Su mūsų šio mėnesio pašnekovu susipažinau vienoje iš Facebook grupių, kur jis pasidalijo ne parašytu, o nupieštu tėčio laišku iš Taigos. Tai buvo taip neįprasta ir įdomu! Ir iškart tapo aišku, kad kalbama apie medžioklę, apie žmogaus jėgų išbandymą, apie iššūkį, apie šeimos tradicijas ir vertybes. Tąsyk ir gimė idėja paimti interviu mūsų žurnalui.
Džiugas Jurkūnas gimė 1972 m. Baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, o 1995 m. – Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedrą. Nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dalyvauja parodose, viešuosiuose konkursuose, kuria pagal privačius užsakymus. Jo darbai puošia viešąsias erdves ir privačias kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje. Nuo pat karjeros pradžios jis buvo skulptorius, o pastaraisiais metais ėmėsi tapybos. Jo paveikslai dinamiški, aštrios ekspresijos, pasižymintys daugiasluoksne potekste, o vienas pagrindinių motyvų – gamta ir medžioklė!
Tarp svarbiausių D. Jurkūno darbų – skulptūros Knechtas (Juodkrantės akmens skulptūrų parkas, 1999), Reminiscencija (Tarptautinis skulptūrų simpoziumas, JAV, Bruklinas, 1999), Vidinė pusiausvyra, Ežero pasveikinimas, Sugrįžusi obelis (Vilnoja, Vidmanto Martikonio akmens skulptūrų parkas, 2000–2003). Kiti autoriaus darbai: Lietuvos futbolininkas (Kaunas, 2009), tarpukario Lietuvos mokytojui, visuomenininkui, publicistui, švietimo filosofui Jonui Murkai atminti skirta Pirmoji diena (Šiauliai, 2015), atminimo ženklas Giedraičių mūšiui Stilizuota patranka (2020).
Su mūsų šio mėnesio pašnekovu susipažinau vienoje iš Facebook grupių, kur jis pasidalijo ne parašytu, o nupieštu tėčio laišku iš Taigos. Tai buvo taip neįprasta ir įdomu! Ir iškart tapo aišku, kad kalbama apie medžioklę, apie žmogaus jėgų išbandymą, apie iššūkį, apie šeimos tradicijas ir vertybes. Tąsyk ir gimė idėja paimti interviu mūsų žurnalui.
Menininkų šeima
Džiugas gimė menininkų šeimoje. „Mano mama ir tėtis yra menininkai. Deja, apie mano tėtį reikia sakyti, kad jis buvo menininkas. Kadangi augau tokioje aplinkoje, man nereikėjo žaislų – man reikėjo paišyti. Gyvenime neturėjau jokio kito pasirinkimo ir niekada nesvarsčiau, kuo būsiu“, – pradėdamas pokalbį sakė menininkas. Džiugo mama – Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė, tėtis – Vilius Jurkūnas.
„Piešė tai, ką gerai pažinojo ir mylėjo – gyvulėlius ir medžius. Su didele pagarba ir meile Dievo sukurtam pasauliui. Taip gražiai ir su tokiu išmanymu, kaip joks kitas menininkas Lietuvoje. Neturėjo nieko, nei turtų, nei šlovės, tik gamtą ir ramybę. Ir šalia jo buvo ramu kaip šalia medžio. <...> Gamta jam buvo kaip bažnyčia, gamtos paišymas – kaip malda. Niekuomet nesistengė demonstruoti savęs, tik gamtos gražumą. Kodėl gi tu nepaišai pasaulio sau, kokio nori, koks tau reikalingas, klausdavau. Nieko gražiau kaip gamta aš nenupaišysiu. Jis nevartojo žodžio Dievas. Intuityvus panteizmas, natūrali, neišmokta kontempliacija. Kai jam reikėjo nupaišyti šikšnosparnį, jis važiavo į IX fortą, kur jų daugybė. Stebėjo juos, kol pamatydavo ne tik kailiuką ir piktą snukutį, ne tik paviršių, bet ir pajusdavo jų judėjimą, gyvenimo būdą – esmę, kiek tai žmogui įmanoma. Kontempliuodavo. Siekdavo vidinio suvokimo to vaizdo, kurį ruošėsi paišyti. Mano galva, vienintelis Lietuvoje mokėjo nupaišyti gyvulius, paukščius ir medžius gyvus“, – taip gražiai apie dailininko tėvą Vilių Jurkūną portale Bernardinai.lt rašo jo bičiulis Mikalojus Vilutis.
