieškoma jo sėkmės rakto. Štai žirgininkai svarbiais laiko ir tuos legendinius žirgus, kurie yra net 11-oje kartoje. Arabai savo žirgų kilmę žino ir matuoja šimtmečiais. Kinologijoje tokių dalykų nėra ne dėl to, kad jie nesvarbūs, bet todėl, kad taip kažkas nusprendė ir visiems primetė kaip absoliučią tiesą: užtenka trijų kartų. Svarbu yra viskas, kas iš protėvių gauta.

Visos inbridingo formos skirtingu greičiu ir intensyvumu tuos pačius genus perneša iš kartos į kartą ir juos koncentruoja. Su laiku veisiamų individų genomai suvienodėja, bet tai nereiškia, kad šie individai bus vieno tipo. Atvirkščiai – atsiras šuniukų, kuriuose susikaupė recesyvinių genų, t. y. genų, kurie tėvams jokia forma nepasireiškė. (Recesyvinis genas – tai toks genas, kuris, patekęs į porą su dominuojančiu genu, funkciškai nepasireiškia. Tačiau jis vis tiek yra genetinės informacijos – genomo – dalis. Tai reiškia, kad jis gali būti perduotas kitai kartai ir joje pasireikšti tada, kai susitiks su identišku recesyviniu genu.)

Visomis prasmėmis idealiu laikytinas pagal visus požymius homozigotinis šuo, kuris idealiai atspindėtų standartą, o darbinės savybės visiškai atitiktų veisėjo poreikius. (Homozigotinio individo visi genai yra vienodi. Tokį genotipą turi individai, kurių visos genų poros yra vienodos. Taip gali būti tik tada, kai abu tėvai turi vienodus požymius, vadinasi, ir vienodus šiuos požymius nulemiančius genus. Palikuonys iš tėvų pagal kiekvieną požymį gavę po vienodą geną, turės du vienodus vieną požymį lemiančius genus ir bus homozigotiniai.) Toks šuo palikuonims perduotų savo genotipą be jokių paslėptų savybių ir požymių. Toks šuo, kurio palikuonys būtų stabiliai identiški, atsirasti beveik negali. Tačiau jo, kaip inbridingo galutinio produkto, verta tikėtis jau vien kaip siekiamybės.

Kiekvienas veisėjas tikisi susilaukti reproduktoriaus, kuris savo neeilines savybes perduotų palikuonims. Nenaudojant inbridingo susilaukti tokio individo neįmanoma. Su kiekvienu eiliniu krosu palikuonių genetinė įvairovė plečiasi ir paveldimų savybių neapibrėžtumas auga geometrine progresija.

Iš kitos pusės, jei naudojamas tik inbridingas, kartais, net neapčiuopus pradinių, vilčių teikiančių rezultatų, pasipila šuniukai su defektais, nors jų tėvai iš išorės – visiškai sveiki ir gražūs. Defektinių šuniukų atsiradimo priežastis tokia: pats inbridingas genų, atsakingų už defektus, nesukūrė, jis tik juos sukoncentravo ir padarė matomus. Recesyviniai genai ramiai „miegojo“ kiekvieno iš tėvų genome, o kai susitiko, „prabudo“ dalyje šuniukų.

Inbridingas nieko naujo į genofondą neįneša, jis tik nematoma padaro matoma. Jei tėvai už išsigimimus atsakingų genų neturi, baidyklių niekada negausite (pvz., vienas žymus anglų veisėjas specialiai kergia vieno lizdo brolį ir seserį, kad išsiaiškintų tėvų poroje galbūt tūnančias staigmenas). Inbridingas suteikia galimybę išskirti ir sukoncentruoti ydas ir išsigimus ir „atkirsti“ juos nuo naudingos genomo dalies, kad būtų galima išbrokuoti nepageidaujamus individus.

Tiktai taip, be gailesčio atsijojant nepageidaujamus šuniukus, išugdomi ekstra klasės egzemplioriai. O veisiant tik autbridingu, šunys, savo genome turintys paslėptų defektų, išbarstys juos plačiai, toli ir gausiai. Ir apsisaugoti nuo jų nepavyks: jie kada nors vis tiek iššoks kaip velniukas iš tabokinės, nepriklausomai nuo to, koks veisimo metodas tada bus naudojamas.

Inbridingas ir autbridingas – ne žmonių išradimas. Laukinėje gamtoje jie žinomi nuo pačios pradžių pradžios. Evoliucija ir laukinių gyvūnų rūšių išlikimas yra glaudžiai susijęs su šių dviejų dauginimosi būdų kaita. Konkrečioje teritorijoje, stabilioje laukinių gyvūnų grupėje pagrindinis dauginimosi būdas yra inbridingas. Tiek plėšrūnų šeimoje, tiek kanopinių bandoje stipriausias patinas poruojasi su maksimaliu skaičiumi patelių. Ir dažniausiai moteriškos lyties palikuonės subrendusios poruojasi su juo, t. y. su tėvu.

