Lietuviškasis bizonas arba stumbras. Su kuo palyginti šį gyvūną? Biologija žinoma – tai didysis porakanopis iš laukinių galvijų šeimos. Tačiau mūsų platumose stumbrui prilygti gali tik briedis ir netgi tik iš dalies pagal kūno formas. Stumbras yra didesnis, sunkesnis, masyvesnis ir daro daug didesnę įtaką gamtai bei žemės ūkiui nei elniai ar briedžiai. Šį milžinišką žvėrį žalojimo mastu galima palyginti su Afrikos drambliu. Patyrę medžiotojai, kurie yra medžioję dramblius Afrikoje, pasakoja, kaip atrodo vietos gyventojų daržai ir laukai po dramblių bandos apsilankymo. Ir šie pasakojimai yra labai panašūs į tai, kaip atrodo mūsų šalies žemės ūkio laukų pažeidimai, kuriuos padarė stumbrai.
Apie stumbrus, populiacijos situaciją ir net galimą medžioklę geriausiai gali papasakoti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Rytas Papšys, kuris su Lietuvoje gyvenančiais stumbrais dirba jau trisdešimt aštuonerius metus.
Einam link bombos, nusiaubti laukai ir stumbrų komercinė medžioklė. Pokalbiai apie medžioklę #78
Kęstučio Petelio mokinys Rytas Papšys pokalbio pradžioje pasakojo, kad jo senelis iš mamos pusės buvo medžiotojas: “Aš net turiu tokią fotografiją, kur jis stovi su ginklu ir tokiu juodu medžiokliniu šunimi. Labai spalvinga sena nuotrauka,” atskleidė Rytas. Ir pridūrė, kad oficialiai medžiotojų šeimoje ir draugų rate daugiau nebuvo, tačiau tais laikais daugelis turėjo ginklus, ypač jeigu kalba buvo apie ūkininkus. Medžiojo kiškius, antis ir kitus smulkius gyvūnus.
Pats Rytas jau nuo ankstyvos vaikystės daug laiko praleido gamtoje ir gana anksti nusprendė, kad taps miškininku, todėl įstojo į miškų technikumą. Pokalbio metu jis atskleidė esąs tikras gamtos vaikas su labai įdomiu biologinės energijos statusu, dėl kurio telefono pokalbio metu kas kartą dingdavo ryšys: “Mano mama turi tokią savybę, kad ant jos rankos naujas laikrodis veikdavo ne ilgiau kaip vieną dieną. O man pačiam nuolat kyla problemų su telefonais. Vos tik pridėjus mobilų telefoną prie ausies, pašnekovas manęs nebegirdi. Pokalbis vyksta su pertraukomis, tarsi nebūtų ryšio.”
Įdomu, kad jo tėvai persikėlė gyventi į kaimo vietovę Marijampolės rajone, ir Rytas kartu su kitais kaimo vaikais labai daug laiko praleido medžioklėse – ančių , fazanų, o vasaromis dirbdavo medžioklės ūkyje, padėdamas auginti fazanus. “Turėjome vyresnių draugų, kurie jau turėjo fotoaparatus ir žiūronus. Kartu labai daug laiko praleidome miške, ir tai mane labai įtraukė bei įkvėpė tapti medžiotoju ir miškininku,” atskleidė pašnekovas.
Jau nuo dešimties metų amžiaus Rytas padėjo atlikti įvairius darbus Šunskų valstybiniame medžioklės ūkyje kuriame tuo metu dirbo Kęstis Petelis ir kiti tos srities specialistai. “Vienas atsakingiausių uždavinių buvo rūpinimasis penkiais putpelių jaunikliais, kurie buvo išperinti inkubatoriuje iš Maskvos atvežtų nelaisvėje padėtų putpelės kiaušinių. Aš buvau jų mama. Išardydavau skruzdėlynus, kad surinkčiau perus ir maitintumėm jauniklius. Nuo to laiko žinau, kad ryte gauti skruzdžių kiaušinėlių yra labai sunku, nes jie juos išneša į skruzdėlyno paviršių pasikaitinti tik dienos viduryje, kai oras sušyla,” juokėsi mūsų pašnekovas.
Jam teko dalyvauti ir paukščių žiedavime Žuvinto gamtos rezervate bei atlikti dar daugelį įvairių darbų, kurie visi buvo susiję su gamta ir mokslu.