Džiugo mama 1972 m. baigė Lietuvos valstybinio dailės instituto Grafikos katedros plakatų dizaino specialybę. „Tuo metu šis meno judėjimas buvo labai aktualus ir kaip politinės propagandos priemonė, ir kaip išraiškos forma. Tačiau nėra taip, kad visi plakatų dailininkai buvo sistemos pavergti sovietiniai propagandistai. Tai buvo kitokie laikai ir plakatas buvo visiškai nepriklausomas žanras“, – aiškino menininkas ir pridūrė, kad abu jo tėvai baigė tą pačią specialybę.
Tais laikais meno technologijos labai skyrėsi nuo dabartinių. Šriftai buvo perfotografuojami, iškarpomi žirklėmis, klijuojami, retušuojami rankomis. Meno plakatų kūrimo procesas ir darbas buvo visai kitoks nei dabar. Viskas buvo daroma be kompiuterio ir, žinoma, plakatas tais laikais buvo didelė propagandinė niša.
Vis dėlto buvo ir kitokių plakatų: renginių plakatų, nepriklausomų krypčių plakatų. Šioje srityje lenkų menininkai buvo labai stiprūs. Lenkijoje buvo leidžiamas žurnalas Projekt, kuris buvo skirtas tik plakatams, ir beveik kiekvienas menininkas turėjo tokį žurnalą. Tai buvo labai plati veiklos ir meninės raiškos sritis.
„Mums su seserimi taip pat pasisekė, kad turėjome senelius ir iš mamos, ir iš tėčio pusės. Senelis iš mamos pusės apskritai buvo lakūnas, žvalgas, karininkas. Jam teko slapstytis, keisti savo pavardę ir daryti daugybę kitų dalykų. Po sovietmečio situacija pasikeitė. Ir tėtis, ir mama labai daug dirbo iliustruodami knygas“, – atskleidė menininkas.
Viliaus Jurkūno iliustruotos knygos: enciklopedinis leidinys Lietuvos fauna, Tado Ivanausko Gamtininko užrašai, Danielio Defoe Robinzonas Kruzas ir kitos.
Dailės kelio pradžia
Kaip ir daugelyje dailininkų šeimų, D. Jurkūno tėvai saugojo sūnaus vaikystės piešinius, kitoje pusėje nurodydami piešinio datą, o kartais ir amžių.
„Namuose turiu visą paketą savo piešinių, kuriuos tėvams pavyko išsaugoti. Tik kartais suabejoju, ar datos tikros… Žinoma, viskas prasidėjo nuo drakonų ir rogių, mūšių scenų, karžygių ir panašių dalykų. Paskui banginių medžioklės scenų serija, kiekvienais metais vis su kitu posūkiu, – pasakojo pašnekovas ir tęsė: – Taip pat labai gerai prisimenu laikus, kai mano tėtis iliustravo Tado Ivanausko knygą Gamtininko užrašai. Tai buvo labai rimta.“
Džiugas sakė, kad knygos iliustracijos labai skyrėsi nuo originalių žiemos darbų. V. Jurkūnas buvo išradęs savo techniką. Jis padengdavo popierių kreidos mišiniu, kuris sustingdavo, o tada piešdavo ant jo plunksnomis, teptukais, tušu. „Viską mačiau. Jei norėjau tylėti, nieko neklausinėti ir netrukdyti, man buvo leista įeiti į dirbtuves ir stebėti, kaip jis dirba. Žinoma, po to sugalvojau savo versiją ta pačia tema. Nubėgau į savo kambarį ir pradėjau piešti“, – prisiminė skulptorius.
Piešdamas savo versijas to, ką matė piešiant tėvą, Džiugas labai palengvino tėvų gyvenimą, nes jam nereikėjo žaislų. „Esu labai dėkingas tėvams už tai, ką jie man davė“, – patikino pašnekovas.
Vidurinės mokyklos pradžioje Džiugas jau piešė taip, kad mokytojai neturėjo ko jo išmokyti, ir kažkaip atėjo sprendimas stoti į M. K. Čiurlionio dailės mokyklą Vilniuje. „Mokyklą pradėjau lankyti penktoje klasėje. Mano kelias jau buvo aiškus. Baigęs mokyklą įstojau į Dailės institutą, kuris vėliau buvo pervadintas akademija. Viskas labai paprasta – man nekilo tokių klausimų kaip dabartiniams jaunuoliams, svarstantiems, kuo jie bus – šiukšliavežiais ar kosmonautais“, – pasakojo menininkas, pabrėžęs, kad pagal profesiją yra skulptorius.