Tokie patys stipriausi patinai savo genomą perduoda sūnums, o šie – savo sūnums. Natūrali atranka tikslinga ir žiauri: išgyvena ir dauginasi geriausi, aktyviausi, stipriausi, geriausiai prisitaikę prie esamų gyvenimo sąlygų. Ligoti, išsigimę, silpni individai arba žūva, arba užgožiami stipresnių gentainių ir daugintis jokių šansų neturi. O susenusio patriarcho vietą paprastai užima vienas iš jo sūnų.

Taip gamta kaupia ir konsoliduoja geriausius rūšies požymius iki tol, kol pasikeitusios egzistavimo sąlygos ar apsilpusios genotipo „jėgos“ neiššaukia būtinybės įlieti į jį naujos informacijos. Tai įvykti gali įvairiai. Pavyzdžiui, užėjus sausrai, kanopiniai migruoja ir tikrai susitiks su kita banda, kurios dominuojantis patinas gali išvyti priklydusios bandos vedlį.

Iš liūtų šeimos pasitraukęs jaunas, jėgų pilnas patinas gali nukakti į kaimyninio būrio kontroliuojamą teritoriją ir, nugalėjęs silpnesnį jo vadą, užimti jo vietą. Bet kokiu atveju, geriausiai prisitaikę, labiausiai konkurencingi turi geriausią genotipą, todėl, kai tik kurioje nors grupėje ar bandoje pasirodo pirmieji silpnėjančio paveldimumo požymiai, krosas įvyksta iš karto. Nepriklausomai nuo to, ar genomas apsilpo dėl pakitusių egzistavimo sąlygų, ar dėl inbridingo depresijos. Vienoje grupėje tai, kas geriausia, perduodama ir koncentruojasi iš kartos į kartą iki tol, kol nesusiduria su dar geresniu, su dar labiau koncentruotu, kuris ir paima viršų.

Analogiškai buvo veisiamos visos naminių gyvulių veislės, nes žmogus savo veikloje kopijavo gamtoje esančius ir veikiančius procesus ir juos sekė. Siekdamas sukaupti naudingus požymius, nuo amžių naudojo inbridingą, o hibridizacija ir krosais išvedinėjo naujas ir tobulino turimas veisles.

Jei „naminį šunį“ įsivaizduosime kaip izoliuotą populiaciją, tai atskirai paimtą veislę galėsime traktuoti kaip bandą arba grupę. O veisėjo strategija modeliuojasi panašiai kaip natūralioje gamtoje: kaupiasi ir konsoliduojasi vertingi ir naudingi požymiai, taip pat ir nepageidaujami bei žalingi, kuriuos būtina kruopščiai atrinkti, o juos turinčius individus išbrokuoti. Rezultatas – gauto veislės tipo stabilumas ir vertingų požymių sankaupa, gauti individai pagal veisėją tenkinančius kriterijus, homozigotiniai, t. y. idealūs veislės atstovai ir reproduktoriai, kurių paveldimumas nusakomas didele tikimybe.

Tačiau inbridingas naujo nesukuria. Todėl tokia veisimo forma yra priimtina ir efektyvi tol, kol pats gyvenimas nepareikalaus individų su kitomis savybėmis arba kol nepasirodys pirmieji linijos saulėlydžio požymiai. Tada panaudojamas krosas. Reproduktorius „iš šalies“ privalo turėti ne tik reikiamus požymius, bet ir būti iš linijos su žinomu paveldimumu. Šis momentas ypač svarbus. Aišku, kad reikalingo požymio buvimas nieko nesako apie jo homozigotiškumą (genų vienodumą). Todėl veisėjas, norėdamas iki minimumo sumažinti būsimų šuniukų įvairiatipiškumą, turi būti įsitikinęs, kad pasirinktas individas yra iš linijos, kurioje tikrai sukaupti ir užtvirtinti pageidaujami požymiai.

Mažasis olandų spanielis
Nuotrauka: Kataryna Šterna

Kokiai inbridingo formai atiduoti pirmenybę? Atsakymo nebus. Veisimas – menas. Kaip ir kiekviename mene, taip ir šunininkystėje reikia turėti platų, laisvą ir originalų mąstymą, negęstantį žinių troškimą, intuiciją, kūrėjo gyslelę ir… nors kruopelytę sėkmės. Reikia gerai žinoti pasirinktos veislės istoriją, iki smulkmenų išstudijuoti savo ir gretimų linijų genealogiją, žinoti tikrus, ne menamus pasiekimus ir nuopelnus.

Keletą kartų paminėjau išsigimimus ir inbridingo depresiją. Inbridingo depresijos pasekme tradiciškai įvardijamas kone kiekvienas inbridingą lydintis nepageidaujamas faktorius. Tai tik dalis tiesos. Depresija nepasireiškia kiekvienu giminingo kergimo atveju. Ji iškyla į paviršių tada, kai nepageidaujamų ar ydingų požymių srautai susilieja į viena, t. y. šuniukai su nepageidaujamais požymiais ir ydomis gims tada, kada tai bus užkoduota recesyviniais genais. Savo ruožtu recesyviniai genai homozigotinėje būsenoje paprastai pasireiškia tada, kai nėra dominanto.