Docentas dr. Kęstutis Pėtelis (1949–2019) buvo vienas iškiliausių Lietuvos medžioklėtyros mokslininkų. Jis įkūrė Medžioklėtyros laboratoriją tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), kur daugelį metų dirbo dėstytoju ir tyrėju. Jo moksliniai darbai apėmė medžiojamųjų gyvūnų populiacijų tyrimus, jų valdymą, trofėjų vertinimą bei miško ekologiją. Pėtelis yra kelių vadovėlių ir mokslo publikacijų autorius, tarp jų kartu su Antanu Navasaičiu išleista knyga Medžioklė (1998).
“Kęstutis Petelis buvo mano dėstytojas, tačiau mes buvome artimi draugai tiek su juo pačiu, tiek su jo vaikais. Tais laikais, kai aš jau pradėjau dirbti su stumbrais, Kęstutis kaip tik steigė savo laboratoriją. Jis turėjo be galo daug knygų, labai didelę biblioteką namuose, bet ir aš padėdavau su vienais ar kitais medžiagų šaltiniais. Vis dėlto galima sakyti, kad aš buvau ir likau labiau ne teoretikas, o praktikas. Pažįstu gyvūnų buvimo pėdsakus, moku skaityti žvėrių pėdas ir atsekti bet kokį gyvūną,” be didelių pagyrų pasakojo Rytas.
Šunskų valstybinis medžioklės ūkis įkurtas dar sovietmečiu ir ilgą laiką buvo viena žinomiausių medžioklės vietų pietų Lietuvoje. Jo plotai driekiasi Marijampolės rajone, Kalniškės miške. Čia buvo įkurtas didžiausias šalyje muflonynas, auginami paukščiai ir atliekama kita veikla.
Kelias į stumbryną
Stumbryne Rytas Papšys dirba nuo tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintų metų. Sugrįžęs iš tarnybos, kaip pats sakė, kaip žmogus nusprende įsidarbinti Naujamiesčio valstybiniame medžioklės ūkyje, pasirinkdamas dirbti stumbrų auginimo ir apsaugos srityje.
Šeima įsigijo namą miške ir ten gyvena iki šiol. “Namas atrodė kaip po kažkokio užpuolimo. Durys išlaužtos ir pastumtos į šoną, langai išdaužyti, krosnys išardytos, kambariai visiškai nusiaubti. Tačiau mane žavėjo faktas, kad šis konkretus namas, kuriame gyvename, anksčiau buvo pastatytas medžiotojams – ten jie sustodavo papietauti ir pailsėti. Namas statytas dar sovietmečiu. Maždaug dešimt kilometrų į mišką buvo atvesta elektra, name buvo vonia, tualetas, dideli langai, ir visi kiti patogumai. Namas pastatytas moderniai, bet reikia pripažinti, kad ne itin kokybiškai. Man pačiam daug nereikia. Aš galiu gyventi ir pavėsinėje ar po atviru dangumi. Tačiau kai nori įrengti sau ir šeimai patogią gyvenamą vietą, tenka išmokti visus darbus, ir taip mes viską sutvarkėme, susiremontavome ir įsikūrėme miško viduryje,” atskleidė Rytas.
Įdomu tai, kad jo dukra, dar prieš atrasdama tikrąjį savo kelią gyvenime, labai aktyviai dalyvavo gamtos pažinimo programose ir renginiuose kartu su tėvu stumbrų veislyne. O anūkams gamta yra labai artima, jie su dideliu džiaugsmu lankosi pas dieduką miške. Rytas juokdamasis sakė, kad jis taip įpratęs gyventi gamtoje, jog net elektros dingimas jam nesutrukdytų: “Tuo tarpu šiuolaikinė karta, kuri yra visiškai priklausoma nuo telefonų, kompiuterių ir elektros, tikriausiai net nežinotų, ką daryti tokioje situacijoje.”
Jis negailėjo kritikos ir tiems gamtos mylėtojams, kurie visą laiką skundžiasi miškų kirtimais ir aplinkos urbanizacija: “Tokiu atveju tegu jie patys pabando išgyventi be taburetės, stalo, be medinių durų ir kitų dalykų, kurie gaminami iš natūralių žaliavų. Pavyzdžiui, nesena diskusija apie tai, kad ant elektros stulpų žūva reti plėšrieji paukščiai. Sutinku, kad tai liūdna, tačiau ar tie patys žmonės sutiktų tarkime savaitę pabūti be elektos savo namuose? Tai reiškia, kad reikia įrengti specialią apsaugos sistemą, kuri atbaidytų paukščius. Žmonės turi suprasti, kad viskam reikia pusiausvyros, net jei metodai ne visiems atrodo priimtini.”