Pirmieji tapybos žingsniai
Nuo 1994 m. Džiugas dirba skulptoriumi, sulaukė pripažinimo ir sukūrė daug garsių ir pripažintų meno kūrinių, kuriuos žino Lietuvos gyventojai. Šio amžiaus pradžioje skulptorius nutolo nuo akmens, nes, kaip pats sako, ši meno rūšis atima daug laiko. „Turiu omenyje, kad menas baigiasi tada, kai sugalvoji ir gimsta skulptūra – tada prasideda sunkus darbas“, – sako menininkas.
Jis paaiškino, kad visas jo mąstymas, vaizduotė ir išraiškos būdai, taip pat ir tapyboje, yra panašūs į skulptoriaus: „Labai seniai norėjau pradėti tapyti. Norėjau pasiekti aiškesnį, greitesnį rezultatą. Galiausiai nustojau kalbėti ir pradėjau daryti. Neseniai AP galerijoje Vilniuje surengiau personalinę savo tapybos darbų parodą Tikros istorijos. Visi paveikslai yra apie gamtą, o kai kurie – ir apie medžioklę.“
„Vienas iš mano tikslų, mano pašaukimas, jei norite, yra integruoti kitus žmones, supažindinti juos su medžioklės ir gamtos pasauliu, šiek tiek priartinti juos prie mūsų, medžiotojų, bendruomenės. Parodyti, kas yra medžioklė.“
Pirmosios nepriklausomybės savanorio anūkas
Džiugo senelis iš tėvo pusės gimė 1900 m. ir būdamas 18 metų savanoriu išėjo į Nepriklausomybės karus. Už šias kovas Širvintų rajone jis gavo dešimt hektarų žemės, kurioje ir įsikūrė. Namas, kuriame dabar gyvena dailininkas, buvo pastatytas labai greitai, o istorija, kaip jis buvo atstatytas, taip pat įdomi.
„Turėjau nusipirkti namą. Tai nebuvo didelis reikalas, bet taip susiklostė likimas. Kai atgavome žemės sklypą, dažnai ten stovyklaudavome, miegodavome palapinėje. Žiūrėdavau į sodybą, o tėtis man pasakodavo istorijas iš savo vaikystės. Apie tai, kaip mano senelis tinklu gaudydavo žuvis Širvintos upėje. O aš išdrįsau pasvajoti, kad galbūt vieną dieną… Ir tai atsitiko“, – pasakojo menininkas ir paaiškino, kad ankstesnis namo savininkas mirė, o jo giminaičiai nusprendė namą parduoti. Sužinojęs apie tai, Džiugas namą nusipirko ir dabar jame gyvena.
O iš kur medžioklė?
Džiugas atskleidė, kad jo tėvas pats buvo medžiotojas ir šis jo gyvenimo kelias nuo mažens buvo susietas su menu. „Tėvelis mane pasiimdavo su savimi į medžioklę, tikriausiai nuo to amžiaus, kai jau sugebėjau nueiti tam tikrą atstumą nezyzdamas, naktimis miegoti palapinėje, nebijoti lietaus… Kiek save prisimenu, aš taip pat stovėjau jam už nugaros medžiotojų linijoje su tris kartus didesniu už save šautuvu, padėdamas tėvui. Mes netgi turime nuotraukų“, – su šypsena prisiminė pašnekovas.
Paminėjęs senas šeimos nuotraukas, Džiugas teigė esąs nustebęs: „Dabar, matydamas save tose nuotraukose ir prisimindamas tuos laikus, stebiuosi. Turiu savo vaikų ir gerai suprantu, ką reiškia suteikti sūnui tokias galimybes ir laisvę. Ir už tai esu labai dėkingas tėčiui, nes nuo mažens buvau gamtoje, miške. Daug dalykų yra ne tik žinoma, bet tiesiog įsiurbta su genais. Mano draugai, mano amžiaus žmonės net man pavydėdavo, nes tai, kas man yra kasdienybė, jiems būdavo visiška egzotika“, – aiškino jis.
Menininkas prisipažino, kad prisimena medžioklę su tėvu ir žvejybą, kai buvo toks mažas, kad meškerė atrodė per sunki.
Tėvo svajonių ginklas
Džiugo tėvui palikus šį pasaulį, sūnui liko ginklai. „Labai ilgai neprisijungiau prie medžiotojų, bet po tėvo mirties iš karto nusprendžiau laikyti medžiotojo egzaminą. Mokiausi Ignalinoje, Utenoje laikiau egzaminus. Netrukus po to nusipirkau savo graižtvinį Sako 85, bavarišką. Tokio visada norėjo mano tėtis. Tai toks visiškai dengtas ginklas, Full stock vadinasi. Tokio baisaus kalibro, kuris vadinasi 9,3×62. Tai universalus ginklas, ypač tinkamas medžioklei su varovais. Juo negalima šaudyti dideliais atstumais, nes kulka labai sunki – 18 g, bet ji nepažeidžia raumeninių audinių. Man šis ginklas labai patinka“, – prisipažino medžiotojas.
