Šio laimikio istorija aprašyta viename ankstesnių žurnalo numerių, tačiau trumpai būtų galima prisiminti, kaip viskas įvyko.
Dar rudenį, palyginti anksti vakare, išėjau į lapių ir usūrinių šunų medžioklę su savo Hanel Jeager Pro 10, specialiai pritaikytu būtent naktinei medžioklei. Belaukdama lapių ar usūrinių šunų staiga pamačiau, kad prie mano stebėjimo vietos ant keturių metrų aukščio užtvankos artėja šernų banda, be to, gana didoka! Šaltu protu įvertinau šernus, nusitaikiau ir iššoviau į bėgantį jauniklį. Tik mitas, jog su naktiniu taikikliu negalima šauti į judantį taikinį. Galbūt ankstesniais laikais taip buvo, tačiau šiandieniniai prietaisai veikia labai kokybiški ir greitai, o termovizoriaus ar naktinio taikiklio kadrų srautas, galintis veikti pataikymą, nevėluoja.
Šernas nubėgo kokius šimtą metrų ir liko lauke. Viskas buvo gerai, tik nuo manęs jis jau buvo apytikriai už dviejų šimtų metrų. Lauke – balos, dumblas. Žodžiu, išvilkti šerną ir nugabenti iki mašinos prireikė pusvalandžio ir 20 000 kilokalorijų (juokauju).
Šernas buvo aukščiausios rūšies! Dydis tobulas. Dar ne pernykštis, bet jau gana dideliais kumpiais. Žodžiu, po visų formalumų paršelis buvo gražiai padalytas, subrandinusi šonkauliukus kaip vieną skaniausių dalių supjausčiau patogiais gabalėliais ir sudėjau į maišelį.
O tada atėjo Naujieji metai… Reikia eiti į svečius pas draugus, ir kuo juos galima nudžiuginti, jei ne žvėrienos patiekalu? Sutarėme, kad visi ką nors gamins ir kartu padengsime šventinį stalą.
Sudėtis
Visi šiųmečio šerno šonkauliai
250 g grietinėlės
3 vidutiniai svogūnai
1 česnakas
Lauro lapai, malti juodieji pipirai, muskatas, druska, truputis cukraus
Sviestas kepti
Gaminimas
Šonkaulius atšildome ir nuplauname, kad į maistą nepatektų šerno šerių. Man taip yra pasitaikę. Tokio maisto religingiems žmonėms negalima patiekti, nes jie pagalvos, kad į troškinį pateko kito kanopinio. Tie juodi šernų šeriai atrodo įspūdingai!
Keptuvę įkaitiname, išlydome sviestą. Kad sviestas nesudegtų, reikia įpilti šiek tiek aliejaus. Riebalams įkaitus, šonkauliukai apkepinami ant stiprios kaitros. Iki rudos plutelės!
Tada juos tankiai išdėliojame ketaus inde su dangčiu, užpilame iki pusės vandens, įberiame prieskonių. Aš druskos dedu arbatinį šaukštelį kilogramui mėsos. Šį kartą įdėjau pusantro šaukštelio druskos ir pusę šaukštelio cukraus. Svarbu! Prieš dedant lauro lapus į troškinį juos reikia apskrudinti. Jų aromatas bus sodresnis, o patiekalas – skanesnis.
Jei šerniena atrodo kiek per riebi, galima įberti apie trečdalį arbatinio šaukštelio cinamono. Jis šalina riebumą ir gerina skonį. Muskato riešutą galima dėti smulkiai supjaustytą arba sutarkuotą. Beje, muskato riešutas, pasirodo, yra magnolijų giminaitis.
Muskatmedžiai priklauso magnolijų būrio muskatmedinių šeimos genčiai. Gentis apima apytikriai 330 rūšių. Svarbiausia komercinė rūšis yra kvapusis muskatmedis (lot. Myristica fragrans). Muskatmedžiai yra visžaliai medžiai, kilę iš Molukų salų (Prieskonių salos) Indonezijoje. Šiandien jie taip pat plačiai auginami Pietryčių Azijoje, Rytų Afrikoje, Madagaskare ir Pietų Amerikoje. Kaip prieskonis naudojami tiek muskatmedžio riešutai, tiek džiovinta apsauginė žievelė (vadinama muskato žiedu).
Taip mėsa troškinama pusantros–dvi valandas. Tada suberiame smulkintus svogūnus ir česnakus. Prieš dedant juos galima pakepinti. Ir tada viskas kartu troškinama dar kokį pusvalandį.