Stumbrai. Pradžia
Tuo metu ūkis, kuriame buvo auginami Lietuvos stumbrai, vadinosi Naujamiesčio valstybinis medžioklės ūkis, kuriame buvo įrengtas penkiasdešimt hektarų aptvaras su medine tvora.
“Sąlygos pradžioje buvo gana įtemptos. Visi darbuotojai buvo tvirtai pasiryžę ir įsitikinę, kad stumbrų populiacija Lietuvoje turi būti sukurta ir plėtojama. Pradžioje buvo daug iššūkių, be to pasitaikydavo ir brakonieriavimo atvejų, o mūsų darbuotojai net nukentėjo susidūrę su brakonieriais. Vis dėlto visa tai buvo daroma vieno tikslo labui – kad stumbrai turėtų kuo tinkamesnes ir geresnes gyvenimo sąlygas,” paaiškino mūsų pašnekovas.
Vilniaus universiteto mokslininkas, biologas Augustinas Mačionis, anuomet buvo apskaičiavęs, kad mūsų šalyje galėtų gyventi maždaug penki šimtai stumbrų, tačiau populiacija turi būti išskaidyta po visą valstybės teritoriją. Tai ir buvo tas darbas, kurio ištakose dalyvavo Rytas Papšys.
Jis atskleidė, kad ne tik techninės problemos ar brakonierių įžūlumas kėlė sunkumų stumbrų veisimo programai. “Natūraliai stumbrų bandai puldinėjo ir tos pačios ligos, kurios būdingos laukiniams kanopiniams, pavyzdžiui, kepeninė siurbikė, dažnai aptinkama pelkėtose ir šlapiose vietose. Šis parazitas pavojingas visiems atrajotojams. Medžiotojai su juo dažniausiai susiduria sumedžioję briedį. Šis gyvūnas mėgsta pelkėtas vietas ir jo kepenys dažnai būna užkrėstos šiuo parazitu,” pasakojo Rytas Papšys.
Kuriant šių gyvūnų veisimo ūkį, buvo pasirūpinta melioracija, kad būtų sumažinta šio parazito daroma žala. Apskritai stengėsi kuo plačiau išsiaiškinti, ko reikia šiems gyvūnams, ir sudaryti jiems geriausias gyvenimo sąlygas.
Stumbrų medžioklė buvo numatyta jau projekto pradžioje
Pradedant šį ambicingą projektą buvo prognozuota, kad stumbrų populiacija gana greitai didės, o medžioklė kaip normalus gyvūnų populiacijos reguliavimo instrumentas buvo minima jau nuo pačių pradžių. “Sergančių, silpnų, pernelyg senų ar pavojingų egzempliorių sumedžiojimas yra humaniška ir efektyvi priemonė kontroliuojant tiek laukinių, tiek reintrodukuotų gyvūnų populiacijas. Tai buvo numatyta jau nuo pat pradžių. Tuo pačiu ir patys medžiotojai turėtų galimybę įgyti vertingos patirties bei trofėjų, ir padengtų dalį stumbrų priežiūros išlaidų ” dalijosi mintimis stumbrų augintojas.
Stumbrų populiacijos atkūrimas prasidėjo 1969 metais. Gyvūnai buvo atvežami etapais. Per metus buvo atvežta iš viso dešimt stumbrų, kurie tapo bandos pagrindu.
Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt trečiais metais buvo įrengta laukinių stumbrų šėrykla. Iššleistas stumbrų prieaugis galėjo laisvai susipažinti su naujomis teritorijomis žinodami, kad žiemą šioje šėrykloje jie sulauk papildomo maitinimo, kas padės jiems šaltuoju metų laiku išgyventi.
