Nuo spalio 15 dienos Lietuvoje prasideda ne tik vilkų, bet ir paprastųjų šakalų (Canis aureus) medžioklės sezonas. Ši data žymi laikotarpio pradžią, kai ši vis plačiau paplitusi ir prie mūsų gamtos prisitaikiusi rūšis tampa oficialiu medžioklės objektu.
Rudasis plėšrūnas, kuris pamažu tampa kasdienybe
Auksinis šakalis (Canis aureus) yra vidutinio dydžio plėšrūnas, dydžiu ir elgsena artimas lapei, o medžioklės strategijomis – vilkui. Jis dažniausiai renkasi mišrius arba atvirus kraštovaizdžius, lygumas, pelkes, pakrantes, miško ir lauko ribas. Lietuvoje pirmosios stabilių populiacijų užuomazgos aptinkamos vakarinėje ir pietvakarinėje šalies dalyje, įskaitant Kuršių nerijos teritoriją.
Mityba ir elgsena
Šakalių mityba labai įvairi. Jie medžioja smulkius žinduolius, tokius kaip kiškiai, voverės, taip pat paukščius ir jų kiaušinius. Nepaniekina ir vabzdžių ar vaisių. Kartais laimikio randa žmogaus aplinkoje – apleistuose ūkiniuose pastatuose, prie šiukšlių konteinerių ar net prie naminių gyvūnų. Dėl savo lankstumo ir prisitaikymo jie geba sėkmingai plėsti paplitimo arealą bei įsitvirtinti naujose vietovėse.
Šeimos struktūra
Šakalai yra labai socialūs plėšrūnai. Dažniausiai jie gyvena poromis, kartu saugo teritoriją ir rūpinasi jaunikliais. Kai porai gimsta vada, su tėvais dažnai lieka ir ankstesnio sezono jaunikliai, padedantys auginti jaunesnius brolius ar seseris. Jei vienas iš poros narių žūsta, netoliese gyvenanti vienišė patelė gali perimti teritoriją ir greitai sudaryti naują porą. Tokia elgsena rodo rūšies socialinį lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti.
Kaip atskirti šakalą nuo lapės? Medžiotojos dienoraštis #24
Medžioklės įpročiai
Šakalai yra sumanūs ir prisitaikantys medžiotojai. Jie aktyviausi sutemose ir naktį, kai grobis mažiau budrus ir lengviau priartėti nepastebėtiems. Medžioja tiek pavieniui, tiek poromis, o kartais – nedidelėmis šeiminėmis grupėmis. Tokia taktika leidžia jiems efektyviai naudoti teritoriją ir dalintis grobiu.
Dažniausiai šakalai renkasi smulkų grobį – graužikus, paukščius, driežus, varles ar vabzdžius, tačiau esant galimybei neatsisako ir didesnio laimikio, ypač jei medžioja poroje. Jie geba sekti sužeistą gyvūną, naudodamiesi puikia uosle ir klausos jautrumu.
Skirtingai nei vilkai, šakalai retai persekioja grobį ilgoje distancijoje. Jie labiau remiasi klasta – tyko aukos netoli tankmės ar krūmynų, o tada staigiai puola iš pasalos. Mityboje jie labai lankstūs ir, jei natūralaus grobio trūksta, pereina prie dvėselienos ar žmogaus paliktų atliekų.
Šakalai dažnai pasirodo ūkininkų teritorijose, kur randa maisto likučių ar gyvūninių atliekų. Dėl šios priežasties kartais laikomi sanitarais, nes padeda mažinti dvėselienos kiekį gamtoje. Kita vertus, tokia elgsena gali kelti pavojų, kai šie plėšrūnai pripranta prie žmogaus aplinkos ir praranda atsargumą.
Jų gebėjimas prisitaikyti prie įvairių sąlygų – nuo miško pakraščių iki žemės ūkio kraštovaizdžių – yra vienas pagrindinių veiksnių, leidžiančių šiai rūšiai sėkmingai plisti visoje Europoje.
Oficialūs duomenys
Remiantis oficialiais duomenimis, praėjusio medžioklės sezono metu Lietuvoje buvo registruotas penkių šakalių sumedžiojimas. Tai rodo, kad šių plėšrūnų medžioklė šalyje tampa vis aktyvesnė. Statistikos duomenis galima rasti Aplinkos ministerijos interneto svetainėje.
Dar daugiau istorijų, patarimų ir įdomybių iš medžioklės pasaulio! Prasideda 2026 metų prenumerata!
