Patirtis

Šaudymo varžybos Medžioklė.info taurei laimėti0

Tekstas: Tadas Miškinis

Birželio 20-ąją turėjome ypač sudėtingą dieną varžyboms – tiesiogine to žodžio prasme svilinantis karštis įtakos turėjo visiems, o ir ne visi dalyviai buvo spėję pailsėti nuo prieš tai vykusių šeštadieninių varžybų ar kitų savaitgalio reikalų. Vis dėlto varžybos įvyko. Kaip organizatorius, sakyčiau, pradžia galėjo būti sklandesnė: norėjome sulaukti visų dalyvių – ne tik vėluojančių, bet ir tų, kurie neatvyko, nors tikrai laukėme. Žodžiu, pradžia lengvai nusivėlino, kaip dažnai būna mažo formato mažų organizacijų kaip VšĮ Medėjų brolija renginiuose, tačiau varžybos startavo su savo šaudymo programa.

Pirmiausia – tradicinė rungtis, kuri visiems medžioklinio šaudymo entuziastams turėtų būti ypač aktuali dėl ne taip seniai priimtų Medžioklės taisyklių pokyčių, kurie tikrai į naudą medžiojamajai faunai. Kalbu apie kanopinių gyvūnų medžioklę tik kulka, todėl šaudymo rungtis į bėgantį šerną, mano nuomone, šiandien yra prioritetinė. Kad ir kiek man pačiam miela šaudyti į molinius karvelius, bet praktika varyminėse medžioklėse rodo, kad nesitreniruojant šaudyti į bėgantį šerną kulka varyminių medžioklių rezultatai ne itin džiugina visos Lietuvos mastu. Pirmiausia, spraga yra šaudyklų trūkumas, perdėtai sudėtinga procedūra – medžioklės klubams ar būreliams norint jas įsteigti savo plotuose reikia begalės dokumentų. Dažnu atveju išankstinės policijos pozicijos nebūna aiškios, labai daug paliekama „jeigu“, be to, Aplinkos ministerijos žadėtas tokių šaudyklų kūrimo finansavimas, sietinas su pakeltais mokesčiais už laukinių gyvūnų išteklių naudojimą, kurie, primenu, buvo pakelti du kartus, taip ir neįvyko, o liko tik buvusių valdžios vyrų pažadai.

Kita rungtis – šaudymas kulka į stovintį taikinį per tam tikrą laiko intervalą, t. y. 10 šūvių per dvi minutes, taikinys Nr. 4 – iš 45 m atstumo. Kodėl laiko intervalas? Ko gero, visi sutiksime, kad medžioklėje net ir į stovintį gyvūną tiksliai pataikyti būna ne tiek sudėtinga, kiek dažnam medžiotojui sukyla adrenalinas: girdi savo širdies dūžius, kvėpavimas atrodo toks garsus, kad šernas, atėjęs į jaukyklą, tuoj išgirs ir pabėgs, o tu dar turi spėti atrinkti tinkamą sumedžioti individą ir deramai iššauti. Taip pat ir šiuo atveju, laiko limitas net ir kai kuriems tikrai patyrusiems šauliams medžiotojams pakišo koją. Dėl psichologinio spaudimo, kad gali nespėti, keletas jų atliko neįskaitinių ar, lengvai tariant, menkaverčių šūvių, nors jiems skirto laiko buvo likę bent 30 s ar daugiau, o paskutinio šūvio ramiai iššauti ir visai nepavyko. Atrodo, rungtis įprasta ir standartinė, bet matydami, kaip prieš tai šaudžiusiųjų grupėje kažkas nespėjo atlikti paskutinio šūvio, kai kurie šauliai tikrai stipriai paveikiami.