“Apie penkiolika metų stumbrai taip ir gyveno, tačiau jų skaičius ypač sparčiai nedidėjo. Buvo nepatenkintų vietos gyventojų. Viena stumbrų banda suniokojo pasėlius, kitur stumbrų patinai ėjo prie karvių. Brakonieriai vieną kitą sumedžiodavo. Vienas vietinis gyventojas, kiek man žinoma, kas met net tris stumbrus nušaudavo, maitindamas vietos gyventojus,” pasakojo Rytas Papšys, pridurdamas, kad tam tikra prasme brakonieriavimas yra natūralus procesas, o jų kolegų užduotis buvo daugiau rūpintis stumbrų veisimu, o brakonierių gaudymą palikdavo tarnyboms.
“Mes dar su Kęstučiu Peteliu kalbėjome, kad praėjusio amžiaus pabaigoje maždaug iki dvidešimt procentų gyvūnų populiacijų buvo “numatyta” brakonieriams,” iš dalies juokaudamas sakė jis.
Kad ir kaip būtų, stumbrų skaičius augo. Gyvūnų vis daugėjo ir jie dalijosi į vis naujas bandas, kurios kėlėsi į naujas teritorijas. Dalis populiacijos pasiekė Kėdainius. Po kurio laiko ten pat pasirodė ir vienišas suaugęs patinas, kuris kaip manoma atklydo į Lietuvą iš Baltarusijos. Šio individo poveikį sunku pervertinti, nes jis įnešė labai stiprių ir visiškai kitokių genų vietiniams stumbrams, todėl Lietuvos stumbrų populiacija tapo viena stipriausių Europoje.
“Tai ne tik dėl to, kad natūraliai Lietuvos stumbrai kryžminasi su gyvūnais iš Baltarusijos, bet ir todėl, kad mūsų populiacija gyvena laisvėje. Kitose šalyse stumbrų atkūrimo projektų rėmuose gyvūnai laikomi aptvaruose, o tai silpnina jų prisitaikymo galimybes, fizinę jėgą ir imunitetą,” pabrėžė Rytas.
Dėmesio, milžinas prie kelio! Didesnis ir pavojingesnis už briedį!
Nepriklausomybė atneša naujų vėjų
Pirmaisiais nepriklausomybės metais trūko visko, taip pat ir valios, tačiau stumbryno ištikimi darbuotojai ir toliau rūpinosi gyvūnais. Rytas atskleidė, kad kartais teko kliautis žmonių geranoriškumu: “Kartu su mūsų specialistais ir vietiniais ūkininkais mes toliau rūpinomės stumbrais. Retkarčiais atsirasdavo naujų tvarkos darytojų su kokiais nors projektiniais pinigais, bet vos tik pinigai pasibaigdavo, naujieji specialistai dingdavo, ir ūkyje vėl įsiviešpataudavo ramybė. Man visa tai teko išgyventi. Mano gyvenimas ir darbas stumbryne suskirstytas į etapus. Ateina nauji politikai, tu pradedi aiškinamąjį darbą, vos tik pasieki kokį finansavimą, vėl pasikeičia valdžia, ir viską pradedi iš naujo.”
Iki pusės tūkstančio neeisime
Mūsų pašnekovas juokiasi, kad Lietuvoje niekada nebus tiek stumbrų, kiek Indijoje šventųjų karvių ar Turkijoje šunų: “Veikiausiai mes net nesistengsime pasiekti anksčiau tinkamu ir natūraliu vadinto stumbrų skaičiaus – penkių šimtų egzempliorių. Svarbiausia yra išsaugoti populiacijos gyvybingumą ir kokybę.”
Rytas Papšys atskleidė, kad šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip trys šimtai stumbrų, tačiau gyvybinga populiacija laikoma nuo šimto aštuoniasdešimties iki trijų šimtų gyvūnų. Kaip pabrėžė mūsų pašnekovas, jeigu populiacija yra mažesnė nei šimtas aštuoniasdešimt egzempliorių, reikia kur kas daugiau papildomos priežiūros, kad būtų išvengta artimos giminystės kryžminimosi. Tuo tarpu viršijus trijų šimtų ribą, stumbrai daro pernelyg didelį spaudimą žemės ūkio plotams ir erzina ūkininkus.
