Katalikų Šventasis Hubertas
Hubertas buvo realus žmogus, gyvenęs VII amžiuje dabartinės Prancūzijos teritorijoje. Hubertas buvo aistringas medžiotojas ir mėgo lėbauti su savo draugais. Tačiau kartą viskas pasikeitė. Po žmonos mirties Hubertas paliko dvarą ir apsigyveno Ardenų miškuose, kur visiškai atsidavė medžioklei. Didžiojo penktadienio rytą jis sekė puikaus tauriojo elnio pėdsakus. Kai susektas elnias atsisuko į Hubertą, tikėjimo netekęs didikas pamatė tarp gyvūno ragų kryžių.
Staiga kažkoks balsas pasakė: „Hubertai, jeigu neatsiversi Dievui ir negyvensi švento gyvenimo, greitai pateksi į pragarą.“Po patirto stebuklo jis atsisakė visų savo titulų, palikimą atidavė jaunesniajam broliui Odo, kuris tapo Huberto sūnaus globėju.
Savo asmeninį turtą Hubertas išdalijo vargšams ir mokėsi tapti dvasininku. Vėliau jis tapo Lježo vyskupu, pelnė žmonių meilę ir dėkingumą. Hubertas mirė 727-aisiais, o 1744 metais popiežius Benediktas XIV jį kanonizavo. Hubertas yra katalikų šventasis, medžiotojų, medžioklinių šunų, miško darbininkų, matematikų, optikų ir metalo apdirbimo meistrų globėjas, kuris, remiantis pasakojimais, galėjo net išgydyti pasiutligę.
Šv. Huberto diena yra lapkričio 3-ioji, švenčiama visoje Europoje. Bažnyčiose laikomos mišios, skamba medžioklės muzika ir renkasi medžiotojai, dažnai pasiimdami ir savo medžioklinius šunis, paukščius ir net arklius (aišku, palieka juos lauke). Dienos iškilmės tęsiasi gražiomis ceremonijomis ir žygiais, didžiulėmis mugėmis ir pokyliais, kur dalyvauti kviečiami visi miestų ir kaimų gyventojai.
Naujas žurnalo „Medžioklė“ numeris jau išėjo!