Paskutinė varžybų programos rungtis – moliniai balandžiai. Čia visiems viskas žinoma ir suprantama, tik šį kartą leidau sau išeiti iš standartinių šaudymo dogmų ir vienoje aikštelėje, kurioje varžėsi tik A grupės dalyviai, išstatyti lėkštelių aparatus šaudyti tik pavieniais dupletais (po šūvio). Kas galbūt nesusikaupė, kam koją pakišo kiti reikalai, o kas jau buvo pavargęs nuo gausaus šaudymo, bet rezultatai buvo daugiau nei vidutiniški, o keleto žmonių – artimi 80 proc. pataikymų. Tokios pavienės sudėtingesnės aikštelės parodo atskirą šaulių meistriškumą, nes maksimaliai gabių taikliai šaudyti visose rungtyse pasitaiko vienetai. Dažniausiai šaulys medžiotojas labai gerai įveikia vieną rungtį, o kitas – pusėtinai, tik kelios dešimtys medžiotojų šaulių, mano nuomone, gali tolygiai sudalyvauti visose rungtyse. Tokių ekstremalių varžybų tikslas ir buvo apdovanoti pačius universaliausius šaulius. Tačiau visi šaudantys žino, kad tiesiog būna ne tavo diena, ir šį kartą keletui šaulių, esu tuo visiškai įsitikinęs, taip ir nutiko – juos asmeniškai ne kartą esu matęs, turėjęs garbės kartu dalyvauti šaudymo varžybose ir tikrai žinau, koks stabilus jų šaudymo lygis. Buvau tikrai nustebęs dėl tų kelių netikslių šūvių, kurie varžantis tarp sau lygių daro esminę įtaką galutiniam rezultatui, skirstant vietas ant prizininkų pakylos.

O šį kartą ant pakylos lipo šie A grupės varžybų dalyviai: I vieta – Stasys Jurkus, komanda – Telšiai, II vieta – Žygimantas Norkus, komanda – Telšiai, III vieta – Vilius Raicevičius, komanda – Panevėžio medžiotojai. B grupė: I vieta – Vidmantas Viršilas, komanda – Panevėžio medžiotojai, II vieta – Kęstutis Tamošiūnas, komanda – Marijampolė, III vieta – Domas Maselis, komanda – Dream Team. C grupė: I vieta – Sergėjus Shapovalovas, komanda – Politra, II vieta – Ernestas Gegeckas, komanda – Politra, III vieta – Sigitas Žilinskas, komanda – Prienai. D grupė: I vieta – Enrika Meštaraitė, komanda – Moterų, II vieta – Ramutė Juknytė, komanda – Moterų, III vieta – Kristina Varanavičienė, komanda – Moterų. Visos šaudžiusios dalyvės prizininkės buvo apdovanotos Bags&More dovanų čekiais.

Po varžybų visi dalyviai vaišinosi firminiu Ernesto Gegecko plovu, pagardintu troškintais česnakais ir žalumynais su aitriąja paprika – kiekvienam pagal gomurio receptorių poreikį, už tai jam labai dėkoju. Pasibaigus įskaitinėms varžybų rungtims ir pasistiprinus vyko trumpas pažintinis seminaras apie medžioklinius peilius, jų ašmenų gamybai dažniausiai naudojamą plieną, rankenų medžiagas, jų skirtumus, galandinimo kampus ir kitus dalykus, už tai nuoširdžiai dėkoju Marco peiliams. Gal po tokios dienos ir karščio dalyviams norėjosi atsipūsti ir anksčiau grįžti namo, bet slapta viliuosi, kad dėl šio uždelsto laiko, skirto trumpam įvadui į medžioklinių peilių pasaulį, man bus atleista. Juk tai pats pagrindinis įrankis, kurį kiekvienas medžiotojas privalo turėti, mokėti juo naudotis ir suvokti, kuo gi jie skiriasi. Manau, atėjo laikas užsidėti didesnius „marškinėlius“, nes kaip bendruomenė išaugome iš medžioklių apsirengus treningais ar šimtasiūlėmis, taip, tikiuosi, išaugsime ir iš peilių galandinimo į silikatinės plytos kampą. To visiems mums linkiu.

Po seminaro vyko sena tradicinė loterija, kuri nebūtų įvykusi be tokių rėmėjų kaip Vilniaus ginklai, įsteigusių pagrindinį šių varžybų prizą – graižtvinį šautuvą CZ 550, jų partnerių Pulsar, Bags&More įsteigtų dovanų čekių moterų D grupės prizininkėms, kurios, manau, tikrai įvertins ir kolegėms rekomenduos kaip įmonę, skatinančią medžiotojas medžioti atsakingai, lavinant šaudymo įgūdžius šaudyklose. Taip pat Giraitės ginkluotės gamyklos, ko gero, remiančios ne vienas šaudymo kulkomis varžybas, bet retai matomos medžioklinio šaudymo akiratyje, ShootingClub.lt – idealios vietos savo šaudymo į skraidančius taikinius įgūdžiams lavinti, kuri silpnokai pasirodžiusius molinių balandžių rungtyje paskatino nemokamomis treniruotėmis. Segris vienam iš dalyvių dovanojo būtiną įrankį kiekvienam medžiotojui – peilių galąstuvą Work Sharp. Army Shop įsteigė ne ką mažiau įspūdingą prizą – turistinę benzininę viryklę, kuri, mano galva, gerokai praktiškesnė, palyginti su dujine.