Ne kartą žiniasklaidoje pasirodo straipsnių apie stumbrų daromą žalą žemės ūkio laukams ir žemės savininkų nepasitenkinimą esama situacija. Būtent todėl šiemet buvo priimti teisės aktų pakeitimai, kurie pagerins, o tiksliau sakant – optimizuos laukinių gyvūnų daromos žalos skaičiavimo sistemą. Pakeitimų tikslas taip pat buvo palengvinti kompensacijų gavimą už medžiojamųjų ir kitų laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės ūkio kultūroms ar gyvuliams. Stumbrai yra viena iš priežasčių, kodėl šis klausimas apskritai buvo aktualizuotas.
“Kad sumažintume spaudimą žemės ūkio laukams ir tuo pačiu gyvūnų bei žmogaus konfliktą, reikia stengtis esamą populiaciją paskleisti kuo platesnėje teritorijoje, bei atidžiai reguliuoti individų tankumą, kaip ir buvo numatyta anksčiau,” sakė specialistas.
Europinis stumbras Bison bonasus senovėje buvo plačiai paplitęs visoje Europoje, taip pat dabartinės Lietuvos teritorijoje. Intensyvi žemdirbystės plėtra ir beatodairiška medžioklė jų arealą smarkiai susiaurino, o Lietuvoje stumbrai buvo visiškai išnaikinti iki 1854 metų.
Stumbrų sugrįžimas į Lietuvą prasidėjo 1969 metais, kai Pašilių miško aptvaruose Krekenavos regioniniame parke buvo įkurtas Pašilių stumbrynas. Pirmieji gyvūnai buvo atvežti iš Prioksko Terasinio rezervato Rusijoje, 1970–1972 metais atvyko dar keli individai. 1971 metais čia gimė pirmasis jauniklis.
Nuo 1971–1973 metų pradėta laipsniškai formuoti laisvai gyvenančius būrius šalia veislyno, o 1973 metais susikūrė pirmasis laisvėje gyvenantis stumbrų banda Pašiliuose. Tai padarė Lietuvą viena iš nedaugelio Europos valstybių, jau XX a. pabaigoje turėjusių gyvybingą laisvėje gyvenančių stumbrų populiaciją.
Per pastaruosius dešimtmečius laisvai gyvenančių stumbrų skaičius Lietuvoje stabiliai augo. 2023–2024 metais aplinkos institucijos skaičiavo apie 250 laisvėje gyvenančių individų, o Pašilių stumbrynas ir toliau atlieka veisimo, edukacijos ir turizmo funkcijas. Rūšis Lietuvoje tebėra saugoma ir įrašyta į nacionalinę Raudonąją knygą.
Ryto kelias iki stumbrų auginimo
Baigęs mokyklą jis mokėsi Kauno Antano Kvedaro miškų technikume, vėliau Vytauto Didžiojo universitete, kuris anksčiau vadinosi Lietuvos žemės ūkio universitetu. Pagal išsilavinimą miškininkas, jis kiek tai yra dirbęs ir miškininkystėje. “Ir dabar galima sakyti, kad dirbu miškininkystėje. tik vieni dirba su mediena, o aš su gyvūnais. Nors yra tekę padirbėti ir kitose srityse – pasidarbuoti eiguliu, matuoti medieną. Bet man neįdomu dirbti vien dėl pinigų. Mano kurso draugai pažvelgia į medį miške ir iš akies pasako, kiek ir kokios medienos kokių sortimentų išeis bei kiek galima uždirbti. Kaip tikri verslininkai. Aš sakau – pušis, o jis skaičiuoja, kiek lentų bus ir kiek kainuos šakų smulkinimas biokurui. Man gi pinigai pardavus medieną iš miško neaktualu,” pabrėžė Rytas.
Medžiotojas nuo tarnybos laikų
Rytas tarnavo sovietų armijoje, ir jau tuomet tarnybos draugai bei vadovai pastebėjo, kad jis labai gerai supranta viską, kas susiję su gyvąja gamta ir medžiokle, todėl pakvietė jį tapti medžiotoju. Tarnybos metu įgijo medžiotojo bilietą, o grįžęs namo mūsų pašnekovas su pasididžiavimu įsigijo numeruotą medžioklinį peilį ir savo pirmąjį ginklą – Simsono dvivamzdį.
“Naujamiesčio valstybiniame medžioklės ūkyje medžioklė faktiškai buvo mūsų darbas. Kasdien į darbą eidavome su ginklu ant peties. Visi darbuotojai privalėjo aktyviai medžioti smulkiuosius plėšrūnus, varnas ir kranklius. Esu sekęs ir gaudęs brakonierius,” pasakojo Rytas ir prisiminė: “Ginklas visą laiką buvo kartu motocikle, automobilyje ar arklio tempiamuose ratuose. Nebuvo reikalingi jokie dėklai, niekas nieko netikrino. Mes visą laiką buvome darbo procese.”