Tėvui priklausiusį lygiavamzdį šautuvą IŽ-24 medžiotojas pasiliko kaip malonų prisiminimą apie keliones po taigą ir medžioklei jo nenaudoja.
Į Archangelską medžioti
„Prisimenu, kai buvau mažas vaikas, vaikščiodamas su tėčiu po miestą vis atsilikdavau. Tėtis sakydavo, kad, jei taip lėtai eisiu, jis manęs nesiveš į taigą. Tai buvo paskata pradėti vaikščioti greičiau… – prisimindamas pasakojo menininkas. Vis dėlto pripažino, kad vėliau su tėčiu iš tiesų važiavo medžioti į Archangelsko sritį: – Tai buvo 1986 ar 1987 metais. Prisimenu vieną akimirką. Mes ėjome į gyvenvietę, kuri buvo apleistame kaime. Medžiotojai sutvarkė vieną iš namų, kad galėtų jame gyventi medžioklės metu. Buvau pasilikęs tėčiui toli už nugaros ir jis manęs paklausė, ar pavargau, gal noriu pailsėti.“
Kelerius metus Vilius ir Džiugas kartu su kitu tėvo draugu Mikalojumi Vilučiu kasmet vykdavo medžioti į Archangelską ir Vakarų Sibirą, Tiumenės sritį.
V. Jurkūnas pirmą kartą išvyko į Archangelską ir įsidarbino nusakintoju, nuo sniego iki sniego – devyniems mėnesiams. „Prisimenu, kaip jis grįžo. Žaidėme kieme ir staiga matau, kaip mano sesuo kažkur bėga ir lekia pasitikti kažkokio barzdoto vyro su kuprine ir šautuvu“, – pasakojo Džiugas.
Džiugo tėvo dirbtas nusakintojo darbas buvo labai svarbus to meto pramonėje. Prieš pradedant kirsti medžius, specialių darbininkų komandos (sakų ir dervų šalintojai) iš pušų nuleisdavo skysčius. Vėliau jie būdavo naudojami terpentino gamybai ir kitiems procesams.
„Tėtis daug skaitė, įskaitant Hemingvėjų, ir kažkuriuo metu pajuto kvietimą išbandyti savo jėgas, pabūti gamtoje, suprasti, kas ir kaip. Tais laikais nebuvo kitų galimybių, todėl jaunimas važiuodavo dirbti į šiaurinius regionus. Įsivaizduokite, baigia Dailės akademiją ir išvažiuoja į Šiaurę, į visišką dykumą… Draugas, su kuriuo buvo sutaręs dirbti kartu, negalėjo atvykti, ir tėtis pasiūlė kitam draugui, taip pat dailininkui Kęstučiui Skromandui, kuriam jis paskambino paskutinę savaitę. Taip jie kartu ir išvyko. Tėtis medžiotoju tapo 1972 m., bet jau 1975 m. prasidėjo jo kelionės į Šiaurę. Tuo metu man buvo treji metai“, – pasakojo menininkas.
Laiškas iš Šiaurės
Džiugo tėtis Vilius pradėjo dirbti Šiaurėje, kai vaikai buvo dar visai maži. Kadangi abu su seserimi dar nemokėjo skaityti, V. Jurkūnas nutarė rašyti ne laiškus, o minkles savotišku komikso formatu.
„Mama turėjo ūkį Labanoro girioje, o po tėčio mirties visi jos daiktai buvo perkelti ten. Aš, žinoma, padėjau tvarkyti daiktus ir pastebėjau nematytą tėčio laišką. Tiesą sakant, tai buvo ne taip seniai! Sakiau, mama, koks čia tėčio laiškas? Taip jau atsitiko. O kai pamačiau tokį unikalų dokumentą, kaip tėtis nupiešė laišką vaikams, labai nustebau“, – nesenus įvykius prisiminė Džiugas.
Piešinio pavidalo laiške Džiugo tėtis papasakojo, kaip jie nuvyko į gyvenvietę, kaip perplaukė upę ir ką pamatė. Po daugelio metų mūsų pašnekovas turėjo galimybę visas tas vietas pamatyti pats, vaikščiodamas tais pačiais takais, kuriais kadaise praėjo jo tėtis su draugu.