Šaudymo varžybos Medžioklė.info taurei laimėti

Dėkoju reklamos agentūrai Advega, pasirūpinusiai atskiros šių varžybų rungties bebro taikiniais, į kuriuos, pasibaigus oficialiai įskaitinei varžybų daliai, šaudydami jėgas galėjo išmėginti visi norintys. O rungtis labai paprasta – šaudoma iš dviejų iš anksto neskelbtų atstumų graižtviniais šautuvais po tris šūvius: pirmi trys šūviai – iš 17 m atstumo, tada šauliai atsitraukdavo iki 45 m žymos ir šaudavo dar tris šūvius. Koks šios rungties sudėtingumas, paklausite jūs, juk tik 17 m? O ne taip viskas paprasta – jeigu nepagalvoji apie optikos tvirtinimo kampą ir jos prišaudymą 100 m bei kitas subtilybes. Kai kurios optikos turi pradinį didelį artinimą, kas taip pat turi įtakos galimybei tinkamai nusitaikyti. Šioje rungtyje be konkurencijos nugalėtoju tapo Igoris Petrušinas, o antrą ir trečią vietas, po kelių persišaudymų surinkę tiek pat taškų, pasidalijo Vidmantas Lapinskas ir Kęstutis Kvedaravičius. Tikiuosi, spontaniškai sugalvota rungtis dalyviams buvo įdomi, o taikinių turiu ne vieną šimtą, tad ateityje, tikėtina, pakartosime draugiškas mažo formato ir biudžeto šaudymo varžybas be didelių ambicijų.

Kaip sakoma, vienoms varžyboms pasibaigus, jau pradedi galvoti apie kitas. Kai šiek tiek atslūgsta organizacinis nuovargis ir grįžti į normalų ritmą, pradedi galvoti, o ką galima sugalvoti įdomesnio, ne tradicinio nusistovėjusio formato. Kalbu apie tradicines šaudymo disciplinas, labiau skirtas šauliams, besivaržantiems reitingų lentelėse, o ką sugalvoti medžiotojams, kaip juos uždegti noru lavinti savo įgūdžius? Argumentas „nevažiuoju į medžioklinio šaudymo varžybas, nes prastai šaudau“, lengvai tariant, prastas, nes nė vienas „gerai“ šaudantis toks negimė. Kita bėda, kaip jau minėjau, ir šiandien pati opiausia, keliant medžiotojų šaudymo kvalifikaciją, yra dideli biurokratiniai trukdžiai ir reikalavimai, norint oficialiai įforminti šaudyklą. Dar vienas didelis smūgis buvo suduotas, kai Medžioklės taisyklėse buvo panaikinta galimybė rengti šaudymo varžybas medžiotojams susirašant į medžioklės lapą. Tikrai kiekviename rajone galima rasti apleistą, nenaudojamą karjerą, kuriame galėtų vykti rajoninio lygio burelių ir klubų šaudymo varžybos, jeigu tik Medžioklės taisyklėse būtų grąžinta tokia galimybė. Dabar gi taisyklės leidžia medžioklės plotuose tik prisišaudyti šautuvą. Dėl to niekas, savaime suprantama, pinigų neinvestuos ir plotuose šaudyklų neįrenginės.

Vis dėlto žmogus – toks sutvėrimas, kuris gyvena turėdamas lūkesčių ir svajonių apie šviesesnį rytojų, taip ir mes tikimės, kad kas nors atsakingiems ministerijos tarnautojams pašnibždės, kad reikia ne tik viską drausti bei reikalauti iš medžiotojų kompetencijos ir atsakingo šūvio, bet ir sudaryti sąlygas tai kompetencijai bei praktiniams įgūdžiams įgyti, juos išlaikyti ir tobulinti.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!

LA.lv