Kitaip tariant, inbridingo depresiją galime įvardyti kaip homozigotiškumo išraišką pagal nepageidaujamus požymius. Naudojant inbridingą, sulig kiekviena kita karta chaotiškai kaupiasi ir grynu pavidalu išryškėja tiek pageidaujami, tiek nepageidaujami požymiai. Su depresija reikia kovoti ne krosu, bet atrenkant ir negailestingai brokuojant nepageidaujamus individus. Krosas kenksmingus genus iš genofondo ne pašalina, bet paslepia. Kai kuriama linija, pagrindinis ginklas kovoje su išsigimimais yra ne krosas, bet inbridingas ir negailestinga atranka.

Veisėjas, pradėdamas darbą, niekada nežino, kiek ilgai liniją vesti leis jos genofondas. Bet kokie įmanomi išankstiniai vertinimai bus tik prielaidos. Tik vieną dalyką galima nusakyti tiksliau. Veislės su ribota veisline baze ir išlaikančios stabilumą per daugelį kartų jau išlaikė išbandymą laiku ir panašu, kad joms inbridingo depresija negresia, nes iš jų genofondo nepageidaujami požymiai maksimaliai pašalinti.

Kad veisiant inbridingu išnyktų linija, dalykas ypač retas. Nemaža dalis laukinių gyvūnų nuo visiško išnykimo išgelbėti tada, kai jų buvo likę vienetai. Stumbrai, Prževalskio arkliai, baltieji liūtai, avijaučiai savo kilmę veda iš kelių ar keliolikos egzempliorių ir, nežiūrint į labai siaurą ir glaudų inbridingą, šiandien puikiausiai jaučiasi. Tokia situacija pasikartojo ir šunininkystėje. Gyvuoja dešimtys veislių, kildinamų iš kelių išlikusių individų.

Dar kartą: yra tik du selekcijos metodai – inbridingas ir autbridingas.

Inbridingo linijos formavimą santykinai galima sudėlioti į tris etapus:

Pradinis etapas. Kiekvienoje kartoje didėja suskaidymas pagal genotipą. Jo išraiška – palikuonių įvairovė. Palikuonių išbrokavimas būna labai apsunkintas, jų kokybė neturi aiškios poliarizacijos ir atsiranda didelė rizika suklysti, nes reikia į vieną pusę sudėlioti vertingus požymius, į kitą – nepageidaujamus ir kenksmingus. Išeitis būtų viena: auginti visus ir brokuoti po pirmų parodų ir patikrų.

Kritinis etapas. Periodas, kai susikaupia daugiausia nepageidaujamų požymių. R. Robinsonas tvirtina, kad vidutinėje statistinėje linijoje kritinis periodas pasireiškia 4–6 kartose. Jei šis periodas pasireiškia anksčiau, tai reikėtų laikyti tam tikra sėkme, nes sutaupoma laiko: galima anksčiau padaryti proceso analizę ir nusibrėžti perspektyvą. Kritinio periodo trukmė labai varijuoja. Tai priklauso ir nuo inbridingo laipsnio, ir nuo susikaupusio genetinio šlako. Labai kritiniais atvejais kankina pagunda griebtis kroso. Tai labai abejotina išeitis. Pasitelkus kantrybę, darbą reikėtų pabaigti iki galo ir, „išsivalius“ liniją, pereiti į kitą etapą.

Stabilios, grynos linijos kūrimas. Šiame etape išbrokavimas minimalus, nes nepageidaujami genotipai iš genofondo jau pašalinti. Tėvų paveldimumo kokybė žinoma ir prognozuojama, tipažas stabilus, o jų palikuonys stabiliai vienodo tipo. Tokią liniją palaikyti lengva; išvesti – darbas nuoseklus, kruopštus ir be kompromisų. Tačiau, jau turint tokią liniją, prireikus kroso taikymas būna paprastesnis: lengviau numatyti ir kontroliuoti iš kitos grynos linijos paimto reproduktoriaus būsimų palikuonių kokybę. Veisėjui didžiausią vertę turi grynos linijos, nes jos stabilios ir plastiškesnės. O tai svarbu, kai imamasi kroso.

Be tokių inbridingu sukurtų linijų aukšto lygio šunininkystė neįmanoma, nes kitaip neįmanoma išsaugoti seno ir neįmanoma sukurti kažko kokybiškai naujo.

Krosas veisliniame darbe yra svarbus ir būtinas, nes inbridingas kažko naujo nesukuria, jis tik iš kartos į kartą atkartoja tai, kas jau sukurta (jeigu koks nors genas nesugalvoja mutuoti). Abu metodai yra dvi to paties medalio pusės. Selekcija taikant vien inbridingą arba vien krosą neįmanoma. Inbridingas ir krosas – dvi to paties medalio pusės.

Gerų šunų ir sėkmingų medžioklių!

Nepavyko prenumeruoti metams? Prenumeruokite nuo vasario 2 d. iki metų pabaigos!

LA.lv