Medžiotojas papasakojo, kad tėčio laiške taip pat buvo istorija apie susidūrimą su lokiu: „Niekada gyvenime nesu sutikęs lokio. Man tiesiog pasisekė įminti… Grįždamas iš kurtinių tuoktuvietės atsisėdau ant kelmo pailsėti. Jau buvo sutemę. Ten vakare gana greitai sutemsta. Staiga supratau, kad viena mano koja įminta į garuojančią meškos krūvelę. Mano tėčio susidūrimas su meška buvo daug rimtesnis. Plėšrūnas prabėgo pro jį labai arti ir situacija buvo pavojinga. Tame laiške tėtis taip pat aprašė tą susitikimą.“
Ne „šiuolaikinis“ medžiotojas
Šiandieninė medžioklė skiriasi nuo tos, kokia buvo prieš šimtą metų ar net praėjusio amžiaus viduryje. „Visų pirma, pasigendu medžioklės etikos supratimo. Medžioklė tapo kitokia. Mane dažnai kviečia medžioti kiti medžiotojų klubai. Neminėdamas vardų pasakysiu, kad labai pasigendu vyresniosios kartos etikos ir požiūrio. Kęstutis Verbickas toks buvo: gamtininkas, fotografas ir mokslininkas. Buvo dar tokių. Mano tėvo karta buvo kitokie medžiotojai ir man to labai trūksta. Tai, kaip buvau auklėjamas ir augau, palyginti su tuo, kas vyksta dabar… Turime pasitempti, mokytis, atkurti tuos santykius. Nes nukentėjo medžiotojų tarpusavio santykiai, pagarba. Sakyčiau, kad bičiulystės, draugystės, bendrystės jausmas, perdavimas yra tai, ko trūksta, – sakė D. Jurkūnas ir pridūrė, kad senoji medžiotojų karta yra geras pavyzdys: – Nors kai kam tai gali pasirodyti juokinga, daugelis supras, ką turiu omenyje.“
Pirmoji skulptoriaus tapybos darbų paroda Tikros istorijos įvyko šiemet rugsėjo 19 d.–spalio 13 d. AP galerijoje, Vilniuje. Vienas įspūdingiausių darbų – paveikslas, kuriame du briedžiai šoka per nustebusį vyrą. Kaip prisipažino pats dailininkas, tai buvo jis ir briedžiai virš jo galvos praskrido tikrovėje, o ne sapnuose.
Ne trofėjų medžiotojas
Neneigdamas šio medžioklės aspekto, pats menininkas pripažįsta, kad neseka jokių ypatingų ar didelių trofėjų, nemedžioja egzotiškų gyvūnų.
„Turėjau galimybę gyventi JAV, bet labai norėčiau nuvykti į Aliaską, dar kartą pasimėgauti Šiaurės iššūkiais, gyventi atokioje vietoje, laukinėje gamtoje. Negaliu pasakyti, kad norėčiau sumedžioti mešką. Ne, gal net nenorėčiau, bet norėčiau užuosti kokį skeltanagį. Norvegijos pusiasalis labai traukia. Naudojuosi kiekviena proga ten nuvykti ir labai norėčiau vieną dieną ten pamedžioti“, – svajojo Džiugas ir pridūrė, kad tai labai realūs jo planai.
Medžiotojas ir menininkas?
Pasak menininko, ryšys tarp meno ir medžioklės iš tiesų egzistuoja. Panašumas tas, kad reikia investuoti nelaukiant grąžos. Ir tai susiję ne su finansinėmis lėšomis, o su kažkuo neapčiuopiama: „Menininkas turi investuoti į savo meną nelaukdamas grąžos. Jei galvoji tik apie tai, kaip greičiau išpopuliarėti, tavo kūrybos kokybė bus greičiausiai abejotina. Lygiai taip turėtų investuoti medžiotojas. Ir čia kalbu ne apie įrangą, o apie medžioklės ūkį.“
Menininkas kaip vieną svarbiausių dalykų paminėjo žinias. Medžiotojas turi domėtis, važiuoti, skaičiuoti pėdsakus, daryti viską, kad klubas augtų, žvėrys būtų sveiki, o populiacijos stabilios. „Jei nori būti geras medžiotojas, turi būti gamtininkas. Turi investuoti ir nelaukti grąžos. Štai tokį panašumą čia įžvelgiu“, – pabrėžė pašnekovas.
!PRENUMERUOKITE žurnalą Medžioklė 2025 metams!
Naujausias žurnalo numeris jau čia!