Tais laikais medžioklinis ginklas miškininkams buvo tarsi tarnybinis ginklas. Mūsų pašnekovui teko dirbti ir medžioklės inspektoriumi bei net įsitraukti į ginkluotus konfliktus su brakonieriais. “Tada brakonierių buvo labai daug, o jie buvo labai neatsargūs. Važinėjo drąsiai automobiliais, švietė žibintais, buvo gana lengva išsekti jų atsitraukimo kelius. Ir aš pats apsimesdavau brakonieriumi. Žinojau, kuriuo metu jie atvažiuos, ir važinėjau keliu šviesdamas žibintu į stirnas, lyg būčiau brakonierius. Tikrieji pažeidėjai, pamatę konkurentą, paprastai stengdavosi pakeisti vietą, bet jiems tekdavo trauktis būtent tais keliais, kur jau laukdavo pareigūnai. Tokius žaidimus žaisdavome su brakonieriais,” atvirai pasakojo mūsų pašnekovas.
Šiuo metu Rytas medžioja Panevėžio rajono medžiotojų būrekyje Tauras.
Pirmosios medžioklės
Paklaustas, ar prisimena savo pirmąją medžioklę, Rytas atsakė, kad žinoma taip. Tačiau tai nebuvo kiškiai ar paukščiai kaip daugumai medžiotojų, o iš karto šernai.
“Nesėkmė man tada nutiko. Prie namų, kuriuose dabar gyvenu, kieme auga didelis ąžuolas. Kasmet ten pribyra pilna žemė gilų. Šernai nuolat gausiai pasivaišina ir išrausia kiemą. Vieną dieną atvažiuoja pas mane direktorius, pamato viską ir sako, kas tu per medžiotojas, kad tau šernai po galva kiemą išrausia. Tai aš tada užsitempiau sofą į antrą aukštą, paėmiau ginklą, įsitaisiau, pradėjau laukti. Peilis pagaląstas, paruoštas, ginklas nublizgintas… Atsibudau ryte ir pamačiau, kad pievoje dar daugiau šernų knisimo žymių!” juokdamasis pasakojo medžiotojas ir dar prisipažino: “Po medžioklės ryte teko skubiai tvarkyti kiemą, sudėti visas velėnas atgal, kad direktorius, kai vėl atvažiuos, neišbartų manęs.”
Taip ir nepavyko nieko sumedžioti po tuo ąžuolu, bet iki šiol šernai ten maitinasi ir atsiveda savo jauniklius. Tąsyk tas šernas, kurio nepavyko sumedžioti prie gilų, uždegė Rytui pyktį ant šernų visam gyvenimui. Juos reikia medžioti, kad nebūtų žalos ir neplistų afrikinis kiaulių maras.
Rytas prisipažino, kad jam patinka medžioti ir stirnų patinus, bei paukščius. “Anuomet turėjau vieną iš pirmųjų į Lietuvą įvežtų labradorų retriverių veislės palikuonį vardu Rimbis. Puikus pagalbininkas paukščių medžioklėse. Turėjau didelį azartą, pašaukimą ir susidomėjimą. Kiekvieną dieną beveik medžiodavau,” pasakojo mūsų straipsnio herojus ir tęsė: “Dabar jau viskas kitaip. Stebiu, kur koks sergantis gyvūnas, senas ar ryškiai selekcinis, arba kur jų yra pernelyg daug prisiveisę.”
Kalbėdamas apie medžioklę ir gamtos apsaugą, Rytas pripažino, kad pats kadaise galvojo taip pat kaip šiuolaikiniai gamtos mylėtojai, tačiau dirbdamas šį darbą ir medžiodamas požiūrį į gyvenimą pakeitė. Kaip savo srities specialistas, jis mato ir stumbrą kaip medžiojamos rūšies ateitį.
Stumbrų medžioklė
Atsižvelgiant į šių didžiųjų žvėrių poveikį aplinkai, daromą žalą bei pačių gyvūnų biologiją, mūsų pašnekovas įsitikinęs, kad stumbrų medžioklė būtų visiškai teisinga ir logiška populiacijos gausos reguliavimo priemonė.
“Aš pasakysiu atvirai – man pačiam nesuteikia džiaugsmo konstatuoti, kad kokį nors gyvūną reikia išimti iš gamtos. Tačiau reikia suprasti, kad ligoti, silpni ar seni individai kelia grėsmę ne tik visai savo bandai, bet ir visai supančiai juos aplinkai. Stumbrams būdinga ginti bandoje esančius narius. Judėdami lėčiau ar atsilikdami, kad apsaugotų seną ar sužeistą gyvūną nuo plėšrūnų, sveiki žvėrys rizikuoja patys ir sukelia pavojų palikuonims. Todėl toks nusilpęs egzempliorius turi būti pašalintas, o sumedžiojimas yra pats švelniausias ir humaniškiausias būdas tai padaryti,” savo poziciją išdėstė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistas.
Jis pripažino, kad kai kuriose teritorijose stumbrų tankumas jau dabar yra per didelis, ir medžioklė faktiškai vyksta, ir šį darbą atlieka medžioklėtvarkos specialistai. “Aš nematau priežasties, kodėl šios pareigos negalėtų būti patikėtos medžiotojams, kuriems būtų nauja patirtis sumedžioti atrinktą neperspektyvų stumbrą. Tokia medžioklė galėtų vykti specialistų priežiūroje,” sakė Rytas.
Panaši patirtis jau yra, daugelyje Europos šalių pavyzdžiui, Lenkijoje, kur valstybė kasmet parduoda kelias licencijas, o žmonės, norintys gauti stumbrų trofėjų, sumoka pinigus, kurie patenka į valstybės biudžetą. Specialisto nurodytas gyvūnas yra sumedžiojamas išsaugant populiacijos struktūrą ir gyvybingumą.
Daugelis medžiotojų yra sakę, kad būtų labai įdomu dalyvauti stumbrų medžioklėje įsivaizduojant save laukiniuose vakaruose, kur kadaise gyveno milijonai bizonų. Bizonas yra didesnis ir galingesnis už europinį stumbrą, tačiau ir mūsų pačių Lietuvos stumbrai savyje įkūnija gamtos jėgą, nenugalimą užsispyrimą ir laukinę dvasią. Šis milžiniškas žvėris yra vertas išsaugojimo, tačiau kad populiacija galėtų vystytis ir užimti deramą vietą Lietuvos gamtoje, būtina subalansuota priežiūra, mažinanti žmogaus ir laukinių gyvūnų konfliktą.
Faktai apie europinį stumbrą (Bison bonasus)
1. Kūno sandara
Stumbras turi labai masyvią priekinę kūno dalį su būdingu kupru ties keteros sritimi. Ši ypatybė padeda žiemą sniegą stumdyti galva ir pečiais ieškant pašaro.
2. Mityba ir virškinimas
Stumbras yra žolėdis atrajotojas. Jis minta daugiausia žole, jaunais medžių ūgliais, lapais ir žieve. Per dieną suaugęs gyvūnas gali suėsti 30–40 kilogramų augalinės masės.
3. Gyvenimo ciklas
Stumbrų gyvenimo trukmė siekia 20–25 metus. Gamtoje patelės su jaunikliais ir jauni gyvūnai sudaro bandas iki 20–25 individų. Suaugę patinai dažniausiai laikosi atskirai ir prie bando prisijungia tik rujos metu.
4. Dauginimasis
Ruja vyksta praktiškai ištisus metus vasaros pabaigoje – rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Patinai kovoja dėl patelių, tačiau reti atvejai baigiasi rimtais sužeidimais. Jaunikliai gimsta gegužę–birželį ir jau po kelių valandų gali sekti motiną.
5. Fiziologinės savybės
Stumbrą saugo tankus žieminis kailis, kuris pavasarį masiškai išsišeria. Nepaisant savo dydžio, jis yra labai judrus: gali bėgti 40–45 km/h greičiu ir puikiai plaukia.
6. Svoris ir dydis
Suaugę patinai paprastai sveria 400–920 kg, o patelės 300–540 kg. Naujagimiai veršeliai sveria 16 – 18kg, o pirmaisiais metais priauga iki 150–200 kg.
Skaitykite plačiau ir prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
Naujasis žurnalo numeris jau prekyboje!
